Andrejaus Sacharovo šimtmetis: kodėl mums vis sunkiau atpažinti praeities herojus?

Šiandien vakare 18.30 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyks nemokama Josifo Pasternako filmo „Andrejus Sacharovas – laisvas žmogus“ peržiūra. Bibliotekoje nuo šiandien taip pat veikia tarptautinė karikatūrų paroda „Daryk pokytį TU“. Abu renginiai – A. Sacharovo šimtmečio, kurį organizuoja Kaune įkurtas A. Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras prie VDU, dalis, skelbiama pranešime spaudai.

„Nori nenori, beldžiasi klausimas – kam mums A. Sacharovas, ateivis iš kitos kultūros, jei mes su savąja nesusitvarkome? Andrejus Sacharovas buvo ne tik savo kartos balsas, vilnijantis toli už tėvynainių gyvenamų geografinių ribų. Jis buvo epochos žmogus. Deja – kitos, praeitos. Tokios, kurioje, nepaisant visko, buvo tikima idealais, dėl kurių verta kovoti“, – rašo dr. Dainius Genys, kurio straipsniu šia proga dalijamasi.

*****

A. Sacharovas ir nedėkinga laikmečio atmintis

Matyti pasaulį geresnį, nei yra, jausti kito skausmą, išdrįsti būti sąžiningam, ginant tiesą neužgauti kito – tai ne ką mažiau ypatingos galios, nei kino filmuose matomų superherojų. Tačiau jomis pasižymėjo ne komiksų, o tikrosios praeities herojai – tokie kaip Nobelio premijos laureatas, žmogaus teisių aktyvistas, disidentas Andrejus Sacharovas. Deja, šiandien šiuos herojus mes neretai paliekame užmarštyje.

Pasauliui susidūrus su COVID-19 išbandymu, būta vilčių, jog žmonija stabtels gilesniems apmąstymams. Gręždamasi į nueitą kelią, galbūt ji semsis išminties iš praeities. Šiandien jau galime matyti, jog tokios viltys nepasiteisino. Veikiau priešingai – žmonijai net ir dedant visapusiškas pastangas kovoje su virusu, ne tik pastarasis tarsi gyvatė išsirango iš sudėtingiausių gniaužtų, bet ir gilesnės prasmės paieškos išsprūsta pro pirštus.

Nėra lengva racionalizuoti iracionalumą ar išspausti prasmės krislą nūdienos realybėje. Skambios deklaracijos ir griežti visų valdžių sprendimai grąžinti pasaulį į įprastą vagą įgauna rutiniškumo, bet ne efektyvumo požymių, dėl ko realybė apskritai regisi tragikomiškai. Dar daugiau, tarsi imdamiesi kilnios misijos – išvaduoti iš pernelyg pilkos buities – ekranai kviečia pramogai, blaškydami bet kokius rimtesnius prasmės apmąstymus, savo turiniu neperžengdami polit-komiksinių siužetų.

Varžymasis vyksta ne dėl turinio kokybės, bet dėl kiekybės – kaip kuo ilgiau prirakinti vartotoją prie ekrano. Ne tiek svarbu, kas paskatina dopamino gamybą, svarbu, kad kuo dažniau ir kuo stipriau. Ar ne todėl šiandien kaip niekad esame apsupti tokios galybės superherojų – saugančių pasaulį ir nuo baisiųjų piktadarių, ir nuo pastangos atsigręžti į save. Neduok Dieve, susimąstysi, kaip verta gyventi. Tauresnių dalykų poreikį, tuo tarpu, vis labiau nustelbia egzistencinis nuobodulys ir emocinis nuovargis.

Žiniasklaidoje – nemažai žinučių apie disidento A. Sacharovo gimimo šimtmetį, kurio proga Lietuvoje visą gegužę vyksta aibė renginių. Tačiau, nors šįkart sukaktį sutiksime garbingai, norėtųsi pasvarstyti – kodėl mums vis sunkiau atpažinti praeities herojus ir teikti jiems deramą pagarbą?

Žinoma, ne tik lietuvių atmintis yra dažnai provokuojama ir laikoma kone dirbtinai sukeltoje įtampoje.

Taikliai kažkieno pastebėta, kad atminties politikoje skandalas veja skandalą – svarstant ką daryti su skulptūromis, nevienareikšmiais herojais ir antiherojais ir t. t. Bet ir Vakaruose istorijos ilgesys yra lydimas atminties dilemų: tarpstant atšaukimo (angl. cancel) kultūrai, šiandien baugu bet ką kilstelti ant pjedestalo, idant nebūtų užrūstinta įnoringa laikmečio atminties dvasia... Kuriai nereikia nei faktų, nei įrodymų, pakanka interpretacijų ir karštligiškos pastangos atsitiktines detales pateikti it svarbiausias, neatsižvelgiant į kontekstą.

Nori nenori, beldžiasi klausimas – kam mums A. Sacharovas, ateivis iš kitos kultūros, jei mes su savąja nesusitvarkome?

A. Sacharovas buvo ne tik savo kartos balsas, vilnijantis toli už tėvynainių gyvenamų geografinių ribų. Jis buvo epochos žmogus. Deja – kitos, praeitos. Tokios, kurioje, nepaisant visko, buvo tikima idealais, dėl kurių verta kovoti. Ir, tiesą pasakius, tai, kad šiandien pasaulyje jis yra primirštas, nėra kažkieno „nuopelnas“. Veikiau tai yra besikeičiančios tikrovės dėsningumų pasekmė.

Pakitus tikrovei, keičiasi ir žaidimo sąlygos. Šiandieniniame diskurse, bent jau visuomenės, o ypač jaunimo pasirinkimuose, praeities nuopelnai nebeturi pridėtinės vertės. Jei tai nėra mokyklose iki skausmo „iškalti“ politinės chronologijos įvykiai, o kultūriškai jautresni (nors ir ne mažiau svarbūs) epizodai, jie tiesiog pradingsta užmaršties labirintuose. Praeitis praranda loginį nuoseklumą ir yra vertinama itin selektyviai.

Praeities herojų įamžinimas ir populiarumas bei reikšmės išsaugojimas priklauso nuo dažno pakartojimo, o ne nuo istorinių nuopelnų. Kitaip tariant, vėl ir vėl primenant jų tuometinę svarbą bei perinterpretuojant šiandieninę reikšmę, o ne regint anuomet iškovotas laisves ar apgintas vertybes. Šiandien, vis daugėjant fantastinių herojų, tikrosios praeities titanų istorijos tyliai nugula užmarštyje.

Šiandieniniai superherojai linksmina, o praeities – moralizuoja. Kai nebegalime pakelti prasmės ir beprasmybės kaktomušos, lengviau yra krypti link įsivaizduojamo pasaulio. Ir atvirkščiai, bet koks bandymas atpažinti rąstą savoje akyje suskamba it aštrus priekaištas.

A. Sacharovas neturėjo nei supergalių teikiančio kostiumo, nei visa griaunančio kūjo, nei šviesos kardo... Jo supergalios buvo kitokios – anaiptol neprimenančios komiksų pasaulio, bet liudijančios kur kas svarbesnę viltį: kiekvienas žmogus gali prisidėti prie kilnesnio pasaulio kūrimo.

Žymiojo disidento galios buvo paprastos, netgi buitiškos, manding, kitąkart sunkiai beatpažįstamos kaip galios, o ne silpnumo požymis – matyti pasaulį geresnį, nei jis yra, jausti kito skausmą, išdrįsti būti sąžiningam, asmeniniu pavyzdžiu puoselėti idealus, kuriais tikima, ir ginant tiesą neužgauti kito.

Būtent tai, tebegyvenant pandemijos sukeltoje izoliacijoje, svarbu prisiminti. Tai teikia nepalyginamai daugiau vilties nei komiksų pasaulis.

Šiandien, gegužės 10 d., 18.30 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyks Josifo Pasternako filmo „Andrejus Sacharovas – laisvas žmogus“ peržiūra. Dalyvavimas nemokamas, bet būtina registracija: sacharovosimtmetis.lt

Mažvydo bibliotekoje nuo šiandien veikia tarptautinė karikatūrų paroda „Daryk pokytį TU“. Taip pat iki gegužės 28 d. Vilniaus rotušėje veikia paroda, skirta A. Sacharovui.