aA
Vienu iš pernai Lietuvą garsinančių kultūros įvykių tapo tarptautinis dėmesys Alvydo Šlepiko knygai „Mano vardas – Marytė“: išversta į anglų kalbą ji pateko į britų leidinio „The Times“ ir amerikiečių „World Literature Today“ geriausių metų knygų sąrašus. Pats A. Šlepikas prisimena šią knygą rašęs tiesiog iš būtinybės – negalėjo sau leisti nieko nedaryti su itin atvirais pasakojimais, kuriais su juo pasidalino žmonės, patys iš arti matę, kaip atrodė vadinamųjų „vilko vaikų“ gyvenimas.
Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vertimų skaičius auga

Nors į anglakalbę rinką knyga „Mano vardas – Marytė“ (angl. pavadinimas „In the Shadows of Wolves“) prasiveržė tik pernai, praėjus septyneriems metams po pirmojo lietuviško leidimo, per tą laiką ji suspėjo nukeliauti pas Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Nyderlandų, Vokietijos skaitytojus. Šių metų pradžioje ji taip pat buvo išversta į prancūzų kalbą, toliau eilėje laukia ispanų, italų ir čekų leidėjai.

Romane pasakojama vienos šeimos istorija, per kurią atskleidžiama pokario laikų atmosfera ir vadinamųjų „vilko vaikų“ gyvenimas: Rytprūsių vokiečių vaikai, dažnai – našlaičiai, dėl nepritekliaus, skurdo ir bado keldavosi per Nemuną į Lietuvą, kur elgetavo, dirbdavo pas ūkininkus, o savo sunkiai uždirbtą maistą nešdavo atgal namo.

Lietuvoje vis dar yra gyvų šį liūdną laikotarpį prisimenančių žmonių. Galbūt kai kurie girdėjo apie to meto įvykius iš savo tėvų ar senelių. Tačiau net tie, kas apie „vilko vaikus“ nieko negirdėjo, o gal net gyvena kitame pasaulio krašte, šioje knygoje randa kažką, kas juos paliečia.

„Nemanau, kad mano knyga kam nors yra labai didelė egzotika, kadangi pabėgėlių problema dabar visame pasaulyje yra ypatingai jaudinanti problema. Pavyzdžiui, kai mano knygą išvertė į ukrainiečių kalbą ir teko Ukrainoje ją pristatinėti, buvo labai aišku, kad žmonės supranta, apie ką joje rašoma, supranta pačias situacijas. Juk pačioje Ukrainoje yra beveik du milijonai vidinių pabėgėlių iš Krymo, Donbaso, Luhansko sričių, taip pat 800 tūkst. ukrainiečių iš tų sričių yra pasitraukę į Rusiją – tai yra didžiulė problema. Vakaruose pabėgėlių problema taip pat labai aktuali – juk žmonės iš Afrikos, iš Artimųjų Rytų bėga į Europą“, – pastebi A. Šlepikas, paklaustas, kurių šalių skaitytojams knygoje pasakojama istorija atrodo artimesnė.

Atsitiktinai sudominusi istorija

A. Šlepikas prisimena, kad knygos „Mano vardas – Marytė“ istorija prasidėjo, kai į prodiuserinę kompaniją „Videometra“, kurioje jis dirba, atėjo Ričardas Savickas ir pradėjo pasakoti apie savo mamą.

„Jis atėjo tikėdamasis, kad galbūt mums, kaip prodiuserinei kompanijai, bus įdomi žmogaus, jo motinos gyvenimo istorija, svarstė, gal iš jos bus galima padaryti filmą, serialą, ar dar ką nors. Paskui aš susipažinau su jo mama, kuri man pasakojo apie savo gyvenimą – tai buvo iš tikrųjų sukrečianti istorija. Aš jau šiek tiek žinojau apie tuos „vilko vaikus“, bet iš Ričardo ir jo mamos sužinojau žymiai daugiau. Paskui kažkokiame interviu manęs paklausė, ką aš veikiu, ir pasakiau, kad renku medžiagą apie „vilko vaikus“. Tada man pradėjo skambinti, rašyti įvairūs žmonės – atsirado dar daugiau informacijos“, – prisimena jis.

Iš pradžių su kolegomis jie svarstė apie kino filmą, tačiau parašius scenarijų tapo akivaizdu, kad jo statymas kainuotų labai brangiai. „Bandėme rasti partnerius koprodukcijai, tarėmės su prodiuseriais Vokietijoje, kurie susidomėjo, norėjo finansuoti filmo kūrimą, bet jie norėjo, kad mes jiems tiesiog parduotume visas teises ir mūsų daugiau visai nebūtų. Žinoma, tu gali tai padaryti, bet tada tavo darbas tarsi pranyksta. Tada pagalvojau, kad reikia parašyti knygą“, – pasakoja A. Šlepikas.

Nedaryti nieko su surinkta medžiaga jis tiesiog negalėjo. „Ta knyga buvo parašyta tiesiog iš būtinybės. Kai bendraudavau su žmonėmis, jie man pasakojo savo istorijas, jiems svarbius, kartais net labai intymius dalykus, kai kuriuos iš jų jiems ne visada net norėjosi prisiminti. Jiems buvo svarbu, kad aš ką nors daryčiau su tais pasakojimais, ir aš tiesiog jaučiausi įsipareigojęs tiems žmonėms“, – sako rašytojas.

Juk kalbant tiek apie šią, tiek apie kitas istorijas, žmonijai yra svarbu nepamiršti praeities. „Negerai, kad žmonės užmiršta praeitį ir paskui kartoja tas pačias klaidas. Negalima užmiršti siaubingų dalykų, kurie mūsų Europoje vyko palyginti visiškai neseniai. Tie žmonės, kurie patyrė tuos siaubingus išgyvenimus – badą, terorą, prievartavimus – jie dar yra gyvi, jie yra su mumis, karas jų gyvenime kaip ir nesibaigęs, nes jie, nors ir pagyvenę žmonės, vis dar prisimena tai, kas buvo. Svarbu kalbėti apie tai, kaip ir, pavyzdžiui, apie Sausio 13-ąją, kuri, man atrodo, buvo visai neseniai, aš pats ten buvau su draugais prie bokšto ir kitur, bet mano vaikams tai jau atrodo istorija ir ji labai greitai gali tapti tiktai pasaka, jei apie ją nieko nekalbėsime, neprisiminsime, nesakysime, kaip buvo iš tiesų. Viskas labai greitai nutolsta, laikas viską nusineša, tad, manau, svarbu neužmiršti“, – kalba A. Šlepikas.

Sąmoningai siekė skaitymo lengvumo

A. Šlepikas prisimena, kad kai jo rankose susikaupė labai daug medžiagos apie „vilko vaikus“, jam teko sukti galvą, kaip ją tinkamai sutvarkyti. Pats sau jis iškėlė užduotį rasti tokią formą, kad knyga būtų lengvai skaitoma, bet tuo pačiu atspindėtų platų istorinį kontekstą ir įvairialypes žmonių patirtis.

„Kadangi pats turiu vaikų, žinojau, kaip paaugliai ar jauni žmonės skaito literatūrą. Jiems labai svarbu vizualumas, jie neturi laiko, ar bent jiems atrodo, kad jie neturi laiko skaityti ilgus sakinius, kažkokius ilgus išvedžiojimus. Skaityti Proustą jiems, aišku, yra didžiulė kančia, o skaityti kažkokį grafinį romaną jiems yra lengva. Tad aš nusprendžiau irgi rašyti taip, kad būtų mažai žodžių, trumpais sakiniais, kad istorija vystytųsi greitai, būtų daug įvykių ir daug personažų“, – atskleidžia jis.

Tik neapsigaukite – knyga „Mano vardas – Marytė“ nėra skirta paaugliams, bet ją gali skaityti ir jie. „Aš vis dėlto norėjau, kad tą knygą skaitytų ne tik tie žmonės, kurie žino apie tą karą, jį patyrė, bet kad galėtų skaityti ir paaugliai, jauni žmonės, kad jų tai neatstumtų. Paaiškėjo, kad rašymo būdas, kuris tinka jauniems, tinka ir vyresnio, įvairaus amžiaus žmonėms, nes knyga, kurią lengva skaityti, visada yra gerai. Stengiausi, kad jei vienas skyrius yra trumpesnis, su trumpais, lyg smūginiais sakiniais, kitas jau būtų galbūt su ilgesniais, su kitokia ritmika, kad žmogui nebūtų nuobodu ir pernelyg vienoda ritmika jo neužliūliuotų. Derinau, lyg tai būtų savotiškas fotomontažas – gal dėl to žmonės kartais sako, kad perskaičiau tavo knygą, tai tarsi pasižiūrėjau filmą. Labai gerai, jeigu taip yra“, – džiaugiasi rašytojas.

A. Šlepikas sako jokiu būdu nesutinkantis su kai kurių kitų rašytojų teiginiu, kad rašytojai knygas rašo sau: „Turbūt tik ligoniai rašo sau, nes šiaip rašytojas bando komunikuoti su žmonėmis. Galbūt yra kažkokios literatūros, kuri yra hermetiška, uždara, kuriai nereikalingas skaitytojas, bet vis vien didžioji dalis rašytojų galvoja apie skaitytoją. Mano knyga buvo viena pirmųjų, kuri kalbėjo apie tuos „vilko vaikus“, man ta tema buvo svarbi ir aš norėjau, kad ji pasiektų skaitytojus, todėl būtų labai keista, jei rašyčiau taip, kad niekas neskaitytų. Todėl, aišku, rašiau taip, kad būtų paveiku skaitytojui, kad jį jaudintų“.

Literatūra – visada pirmasis atspirties taškas

A. Šlepikas ne tik rašytojas, bet ir aktorius, režisierius, scenaristas. Tačiau paklaustas, kuri išraiškos forma jam pati artimiausia, jis sako, kad pirmiausia visgi visada yra literatūra. „Vis tiek literatūra yra pagrindas: be literatūros nėra ir kino, nes tai, ar bus geras kinas, lemia geras scenarijus“, – įsitikinęs jis.

Rašytoją džiugina tai, kad lietuvių literatūra pasauliniame kontekste atrodo tikrai neprastai. „Vienu metu buvo laikas, kai nebuvo gerų lietuviškų knygų paaugliams. Dabar jų yra, daug rašytojų Lietuvoje labai įdomiai rašo vaikams ir paaugliams. Kęstučio Kasparavičiaus knygos ar „Laimė yra lapė“ (autorės – Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė) yra labai geros vaikiškos knygelės, paaugliams puikiai rašo Renata Šerelytė, Ilona Ežerinytė, Kotryna Zylė, Kristina Gudonytė ir kti – ši literatūra labai plačiai žengia per pasaulį, ir tai yra labai džiugu“, – sako jis.

O štai kokybiškų filmų ir serialų paauglių auditorijai, jo nuomone, Lietuvoje dabar trūksta. „Mes esame darę serialą „Neskubėk gyventi“, kuris, manau, buvo visai pavykęs. Dabar ten vaidinę vaikai jau užaugę, matau, kaip visur dalyvauja ir daug ko pasiekia gyvenime. Norėtųsi, kad tos geros vaikams ir paaugliams skirtos produkcijos kine ir televizijoje būtų daugiau. Nežinau, kas tai gali daryti, bet manau, kad atsiras žmonių, kurie to imsis“, – svarsto jis.

Laukiant naujos knygos

Paklaustas apie paties planus, A. Šlepikas šypsosi, kad planų jis apskritai neturi – tik darbus. „Kai esi rašytojas, negali išeiti atostogauti. Rašytojas dirba visada, tad tai, ką dirbi, ir yra tavo planai. Vieną knygą parašai, paskui rašai kitą“, – kalba jis.

Kokia bus jo naujos knygos tema atskleisti kol kas per anksti – prasitaria tik tiek, kad šiuo metu rašo prozą. O su poezija – kaip jau išeis, taip ir bus: „Galbūt kiti rašo poezijos knygą tiesiog kaip knygą, o aš poeziją rašau kaip eilėraščius – jie pamažu atsiranda, vienas, antras, trečias, kaupiasi, ir, jeigu paskui atrodo, kad tuos eilėraščius galima sujungti į kažkokią visumą, išeina knyga. Šiuo metu apie kokią nors poezijos knygą, kuri būtų kaip visuma, aš negalvoju, o prozą, žinoma, rašau“.

Tokios ilgos pertraukos tarp A. Šlepiko knygų atsiranda dėl gyvenimo prozos. „Kad rašytum prozą, reikia labai daug sėdėti, visą laiką būti toje temoje, tame kūrinyje, kurį rašai – tavo smegenys turi būti pajungtos tam kūriniui. Ir tai vyksta kasdien. Privalo taip būti. Tada tam kūriniui yra labai gerai, nes rašant priešokiais viskas labai išsitęsia. Šiuo atveju, kadangi neturiu tokios privilegijos, kad galėčiau visą laiką dirbti prie knygos, taip ir atsitinka, todėl mano knygos išeina gana retai“, – pasakoja A. Šlepikas, aptakiai apibūdindamas, kad nauja jo knyga bus, žinoma, apie žmones.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(10 žmonių įvertino)
4.7000

Norvegijos valdžia leido nugriauti pastatą su Picasso raižiniais betone (2)

Norvegijos pareigūnai davė leidimą nugriauti sprogdinimo apgriautą pastatą, kurio sienas puošia...

Romanas Polanski baimindamasis „linčo“ nedalyvaus Prancūzijos kino apdovanojimų ceremonijoje

Prieštaringai vertinamas kino režisierius Romanas Polanski ketvirtadienį naujienų agentūrai AFP...

Meninis tyrimas ir meno režimas (1)

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad būtina užtikrinti mokslo...

JAV mirė rašytojas ir nuskendusių laivų ieškotojas Clive`as Cussleris

Didelio pasisekimo sulaukęs JAV rašytojas Clive'as Cussleris, taip pat pagarsėjęs kaip...

„Kino pavasario“ programos „Meistrai“ pristatyme – naujausia „Vagiliautojų“ režisieriaus drama

Likus trims savaitėms iki jubiliejinio „Kino pavasario“, įvyko festivalio programos...

Top naujienos

Karščiuojantį vaiką po viešnagės Italijoje į ligoninę atvežusi mama pratrūko: pasibaisėjo tuo, kaip buvo elgiamasi (44)

Beveik para be ligoninės maisto, naktis su vaiku vienoje lovoje – tokiomis sąlygomis tenka laukti...

Iš patikros Kauno oro uoste pasijuokęs Messina ragino nebepanikuoti: gal išprotėjote? (181)

Ettore Messina skeptiškai vertina nervingą ažiotažą, kurį kelia nevaldomas koronaviruso...

JAV specialistas: pandemija neišvengiama ir ji bus skausminga gera žinia, kad koronavirusas gailestingas vaikams (40)

Tuščios mokyklų klasės, duris užvėrę restoranai ir pacientais užgrūstos ligoninės. Tokius...

Veryga pasakė, kodėl neleis tirtis savanoriškai ir kas neturėtų eiti į darbą (252)

Po ekstremalios situacijos paskelbimo visoje Lietuvoje dėl koronaviruso grėsmės, ketvirtadienį...

Vienos didžiausių baldų įmonių Lietuvoje vadovas: pinigai ir laimė – tokie sunkiai į vieną krūvą suplakami dalykai „Delfi“ laida „Atsakingas požiūris“ (1)

Šios savaitės Delfi laidos „ Atsakingas požiūris “ vedėjo, žurnalisto Rimvydo Valatkos...

Pasitikrinkite, ar mokate vairuoti – pamėginkite įveikti „Regitros“ teorijos egzaminą kokios klaidos dažniausios (85)

Norėdami sėsti prie automobilio vairo, užsilipti ant motociklo, kitaip tariant, tiesiog pradėti...

Rūta Steponavičienė

Kodėl sveika meilė – toks retas reiškinys mūsų visuomenėje?

Meilės trokšta visi – nuo mažo vaiko iki senjoro, deja, šis gyvenimo variklis įneša daugiau...

Lietuvės laukė nemaloni staigmena darbo susitikime Taline: kolegės iš Latvijos atvyko su užsikrėtusiu žmogumi (96)

Šiandien buvo pranešta, kad Estijoje užfiksuotas pirmasis koronaviruso atvejis. Buvo skelbiama,...

Nuo koronaviruso mirė buvęs Irano ambasadorius Vatikane (9)

Buvęs Irano ambasadorius Vatikane ir Egipte Hadi Khosrowshahi mirė nuo koronaviruso sukelto...

|Maža didelių žinių kaina