Įtampos kupinas „Alyvų mergaičių“ veiksmas vyksta Niujorke ir Paryžiuje, Vokietijoje ir Lenkijoje, Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus. Niujorko aukštuomenės atstovė Karolina Feridei visa galva panirusi į darbą Prancūzijos konsulate. Kai 1939 metų rugsėjį Hitlerio armija įsiveržia į Lenkiją, o netrukus nusitaiko į Prancūziją, jos gyvenimas įgauna naują kryptį. Vandenyno nuo Karolinos skiriama jaunutė lenkaitė Kasia Kuzmerik įsitraukia į pogrindinį pasipriešinimo judėjimą ir jos saugumui iškyla pavojus. Slegiančioje budrių akių ir įtarių kaimynų aplinkoje vienas klaidingas žingsnis gali sukelti itin skaudžių pasekmių. Jauna ambicinga vokiečių gydytoja Herta Oberhoizer laikraštyje aptinka skelbimą, siūlantį darbą moterų pataisos darbų stovykloje. Vos įsidarbinusi supranta, kad pateko į kruopščiai saugomų paslapčių pasaulį. Su Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinėmis naciai atlieka žiaurius eksperimentus. Trims moterims likimas išdalija aukos, budelės ir gelbėtojos vaidmenis, o jų gyvenimus supina į neatrišamą kaltės ir atleidimo mazgą.
Autorės žodyje knygos pabaigoje Martha Hall Kelly smulkiai papasakoja, kaip pagaliau apsilankė kadaise taip sudominusiame Carolyn Ferriday name, – tądien ji buvo vienintelė lankytoja ir turėjo galimybę pajusti jo atmosferą. Ekskursijai baigiantis, gidė nuo darbo stalo paėmė į rankas nespalvotą nuotrauką, kurioje buvo įamžinta grupė vidutinio amžiaus moterų. Jos stovėjo glaudžiai išsirikiavusios trimis eilėmis ir šypsojosi. „Tai lenkės, kurias Carolyn pasikvietė į Ameriką, – paaiškino. – Ravensbriuko koncentracijos stovykloje jas vadino „triušėmis“. Dėl dviejų priežasčių. Pirma: po operacijų jos ne ėjo, o šokavo. Antra: nacių gydytojams atstojo bandomuosius gyvūnus.“
„Namo važiavau Takoniko keliu. Automobilio saloną tvindė nusipirktų alyvų sodinukų aromatas, o mano mintis užvaldė Carolyn gyvenimo istorija. Ši narsi moteris nugyveno stebėtinai turiningą gyvenimą. Jaunystėje debiutavusi Brodvėjuje ir išbandžiusi aktorės karjerą, vėliau žadino persisotinusios pokario Amerikos sąmoningumą ir paskyrė savo gyvenimą visų užmirštoms moterims remti. Taigi man nedavė ramybės klausimas, kodėl ji liko nepelnytai pamiršta“, – prisimena žurnalistė.
Tikra asmenybė – ir Herta Oberheuser, vienintelė moteris gydytoja Ravensbriuko koncentracijos stovykloje ir vienintelė moteris gydytoja, nuteista Niurnbergo procese. „Pavertusi jas savo knygos veikėjomis, stengiausi būti kiek įmanoma objektyvi ir nenukrypti nuo tikrovės, – dėsto Martha Hall Kelly. – Susipažinusi su Carolyn laiškais, Niurnbergo proceso liudytojų ir išgyvenusiųjų Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinių parodymais prieš gydytojus, pradėjau suprasti jų elgesio motyvus. Visus dialogus sukūriau pati, bet rėmiausi tikrais minėto proceso liudytojų parodymais, Carolyn laiškais ir atsiminimais, taip pat pasakojimais žmonių, kurie ją pažinojo. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje, didžiausioje iš tų, kurias Hitleris pastatė merginoms ir moterims, kalinių likimas priklausė nuo jų tarpusavio santykių. Netgi prabėgus daugiau nei septyniems dešimtmečiams nuo išlaisvinimo, likusios gyvos mena savo stovyklos „seses“. Todėl nusprendžiau romane papasakoti apie dviejų seserų lemtį. Kasios Kuzmerik ir jos sesės Zuzanos istorija iš dalies remiasi Ninos Iwanskos ir jos sesers Kristinos, gydytojos, likimu. Joms abiem atliko operacijas nacių gydytojai. Kūriau šių veikėjų charakterius, remdamasi septyniasdešimt keturių „triušėmis“ pramintų lenkių, kurias spėjau pamilti, asmeninėmis savybėmis ir skaudžia patirtimi. Tikiuosi, šios veikėjos taps valingumo ir tvirtumo, būdingų visoms minėtoms kalinėms, pavyzdžiu.“
Martha Hall Kelly medžiagos ieškojo ne tik archyvuose – Liubline apėjo vietas, kurias prisiminimuose įvardijo moterys, Varšuvoje susitiko su Ravensbriuko pragarą išgyvenusia Alicia Kubecka: „Viena vertus, iš šios narsios moters pasakojimo daug sužinojau apie neįtikėtinas kalinių gyvenimo sąlygas, kita vertus, jos gebėjimas atleisti kankintojams paskatino mane daug ką permąstyti. Išties stebino, kad ji nekurstė savyje neapykantos vokiečiams, kad ne tik atleido jiems, bet netgi sutiko kiekvienais metais lankytis Vokietijoje ir priimti medicininę pagalbą. Mudu su sūnumi nusprendėme traukiniu įveikti maršrutą, kuriuo suimtąsias gabeno į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą tą baisųjį 1941 metų rugsėjį. Sunku perteikti žodžiais, ką išgyvenau atsidūrusi tame pačiame Fiurstenbergo perone, kuriame kadaise išlaipino būsimas Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalines. Mudu su sūnumi patraukėme tuo pačiu keliu, kuriuo varė suimtąsias. Prieš akis iškilo stovykla. Metaliniai vartai ir barakai neišliko, bet didžiulė tvora tebestūksojo. Ir krematoriumas. Po karo dujų kameros virto dažymo cechu, dabar jo jau nebėra, bet nedingo pati vieta. Kaip ir sušaudymo sienos. Ir ežeras, priglaudęs sudegintų aukų pelenus. Tebedunkso ant kalvos komendanto namas, iš kurio visa stovykla kaip ant delno, siuvykla ir kompleksas sandėlių, kur naciai rūšiuodavo prisigrobtą turtą.
Visais šiais tyrinėjimais siekiau, pasitelkusi kūrybinę išmonę, pagal išgales papasakoti apie tai, kas vyko Ravensbriuko koncentracijos stovykloje, apie „triušes“ ir jų išgyvenimus, atgaivinti susidomėjimą istoriniais įvykiais, kurie nepelnytai baigia nugrimzti į užmarštį.“
Martha Hall Kelly
Alyvų mergaitės
Devintas skyrius
Herta
1940 metai
/.../
Sukėlęs dulkių debesį, automobilis sustojo priešais mūrinį administracijos pastatą, kurį atkakęs į stovyklą pirmiausia pamatydavai kelio gale. Išlipau iš kabrioleto, nusibraukiau dulkes nuo drabužių ir apsidairiau. Man išsyk padarė įspūdį pavyzdinė aplinka. Vešli žalia veja ir raudonos gėlės palei pastato fasadą. Kairėje pusėje, ant kalvos, dunksojo keturi vadovybės namai su vaizdu į stovyklą. Pastatyti Heimatschutz stiliumi, jie puikiai atitiko tautines tradicijas, džiugindami akį akmeninėmis kolonomis ir fachverkiniais balkonais. Normaniškojo ir germaniškojo stilių samplaika visada džiugina akį. Ši vieta man pasirodė tiesiog nuostabi. Galėjai ją pavadinti netgi prestižine.
– Aukščiausiai stovintis namas, iš kurio kaip ant delno matosi visa stovykla, priklauso komendantui, – paaiškino Fricas.
Jeigu ne aukšta mūrinė tvora su spygliuota viela ant viršaus už administracinio pastato, stovykla būtų labiau panėšėjusi ne į kalinėms skirtą pataisos įstaigą, o į sanatoriją. Baisiai panorau, kad man patiktų komendantas Kiogelis. Viršininkai jaučia, kai valdiniai jais ne itin žavisi, o tai gali lemtingai atsiliepti darbinei karjerai.
Ties vartais abipus kelio stovėjo voljerai, pilni beždžionių, papūgų ir įvairiausių kitų egzotiškų paukščių. Tai buvo vienintelė detalė, nederanti prie aplinkos. Gyvūnai, žinoma, mažina stresą, bet kokia prasmė laikyti tokią kolekciją?
– Lauki kamerdinerio, Herta? – šūktelėjo nuo slenksčio Fricas.
Sekretorė palydėjo mane per tviskantį parketą iki laiptų ir aukštyn, į komendanto kabinetą. Kiogelis sėdėjo prie darbo stalo po stačiakampiu veidrodžiu, kuriame atsispindėjo žmogaus ūgio kambarinis augalas kabineto kertėje. Sunku buvo išsaugoti pasitikėjimą savimi pakliuvus į tokią prabangią aplinką: kilimai nuo sienos iki sienos, brangaus audinio portjeros, sietynas. Komendantas netgi turėjo porcelianinę praustuvę. Aš išsyk pasigailėjau, kad mano batai neišblizginti. Kiogelis pakilo ir mes pasisveikinome nacių maniera.
– Jūs pavėlavote, daktare Oberhoizer, – sausai pareiškė jis.
Švarcvaldo laikrodis ant sienos išmušė pusę dvylikos. Iš jo pasirodė merginos tautiniais bavarų drabužiais, šokančios pagal melodiją „Der fröhliche Wanderer“, – taip jos iškilmingai pagerbė mano pasirodymą.
– Daktaras Fišeris... – mėginau aiškinti.
– Ar visada kaltinate kitus dėl savo nusižengimų?
– Prašau atleisti už pavėlavimą, pone komendante.
Kiogelis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Kaip praėjo kelionė?
Jis buvo stambus vyras, man tokie nepatinka, bet prisiverčiau nusišypsoti. Iš Kiogelio kabineto antrame aukšte vėrėsi stovyklos panorama, pro langus matėsi didžiulis kiemas, jame ramiai stovėjo kalinės, išsirikiavusios į gretas po penkias. Juodo šlako kelias dalijo stovyklą į dvi dalis. Šlakas blizgėjo saulėje. Statmenai keliui kiek tik akys užmato driekėsi tvarkingos barakų eilės. Traukė žvilgsnį abipus kelio lygiais tarpais pasodintos puikios jaunos liepos, apdainuotos vokiečių liaudies dainose kaip „įsimylėjėlių medžiai“.
– Keliavau labai patogiai, pone komendante, – atsakiau uoliai stengdamasi nuslėpti Reino tarmę. – Dėkoju už pirmosios klasės bilietą.
– Vertinate patogumus? – pasidomėjo Kiogelis.
Iš pažiūros komendantas atrodė gana atšiaurus, trumpų kojų ir tulžingas. Galbūt dėl prasto nusiteikimo buvo kalta kieta rudų uniforminių marškinių apykaklė ir kaklaraištis? Storas kaklas atrodė taip suveržtas, kad riebalų klostės priminė šaliką. Dėl nuolatinio trynimo jį nusėjo papilomos, kurios leidosi iki pat apykaklės krašto. Komendanto krūtinę puošė kelios eilės medalių. Taigi jis bent jau patriotas.
– Tiesą sakant, nesureikšminu jos, pone komendante. Tiesiog...
– Bijau, kad įvyko klaida, – nutraukė mane Kiogelis mostelėjęs ranka. – Mes negalėsime suteikti jums darbo.
– Bet aš gavau laišką iš Berlyno...
– Būtumėte vienintelė moteris gydytoja stovykloje. Dėl to kiltų problemų.
– Nemanau, kad...
– Čia pataisos darbų stovykla, daktare. Ne grožio salonas ir ne kavinė, kuriose tuščiai plepama. Kaip reaguos į jus kolegos karininkų valgykloje? Dėl vienos moters tarp tokios daugybės vyrų neišvengiamai kils rūpesčių.
Jis postringavo toliau, o aš jau mačiau, kaip prarandu algą. Ar Fricas bent nuveš mane į stotį, kad spėčiau į Berlyno traukinį? Dabar mamai vėl teks plušėti visą darbo dieną.
– Esu įpratusi gyventi kukliai, pone komendante, – bandžiau aiškinti ir atgniaužusi kumščius pamačiau ant delnų nagų pėdsakus, primenančius raudonas šypsenėles. Taip man ir reikia. Už pernelyg didelį pasitikėjimą savimi. – Įrodysiu jums, kad gebu susidoroti su visomis gyvenimo situacijomis. Pats fiureris sako, kad reikia gyventi paprastai.
Kiogelis vertinamai nužvelgė mano trumpą šukuoseną. Gal man pavyko suminkštinti jam širdį?
– Jūs dermatologė? Mums čia nereikia tokio gydytojo.
– Aš dar ir infektologė, pone komendante.
Kiogelis pamąstė pasidėjęs ranką ant pilvo.
– Aišku... – nutęsė ir dar kiek pasvarstęs pasisuko į langą. – Ką gi, daktare, mūsų darbas šioje stovykloje yra slapto pobūdžio.
Komendantui kalbant mano dėmesį patraukė iš apačios atsklidęs rimbo šmaukšėjimas. Prižiūrėtoja čaižė vieną iš aikštėje stovinčių kalinių.
– Mes čia reikalaujame visiško slaptumo, daktare. Ar esate pasiruošusi pasirašyti sutartį? Jums nevalia niekam pasakoti apie savo darbą. Netgi motinai ar draugėms.
„Šiuo atveju nėra dėl ko jaudintis, nes neturiu draugių“, – pasakiau sau.
– Pakaks vienintelio slaptumo pažeidimo, ir jūsų šeima atsidurs kalėjime, o jūs pati būsite nubausta mirties bausme.
– Aš moku laikyti liežuvį už dantų, pone komendante.
– Be to, šis darbas, na... ne gailiaširdžiams. Mūsų stovyklos medicininė sistema, švelniai tariant, siaubingai prasta.
Kiogelis visiškai nekreipė dėmesio į tai, kas vyko po jo kabineto langu. Kalinė parkrito ant žemės ir užsidengė galvą rankomis, prižiūrėtoja ėmė dar stipriau ją pliekti rimbu. O dar viena prižiūrėtoja vos nulaikė vokiečių aviganį, šuo iššiepęs iltis veržėsi į priekį.
– Ką gi, tegul Berlynas lieka patenkintas, – nusprendė Kiogelis.
– Koks bus mano vaidmuo perauklėjant kalines, pone komendante?
Kieme prižiūrėtoja spyrė gulinčiai kalinei į pilvą. Sunku buvo negirdėti aukos klyksmo. Žiaurus perauklėjimo metodas.
– Jūs priklausysite elitinei grupei. Kartu su geriausiais Vokietijos gydytojais teiksite medicininę pagalbą stovyklos personalui ir jo šeimoms, taip pat moterims, kurios pakliuvo čia dirbti fiurerio labui. Be to, gydytojas Karlas Gebhardtas ketina vykdyti mūsų stovykloje keletą projektų.
Kieme prižiūrėtoja nuleido rimbą, dvi kalinės nuvilko į šalį kruviną draugę, o kitos toliau stovėjo išsitempusios.
– Po trijų stažuotės mėnesių prašymo atleisti nepriimame dėl jokių aplinkybių.
– Suprantu, pone komendante.
Kiogelis sugrįžo prie darbo stalo.
– Gyvensite viename name su Dorotėja Binc. Mūsų vyriausiąja prižiūrėtoja. Čia turime kirpyklą, ne aukščiausios klasės, bet gana neblogą. Ji yra pirmame aukšte. Ten dirba mūsų „Biblijos tyrinėtojos“. Jehovos liudytojos. Jos pasiaukojo tam, kad paverstų mano gyvenimą pragaru, bet žirkles joms galima patikėti.
– Turėsiu tai galvoje, pone komendante, – patikinau ir atidavusi pagarbą išėjau iš kabineto.
Viena vertus, džiaugiausi, kad suminkštinau Kiogelio širdį, kita vertus, abejojau, ar noriu likti Ravensbriuke. Mane prislėgė kažkoks miglotas nerimas. Gal verčiau grįžti į stotį ir važiuoti namo? Jeigu reikės, pajėgsiu dirbti ir trijuose darbuose.
Nauja prižiūrėtojoms skirta vila dunksojo vos per keletą žingsnių nuo stovyklos vartų. Kambarys mane tiesiog apstulbino. Jis pasirodė didesnis nei visas mūsų butelis Diuseldorfe. Plati lova, užklota dygsniuota pūkine antklode, greta – tualetinis staliukas. Taisyklės neleido naudotis kosmetika, tačiau staliuką galėjai naudoti rašymui. Bendrame vonios kambaryje buvo ne tik dušas, bet ir vonia. O svarbiausia, vila turėjo centrinį šildymą. Taigi kambarys buvo švarus, apstatytas naujais baldais
ir netgi su atskiru balkonu. Mama tik galvą pakraipytų, jeigu pamatytų, į kokią vietą patekau.
/.../
Po pietų Frico ir daktaro Helingerio lydima nuėjau į Sanitarinį bloką, skirtą naujai atgabentų kalinių apžiūrai. Pakeliui pastebėjau, kad kiekvienai häftling ant rankovės po numeriu prisiūtas spalvotas trikampis.
– Ką reiškia tie spalvoti antsiuvai ant rankovių? – paklausiau Frico.
– Žalias trikampis reiškia, kad kalinė sulaikyta už kriminalinį nusikaltimą. Šias suimtąsias mums dažniausiai veža iš Berlyno. Netašyta publika, nors kai kurios pakliūva ir už menkus viešosios tvarkos pažeidimus. Tokius antsiuvus pamatysi ant didžiosios dalies barakų seniūnių rankovių. Violetiniais trikampiais paženklintos Biblijos tyrinėtojos, dar kitaip vadinamos Jehovos liudytojomis. Iš jų tereikalaujama raštiškai pripažinti, kad Hitleris yra aukščiausias iš visų, ir tada jos galėtų keliauti į visas keturias puses, bet kvaišos atsisako. Tikros pamišėlės. Raudoni trikampiai rodo priklausomybę politinėms kalinėms. Tai daugiausia lenkės. O juodi atitenka asocialioms kalinėms: prostitutėms, alkoholikėms ir pacifistėms. Raidė trikampio viduryje reiškia tautybę. Žydėms ją atstoja du vienas ant kito uždėti trikampiai, sudarantys šešiakampę žvaigždę. Himlerio idėja.
Ėjome pro nuogų moterų eilę, jos laukė, kada bus įleistos į pastatą. Visos slaviškos išvaizdos, bet paties įvairiausio sudėjimo ir amžiaus.
Tarp jų buvo ir akivaizdžiai besilaukiančiųjų. Pamačiusios vyrus gydytojus, kai kurios sulaikytosios puolė cypti ir visos mėgino prisidengti rankomis.
– Šias moteris reikėtų aprengti, Fricai, – pasakiau.
Įėję į vidų, susiradome tylų kampelį pasikalbėti.
– Čia vykdome atranką, – paaiškino Fricas. – Pirmasis darbo imasi Helingeris. Jis užregistruoja visas per apžiūrą aptiktas sidabrines ir auksines dantų karūnėles, taip pat protezus. Paskui atrenkame kalines, tinkamas fiziniam darbui. Tos, kurioms pavyksta pereiti abi atrankas, priimamos. Per daug silpnos ir su pilna burna metalinių karūnėlių įtraukiamos štai į šį sąrašą. Sakome joms viską, ką tik nori, išskyrus tiesą.
– O kokia ta tiesa? – parūpo man.
– Bilietas į dausas. Dujų kamera arba evipano injekcija. Gazolinas kraštutiniu atveju. Po visko Helingeris surenka „įnašus“ reicho naudai. Šiandien pasitelksime evipaną.
Apsikabinau save rankomis ir pasakiau:
– Maniau, kalinės čia pakliūva dirbti.
– Senos ponios nevalios patraukti betono maišyklių, Herta.
– Bet kad vyresnio amžiaus moterų tarp jų mažuma. Jos galėtų megzti. O nėščiosioms išvis netinka fizinis darbas.
– Stovykloje neturi gimti nė vienas kūdikis. Tokie Vokietijos įstatymai. Kitaip tam tikra dalis kalinių pareikalaus ypatingų sąlygų, be to, stovykla persipildys. Nežinau kaip tu, bet aš nedegu noru užsikrėsti šiltine. Be to, dalis jų – žydės.
Taigi pataisos darbų stovykla – viso labo iškaba. Kaip galėjau būti tokia naivi? Vėl pajutusi šleikštulį, išlemenau:
– Turiu eiti į savo kambarį išsipakuoti daiktų.
– Bet juk Medicinos fakulteto lavoninėje jausdavaisi kuo puikiausiai.
– Ten buvo negyvėliai. Su jų mirtimi aš neturėjau nieko bendro.
– Neturėjai nieko bendro? Laikydamasi tokio požiūrio, čia ilgai neištversi.
– Man kažkaip negera nuo viso šito. Juk šiuo atveju esama... asmeninio kontakto.
Vien nuo minties, kad teks suleisti kažkam mirtiną vaistų dozę, pasijutau tiesiog baisiai. Ar turėsiu leisti injekciją į ranką? Letalinės injekcijos – barbariškas metodas, tiems, kurie jas atlieka, gali sutrikti psichika. Paliečiau Fricui ranką.
– Kalio cianidas veikia greitai ir tyliai. Jeigu įmaišytum jo į apelsinų sultis...
– Manai, kad man tai patinka? – tarė Fricas ir prisitraukęs mane pusbalsiu paaiškino: – Čia visi daro tai, ką privalo daryti. Alternatyva kalinėms tik viena – Vernichtung durch Arbeit.
„Taigi, kitaip tariant, suplanuota bado mirtis“, – sumojau.
– Toks tiesioginis Himlerio įsakymas. Visi kaliniai gauna kalorijų davinį, kurio pakanka gyvybei palaikyti ir dirbti tris mėnesius. Tai lėtas naikinimas.
– Aš negaliu...
Fricas gūžtelėjo pečiais.
– Juk jos vis tiek mirs. Tiesiog negalvok apie tai.
Jis išėjo prie nuogų moterų eilės ir suplojo rankomis. Šios prisispaudė viena prie kitos, lyg kumelės garde.
– Laba diena, ponios. Dabar visos vyresnės nei penkiasdešimties metų, turinčios temperatūros ir besilaukiančios, išeikite į priekį. Paskiepysime jus nuo šiltinės ir pasirūpinsime, kad gerai pailsėtumėte. Turiu vietų tik šešiasdešimt penkioms, taigi negaiškite.
Moterys pradėjo tartis. Kai kurios vertė Frico nurodymus į kitas kalbas. Netrukus atsirado ir pirmųjų savanorių. Viena mergina palydėjo į priekį pagyvenusią moterį.
– Čia mano mama, ji negali dirbti, nes ją kankina sunkus kosulys.
– Gerai, – tarstelėjo Fricas.
Paskui į priekį žengė tamsaus gymio jauna moteris rudomis akimis su ilgomis blakstienomis, jos priminė man romios pieningos karvės žvilgsnį. Ji netrukus turėjo gimdyti. Moteris apsikabino rankomis pilvą ir nusišypsojo Fricui. Per keletą minučių jis lengvai surinko šešiasdešimt penkias kandidates ir paliepė sargybiniui nuvesti jas į Revier. Moterys ramiai pakluso.
– Kada atsirado skiepai nuo šiltinės? – paklausiau pašnibždomis, nes baiminausi, jog kas nors iš sulaikytųjų supranta vokiškai.
– Aišku, kad tokių skiepų nėra. Bet sergančios häftlings čia vidutiniškai išgyvena ne ilgiau nei porą savaičių, taigi mes viso labo paspartiname procesą. Toks būdas gerokai humaniškesnis nei kiti.
Fricas palydėjo mane iki naujosios darbo vietos, iki Revier. Šis kalinių sveikatos priežiūrai skirtas padalinys buvo įsikūręs žemame pastate, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančiame iš kitų barakų. Už priimamojo pamačiau didžiulę palatą, pilną sulankstomųjų lovų ir dviaukščių gultų.
Nepastebėjau nė vienos laisvos vietelės. Kai kurios ligonės gulėjo ant plikų grindų. Mačiau, kad dalis serga labai sunkiai. Viena häftling buvo taip aptekusi utėlėmis, kad trumpi plaukai tiesiog pabalo nuo glindų. Ji nusikasė iki kraujo – nemokšiškas elgesys.
Mus pasitiko jauna slaugytoja, kalinė Gerda Kvernhaim. Simpatiška mergina kaštoniniais plaukais, baigusi Akušerių mokyklą Diuseldorfe. Atrodė puiki specialistė, bet ne jos jėgoms susidoroti su darbų apimtimi Revier. Paskui praėjome pro šaldymo patalpą, tačiau visai kitokią nei Hainco
mėsinėje.
– Kas čia? – pasiteiravau palietusi šaltas ir drėgnas nuo kondensato duris.
O pati mėginau kuo greičiau išmesti iš atminties prieš akis iškilusią onkel Hainco srėbtuvę.
– Šaldymo kamera, – paaiškino Fricas. – Gebhardto valdos.
Jis nusivedė mane į tolimesnę patalpą. Jos sienos buvo nuteptos šviesiai žalia spalva. Iš baldų pamačiau tik dvi taburetes ir aukštą stalą. Šviesa krito ant sidabru švytinčio švirkšto. Iš viso ant stalo gulėjo trys švirkštai. Ir visi nesterilūs. Mums įėjus nuo skersvėjo susiūbavo pilka impregnuota prijuostė ant kablio. Šioje Revier dalyje langai buvo uždažyti pilkšvai balta spalva, primenančia apsiblaususias katarakta sergančiųjų akis. Mane apėmė klaustrofobija, nes pasijutau taip, tarsi mus būtų užpustęs sniegas.
– Kam reikėjo uždažyti langus? – paklausiau.
– Gebhardtas pamišęs dėl slaptumo.
– Tiesą sakant, Fricai, dar nesu pasiruošusi dirbti, turiu pailsėti po kelionės.
– Jeigu pavargai, padės pusė dozės petidino, – patarė suraukęs kaktą. – Negi tau labiau prie širdies kraštutinė priemonė? Sušaudymas išrikiavus prie sienos?
– Sušaudymas prie sienos? – pakartojau. – Ne, šis būdas, matyt, geresnis.
– Ir daug valyvesnis. Patikėk manimi, svarbiausia ryžtis pirmam žingsniui. Tarsi nertum į ledinį ežero vandenį.
Dvi aufseherinnen atvedė pirmąją Frico atrinktą suimtąją. Stebėtinai guvią garbaus amžiaus moterį, apsiavusią medinėmis klumpėmis ir apsisiautusią pečius antklode. Ji mėgino susikalbėti su Fricu lenkiškai, burnoje stigo dantų. Jis nusišypsojo.
– Taip, taip, ateikite. Mes kaip tik ruošiame vakciną, – jis užsirišo prijuostę ir paaiškino man: – Žudyti reikia geranoriškai. Taip lengviau visiems.
Aufseherinnen privedė senutę prie taburetės. Per petį stebėjau, kaip Gerda pripildė dvidešimties mililitrų švirkštą gelsvai rausvo evipano. Tokia dozė nudobtų ir bulių.
– Nudažėme sienas šviesiai žalia spalva, nes ji raminamai veikia kalines, – toliau postringavo Fricas.
Aufseherinnen nuėmė nuo senutės pečių antklodę ir užrišo veidą rankšluosčiu. Tada pakėlė ir ištiesė kairiąją suimtosios ranką neva skiepijimui.
– Studijų metais injekcijos niekada nebuvo mano stiprioji pusė, –sumurmėjau.
Viena iš aufseherinnen primygo keliu moteriai nugarą, kad ši pasvirtų į priekį.
Fricas įbruko man į delną sunkų švirkštą.
– Paklausyk, mes darome joms gera, – patikino. – Įsivaizduok, kad tai ligota kalė, kurią būtina užmigdyti. Jeigu padarysi viską tinkamai, išgelbėsi ją nuo kančių.
Senutė, regis, pastebėjo švirkštą. Ir bandė išsiveržti iš prižiūrėtojos gniaužtų, jai netgi pavyko išlaisvinti vieną ranką. Tik to man ir trūko. Dabar Fricas praneš Kiogeliui, kad nemoku leisti vaistų. Pasitraukiau atgal. Ant adatos galiuko pasirodė pieno spalvos lašas.
– Pamėginsiu tai atlikti rytoj.
– Eikš, – paragino Fricas ir apkabino mane iš nugaros. – Padarysime tai kartu.
Jis suėmė mano ranką su švirkštu, o antros delną uždėjo senutei ant krūtinės ląstos, virš šonkaulių. Prižiūrėtojos užlaužė jai rankas, lyg tramdomųjų marškinių rankoves. Fricas pastūmėjo mano pirštus žemyn, iki penktojo šonkaulio.
– Užmerk akis, – paliepė. – Jauti? Tiesiog po kairiąja krūtimi.
Mano pirštai įsirėmė į glebią odą.
– Taip.
– Gerai. Darbas jau beveik padarytas.
Fricas uždėjo nykštį ties manuoju, gulinčiu ant švirkšto stūmoklio, nukreipė adatą į reikiamą tašką ir nestipriai spustelėjo. Pajutau, kaip ji prasiskverbė pro odą po šonkauliu.
– O dabar stovėk ramiai, – sukuždėjo Fricas spausdamas minkštas lūpas man prie ausies. – Lėtai kvėpuok.
Jis ryžtingai dviem pirštais nuspaudė švirkšto stūmoklį ir evipanas pakliuvo tiesiai į širdį. Senutė bandė atsilošti, bet prižiūrėtojos sulaikė.
– Dabar luktelėkime, – šnipštelėjo man į ausį Fricas. – Viso labo keturiolika sekundžių. Nagi, skaičiuok nuo pabaigos.
– Keturiolika, trylika, dvylika...
Pravėriau akis ir pamačiau, kad rankšluostis nukrito senutei nuo veido. Apatinė lūpa atsikišo, veidą iškreipė šiurpi grimasa.
– Vienuolika, dešimt, devyni...
Senutę surietė mėšlungis, aš giliai įkvėpiau, kad nuslopinčiau šleikštulį.
– Aštuoni, septyni, šeši...
Ji išsirietė, tarsi ištikta širdies smūgio, paskui suglebo. Fricas paleido mane.
– Šiuokart viskas baigėsi greitai, – burbtelėjo jis. – O va tu kiaurai šlapia.
Viena iš prižiūrėtojų nuvilko senutę prie sienos. Gerda išėjo atvesti kitos suimtosios.
– Gerda – Rozentalio draugužė, – pranešė man Fricas, pildydamas popierius. – Jis padarė jai abortą. Ir laiko gemalą Gebhardto šaldymo patalpoje stiklainyje. Ji atrenka pačias dailiausias häftling ir prieš atvesdama čia maudo šiltoje vonioje su gėlių žiedlapiais, šukuoja plaukus ir pasakoja gražias istorijas.
Nuslinkau prie durų įkvėpti gryno oro.
– Kaip įstengi susitaikyti su tuo, Fricai? Tai taip...
– Darbas, žinoma, ne iš maloniųjų, bet jeigu atsisakysi, tau jau rytoj atsiras pamaina. Toks įsakymas iš Berlyno. Nieko nepadarysi.
– Kaip tai, nieko nepadarysi? Juk galime atsisakyti.
Fricas vėl pritraukė švirkštą.
– Ketini aiškintis su Kiogeliu? Linkiu sėkmės.
– Negaliu to daryti.
Kaip sugebėjau atsidurti tokioje siaubingoje vietoje? Į patalpą įėjo Helingeris su odiniu instrumentų dėklu. Stengiausi negirdėti, kaip jis traukė metalines karūnėles iš senutės burnos. Baigęs darbą, uždėjo ant skruosto žvaigždės formos antspaudą.
– Viskas tau pavyks, Herta, – patikino Fricas. – Tiesiog turi apsiprasti.
– Neliksiu čia. Ne tam baigiau medicinos studijas...
Helingeris prunkštelėjo, įsidėjo medvilninį maišiuką su auksinėmis karūnėlėmis į chalato kišenę ir pasakė:
– Ir aš tvirtinau tą patį.
– Kaip ir aš, – paantrino Fricas. – Bet paskui nė nepastebėjau, kaip prabėgo trys mėnesiai. O tada jau nebegalėjau išeiti. Taigi apsispręsk greičiau.
Nėra čia ko spręsti. Rytoj vos išaušus išvažiuosiu.
