aA
Pirmadienį J. Miltinio dramos teatrą, Panevėžį ir visus teatro gerbėjus pasiekė liūdna žinia – eidamas 78 metus į amžinybę iškeliavo ilgametis šio teatro aktorius, Maestro J. Miltinio mokinys Algirdas Paulavičius. Šią žinią „Sekundei“ patvirtino dramos teatro atstovė spaudai Ramunė Balevičiūtė.
Algirdas Paulavičius
Algirdas Paulavičius
© Sekundė.lt

77-uosius ėjęs aktorius mirė po sunkios ligos. A. Paulavičius teatre sukūrė daugiau nei 110 vaidmenų, tarp jų ir Figaro Bomarše „Sevilijos kirpėjuje“, Juozapą II-ąjį P. Šefero „Amadėjuje“, Aleksejų Turbiną M. Bulgakovo „Turbinų dienose“, Veršininą A. Čechovo „Trijose seseryse“, Kreontą Sofoklio „Care Edipe“ ir kitus.

Atliko vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Žaizdos žemės mūsų“, „Ko verkė pušys“, „Turtuolis, vargšas“, „Skrydis per Atlantą“, „Mirtis užkulisiuose“, „Pilotas“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir kituose. A. Paulavičius išrinktas 2013-ųjų labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje – už indėlį į Panevėžio teatro meno kultūrą, visos Lietuvos teatro simboliais tapusius vaidmenis bei miesto garsinimą.

2011 metais Dalios Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju už Juozo Hananos vaidmenį G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“. 2012 metais teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ už Juozo Hananos vaidmenį pripažintas geriausiu antrojo plano aktoriumi.

Publikuojame pokalbį iš paskutinio „Sekundės“ susitikimo su šviesaus atminimo A. Paulavičiumi.

****

Lemtingi Algirdo Paulavičiaus susitikimai Aktoriaus Algirdo Romualdo Paulavičiaus atminties skrynia, regis, neišsemiama – tiek joje sukaupta įvairiausių nutikimų, įspūdžių, detalių, pastebėjimų. Žodžio kišenėje neieškantis menininkas gali didžiulei auditorijai ar tik vienam atidžiam klausytojui pripasakoti pačių įvairiausių istorijų ir ilgam prikaustyti kiekvieno dėmesį.

Tik kartais, liūdesio šešėliui užslinkus, žodžiai tarsi nueina į antrą planą ir aktorius sako: „Viskas jau papasakota, viskas išsakyta. Ir nieko naujo mano gyvenime per pastaruosius metus neįvyko.“

Liūdesys jį dažniausiai aplanko išgirdus žinią apie dar vieną netektį, dar vieną amžinybėn pašauktą žinomą, gerbiamą žmogų, kolegą, bendražygį. „Kiek jau išleidau man brangių žmonių! Daug jų išėjo garbaus amžiaus sulaukusių, daug, kaip Leonidas Donskis, dar jaunų, gyventi tik pradėjusių. Šiandien va su Virgilijumi Noreika – šviesiu, talentingu žmogumi, su kuriuo ne kartą teko laimė bendrauti, atsisveikiname“, – apgailestavo A. Paulavičius. Vis dėlto gyvenimo taisyklių pakeisti neįmanoma. Tad ir liūdesys iš lėto, kaip jam ir dera, vėl traukiasi, užleisdamas į priekį įdomaus ir prasmingo gyvenimo prisiminimus. Miltinio egzaminas Panevėžio dramos teatro istorijai skirtą pasakojimą aktorius pradeda, žinoma, nuo savo pirmųjų patirčių. Nuo pačios pradžių pradžios, kai likimas jį atvedė į tuomet dar Respublikos gatvėje buvusį teatrą.

Buvo taip, kad neseniai dvidešimties sulaukęs kėdainiškis Kauno geležinkelio stotyje susitikęs kraštietę stabtelėjo su ja pasikalbėti ir sužinojo, jog Panevėžio teatre Juozas Miltinis renka savo studijai grupę būsimų aktorių. Ilgai nelaukęs A. Paulavičius, sutiktosios kaimynės Gražinos Urbonavičiūtės, vėliau taip pat tapusios žymia aktore, paskatintas iš gimtųjų Kėdainių išvyko į Panevėžį – pabandyti įstoti į tuo metu jau garsią J. Miltinio studiją. Nors mokyklos scenoje vaidino, eilėraščius deklamuodavo, bet apie aktoriaus profesiją iki tol nė nesvajojo. Bet savo jėgas vis dėlto nutarė išbandyti. Teatras, pasirodo, viliojo daugelį: į priėmimą suvažiavo keli šimtai jaunuolių iš visos šalies. Prieš garbingą komisiją jiems teko deklamuoti po eilėraštį ir pasakėčią, atlikti etiudą su penkiais pojūčiais – be žodžių tuos pojūčius įtikinamai perteikti. Kompozitorius Antanas Belazaras tikrino stojančiųjų klausą, ritmo jausmą, o galiausiai laukė pokalbis su pačiu J. Miltiniu. Po tokio egzaminavimo iš maždaug keturių šimtų žmonių buvo atrinkta 10 būsimų studentų bei dar 6 kandidatai. Jie, vienas po kito nubyrėdami, pradėjo ir tęsė mokslus. 1966 metais A. Paulavičius baigė J. Miltinio teatro studiją ir pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre. Teatro gvardijos kareivis Save eiliniu teatro gvardijos kareiviu vadinantis A. Paulavičius nepamiršo pirmosios Maestro paskaitos bei savo mokiniams tartų žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė, tad niekas kitas už jus nedirbs – savo kelią nueiti privalote patys.“

Prasidėjus mokslams dirbti teko nuo ryto iki nakties – užsiėmimai, grimo, kalbos pamokos, šokiai, fechtavimas ir taip toliau… O dar buvo privaloma žiūrėti visus spektaklius, dalyvauti repeticijose. A. Paulavičius pasakoja, kad jis – vadinamosios viduriniosios kartos J. Miltinio mokinių atstovas. Jiems atėjus į studiją Panevėžio teatras jau gyvavo daugiau kaip du dešimtmečius ir buvo spėjęs išgarsėti. Savo šlovę jau buvo pasiekę pirmieji, vyriausiosios kartos režisieriaus mokiniai – Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Kazimieras Vitkus ir daugelis kitų.

„J. Miltinis, garsėjęs savo įžvalgomis, sakė, kad mums gali būti iš visų sunkiausia, sudėtingiausia. Greičiausiai atsidursime tarp kūjo ir priekalo. Pirmieji, vyriausieji – tie, kurie atėjo prieš mus, jau savo kelią, savo vietą suradę, įsitvirtinę, o tie, kurie ateis po mūsų, bus kitokie, jų požiūris bus kitoks“, – prisimena A. Paulavičius. Panašiai ir buvo. Dar po poros dešimtmečių, kai vėl atėjo nauja karta, J. Miltinis jau buvo pasitraukęs iš teatro ir jaunieji kolektyvo nariai buvo žmonės, mokęsi vaidinti ne Maestro studijoje. Iki tol Panevėžio dramos teatro aktoriais galėdavo tapti tik J. Miltinio studiją baigusieji, o tada jau atėjo žmonės iš Konservatorijos (dabartinės Muzikos ir teatro akademijos). Talentingi, išsilavinę, pasirengę visomis išgalėmis nerti į kūrybinį darbą.

Tiesa, tiems pirmiesiems dar teko susitikti su J. Miltiniu, jis ateidavo į teatrą, bendraudavo. Ne vienam jų, kaip ir A. Paulavičiui, neužsimiršo Maestro įdiegtas požiūris, kad scena yra šventa. Ji tarsi altorius, o žiūrovai ateina į teatrą kaip į pamaldas. Tad aktoriams reikia būti šventikais, kunigais – todėl jie turi išlikti švarūs, dori, be jokių blogų minčių. Visus rūpesčius, buities dalykus būtina palikti prie teatro slenksčio.

Scenai augino asmenybes

„J. Miltinis mus rengė ne tik kaip aktorius, bet augino kaip žmones, asmenybes. Jis mums buvo viskas – mokytojas, patarėjas, auklėtojas. Jis turėjo labai daug žinių, nepaprastą atmintį, mokėjo išreikalauti iš mokinių to, ką sumanęs, įvairiais būdais – ir peikdamas, ir girdamas“, – prisimena A. Paulavičius.

Jis sako, jog siekdamas suburti darnų kolektyvą režisierius dažnai sakydavo, jog žmonių grupė – dar ne kolektyvas. Tokia grupė gali būti tiesiog minia ar gauja. Iš tikrųjų kiekvienas kolektyvo narys turi būti vertybė , o tų vertybių kolekcija ir yra kolektyvas.

„J. Miltinis visą laiką mus ragindavo daug skaityti, keliauti, mokytis kalbų, stengtis pažinti žmones ir daug dirbti. Jis sakydavo, kad talentas yra Dievo dovana, bet be darbo dažnai talentingi žmonės prapuola, susinaikina“, – sako J. Miltinio mokinys. Tarp daugybės sukurtų vaidmenų, žinoma, niekada nebus pamirštamas pirmasis pagrindinis vaidmuo. A. Paulavičiui tai buvo Feliksas V. Miliūno pjesėje „Karuselė“. Jis tuomet vaidino kartu su Dalia Melėnaite, Stasiu Petronaičiu, Gediminu Karka, Regina Zdanavičiūte. O iš dešimčių personažų įsimintiniausias Edgaro vaidmuo A. Strindbergo pjesėje „Mirties šokis“.

Miltinis šią pjesę pastatė 1973 metais. Su šiuo spektakliu išvažinėta visa Sovietų Sąjunga, jis rodytas garsiausiuose Maskvos, tuomečio Leningrado teatruose. Ir visur salės buvo pilnutėlės, spektaklis sulaukdavo puikaus įvertinimo. Panevėžio teatras su spektakliu „Mirties šokis“ buvo kviečiamas vaidinti ir užsienyje, bet taip ir nebuvo išleistas. „Mirties šokis“ vėliau nufilmuotas, rodytas per televiziją, taip buvo suteikta galimybė jį pamatyti ir plačiam žiūrovų ratui. Juk patekti į Panevėžio dramos teatro spektaklius, ypač į tokius garsius, nebuvo taip paprasta.

Beje, ir dabar spektaklis „Mirties šokis“ yra Lietuvos televizijos mediatekoje.

Į vaidmenis – visa galva

Nepamirštami, žiūrovų pamėgti buvo ir kiti A. Paulavičiaus vaidmenys: Figaro – P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjuje“, Frilis – R. Bredberio „Pienių vyne“, Kreontas – Sofoklio „Karaliuje Edipe“, Jajičnica – N. Gogolio „Vedybose“ ir kiti. O Juozo Hananos vaidmuo G. Grekovo pjesėje „Hanana, kelkis ir eik“ atskleidė visą aktoriaus talento jėgą ir sužavėjo ne tik žiūrovus, bet ir kolegas bei kritikus. 2011 metais D. Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje A. Paulavičius buvo nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju.

Apie šį vaidmenį kritikai rašė: „Į užguitą ir bebalsį vyrą stulbinamai įsikūnijo aktorius Algirdas Paulavičius. Vos porą frazių per spektaklį sumurmėjęs aktorius vienas įdomiausių veikėjų, įrodančių, kad personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko. Savo kūnu ir veidu jis atskleidė daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.“ Vieną po kito kuriant vaidmenis teatre ir kine, metai prabėgo greitai, tarsi nepastebimai. Sulauktos ir paminėtos 50-mečio, 60-mečio gimtadienių sukaktys. O štai 70-ies sulaukus ir liga užklupo – teko ligoninės palatoje atsidurti. „Skrendantį pamušė“, – tuomet apie užklupusią ligą, atliktą operaciją liūdnai juokavo aktorius. Taip nutiko, kad daugybės reikalų ir rūpesčių sūkuryje į septyniasdešimtąjį gimtadienį skriejantį menininką buvo sustabdžiusi liga. Dėl netikėto sustojimo teko atsisakyti filmavimosi, spektaklių, gastrolių, jubiliejui skirtų renginių ir susitikimų. Tačiau ir dabar, nors savijauta pastebimai pagerėjusi, A. Paulavičius vis dar atsisako gaunamų pasiūlymų. Sveikata kol kas neleidžia visa galva pasinerti į kūrybinę veiklą, kaip jis visada darė.

Visi gyvenimo metai įdomūs

Dabar, peržvelgdamas nueitą kelią, A. Paulavičius sako, jog jo didžiausias turtas, pasiekimas – gyvenimo kelyje sutikti žmonės. O jų būta daug – įdomių, talentingų, šviesių, supratingų.

„Daugelis jų, nė patys to nežinodami, buvo mano mokytojai. Mokiausi iš savo partnerių, savo kelyje sutiktų kitų profesijų žmonių – rašytojų, kompozitorių, režisierių, dailininkų. Kiekvienas jų įnešė savo indėlį į mano pasaulio suvokimą“, – pasakoja aktorius. Šių metų spalį A. Paulavičiui sukaks 75-eri. Jis sako, kad visi jo gyvenimo metai buvo įdomūs, turiningi. „Visada buvau laimingas“, – sako aktorius ir priduria, kad, be abejo, ir jo kelyje būta ir skausmo, ir nusivylimų, ir graužaties.

Vis dėlto laimė, kad blogų žmonių jo lemtyje beveik nebūta – gyvenime sutikti žmonės buvo geri. Aktorius pasakoja, kad mylintys, rūpestingi žmonės buvo jo tėvai, draugiški ir dėmesingi abu broliai, šaunūs ir nuostabūs vaikai, – sūnus Rokas ir dukra Marta, nepaprastos abi žmonos – pirmoji, šviesaus atminimo vaikų motina aktorė Danutė Vidugirytė, mylinti ir mylima antroji žmona dailininkė Irena Milaševičiūtė-Paulavičienė, su kuria jie drauge jau daug metų. Gyvenimo kelyje sutiktus žmones A. Paulavičius vadina pačiu didžiausiu savo turtu, vertingiausiu apdovanojimu. Ne tik teatre ar filmavimo aikštelėje, bet ir kitomis aplinkybėmis sutiktieji buvo ryškios asmenybės, kupinos žinių, patirties, įspūdžių.

„Gaila, kad daugelio iš jų nebėra tarp gyvųjų – ir ne tik vyresnių, bet ir gerokai už mane jaunesnių. Lemtis daug kam buvo negailestinga, per anksti pašaukė“, – apgailestauja teatralas.

Dosjė

Lietuvių teatro ir kino aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius gimė 1943 metų spalio 27 dieną Kėdainiuose. Vaidino tokiuose žinomuose filmuose: „Žaizdos žemės mūsų“, „Turtuolis, vargšas…“, „Svetimos aistros“, „Skrydis per Atlantą“, „Savaitgalis pragare“, „Šešiolikmečiai“, „Mirtis užkulisiuose“, „Pilotas“, „Tadas Blinda“, „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir kituose.

Iš viso kine sukūrė per 30 vaidmenų. 1984 metais VII kino festivalio Kijeve (Ukraina) vertinimo komisijos apdovanotas diplomu už pagrindinį vaidmenį Rygos kino studijos filme „Svetimos aistros“. Išrinktas 2013-ųjų labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje – už indėlį į Panevėžio teatro meno kultūrą, visos Lietuvos teatro simboliais tapusius vaidmenis bei miesto garsinimą. Pasak teatro kolektyvo, aktorius itin mėgstamas kolegų, eruditas, visada malonus, mandagus ir linksmas žmogus.

„Sekundė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(68 žmonės įvertino)
4.2941

Minint antrąsias Jono Meko mirties metines – Gedimino Storpirščio skaitomos eilės Jaunimo teatras tęsia virtualių renginių programą (2)

Šiandien, sausio 23-ąją, legendinio poeto, eseisto ir avangardinio kino kūrėjo Jono Meko mirties...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus, serialus ir knygas rekomenduoja Imantas Selenis? (20)

Su fotografijos medija daugiausiai dirbančiam, teisininko išsilavinimą turinčiam Imantui Seleniui...

Per apšviestus vitrininius langus – Liucijos Kryževičienės-Hutcheon kūrybos paroda (1)

Nuo sausio 27 d. (trečiadienio) Dailininkų sąjungos galerijoje ( Vokiečių g. 2, Vilnius) pradės...

Į knygą savo išgyvenimus sudėjęs kunigas Ričardas Doveika: pašaukimas nėra vagis knygos ištrauka (3)

„Ar esu geras kunigas? Spręsti žmonėms, ne man. Bet galiu tvirtai pasakyti – esu laimingas...

Aktorius Dainius Svobonas – apie blizgiąją profesijos pusę: tai tik žaidimas (8)

Į apdovanojimus ir titulus Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas žiūri tarsi į...

Top naujienos

Turistų rojumi vadinamas miestas nepaiso į neregėtas aukštumas šovusių COVID-19 skaičių: neužsidarysim (62)

Barai čia sausakimši ir šurmuliuoja taip, tarsi dabar būtų 2019-ieji. Socialinių tinklų...

Restoranai – prie išlikimo ribos: naujos paramos pakaks mėnesiui (61)

Maisto gaminimas išsinešimui padeda tik psichologiškai, kalba restoranų atstovai. Anot jų,...

Kremlius piktinasi žlungančiais planais dėl „Sputnik“: mes suprantame, kur čia šuo pakastas (739)

Rusija kaltina Vakarus, kad šie piktžodžiauja atsiliepdami apie jos laimėjimus pasaulinėse „...

Prieš vidurnaktį – tragiška avarija Kauno rajone: žuvo du žmonės (4)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Policijos departamentas pranešė apie tragišką avariją...

Po pamokų mokytojas iš Šiaulių neria į šeimos verslą: tikrąjį pandemijos poveikį pamatysime pavasarį (52)

Paminklų gamyba – sezoninis verslas, kuris paklausus pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį....

Keičiasi JAV prezidentai, bet ne Kremliaus bauginimai: Baltijos šalims vėl paišo baisius scenarijus (727)

Prezidento rinkimai JAV bei Baltųjų rūmų šeimininkų pasikeitimai – ne šiaip didelis įvykis...

Dėl paauglystėje patirtų nuoskaudų išsižadėjo savo motinos, o ši dukrai kirto atgal: niekur nepasislėpsi (181)

Vos tik pilnametystės sulaukusi mergina išėjo iš namų – nebegalėjo daugiau gyventi nei su...

Į Lietuvą po truputį sugrįžta sniegas (3)

Sekmadienio dieną per Lietuvą slinks banguojantis atmosferos frontas. Dangų dengs storas debesų...

Nacionalinėje atrankoje – tai, ko „Eurovizijos“ gerbėjai laukė metus ir už borto likę net scenos senbuviai (209)

Šį šeštadienį visų „Eurovizijos“ entuziastų dėmesiui vyko jau antroji nacionalinės...

Miškuose vyksta tikras karas: vos pamatę pareigūnus, įžūlus pažeidėjai sprunka, prasideda įnirtingos gaudynės (303)

Važinėjimas keturračiais gamtoje - vis populiarėjantis pramogos būdas, tačiau pati gamta nuo to...