Algis Griškevičius į naujas meno sritis metasi užklupus rutinos pojūčiui: prieblandos zona kūryboje atsirado lyg nuojauta

Per pastaruosius penkerius metus savo sukurtus darbus parodoje nusprendęs parodyti menininkas Algis Griškevičius pastebi, kad kuo toliau, tuo laikas vis labiau darosi reliatyvus. „Kai jaunas buvau, atrodė, kad reikia nuolat spurdėti, o dabar – ramesnė tėkmė, atsirado daugiau profesinio meistriškumo, dirbi ne karštligiškai, nereikia tiek daug perdarinėti, nes neblogai esi įvaldęs amatą, neiškyla amatiniškų problemų, kurios iškildavo jaunystėje. Nors, aišku, menininko tokia profesija, visada rasi ką patobulinti, todėl ji ir įdomi – gali iki gyvenimo pabaigos mokytis, kažką vis naujo surasti, tai suteikia gyvenimo pilnatvės. Nėra taip, kad į pensiją išeisi, darbą baigei ir laisvas... Čia negali atsijungti! Kaip prijungė tais laideliais prie meno baterijos – iki kol nenusės, tol. Kiek veiks, tiek. Esu ganėtinai patenkintas tuo, kas yra, jeigu kažko daugiau ir nebus – labai nenusivilsiu“, – sakė A. Griškevičius, kurio kūrybos paroda „Prieblandos zonoje“ bus atidaryta Dailininkų sąjungos galerijoje.

Jeigu neturėsi užaštrinto nervo, vargiai, ar galėsi sujaudinti kitus

Parodos pavadinimas „Prieblandos zonoje“ – tarsi apibūdinantis šį karo pažymėtą laikmetį. A. Griškevičius samprotavo, kad jį galbūt kažkiek ir inspiravo šiandieninė atmosfera, bendra nuotaika, sklandanti visame kame, visoje aplinkoje: „Ji veikia visus, ir mus, menininkus... Nors šitas pavadinimas tinka ir ankstesniems mano darbams, sukurtiems tada, kai dar nebuvo tas laikas toks baisus. Beveik visuose būta kažkokios nuojautos. Ir ankstesnių metų kūryboje – ta prieblanda visą laiką egzistavo.“

A. Griškevičiaus požiūriu, menininkas turi būti jautresnis, nes kitaip jo kūriniai nebus įtaigūs, negalės paveikti kitų žmonių, o meno prigimtis būtent tokia ir esanti. „Kam tada kurti? Aišku, galima tik savirefleksijai, bet vis tiek – norisi, kad ir kitus žmones veiktų. Jeigu neturėsi užaštrinto nervo, vargiai, ar galėsi sujaudinti kitus“, – kalbėjo kūrėjas.

Vis dėlto, vieno žanro atstovams išorinius dirgiklius fiksuoti einasi lengviau, o kitiems – sunkiau. „Nesakau, kad tai privaloma visiems. Yra daug meninių medijų, kurios nėra tiesiogiai veikiančios emociškai. Galima veikti ir per racionalų pradą, per sąmonę, tam tikrus išmąstymus, tai irgi paveiku. Bet toks žanras kaip tapyba reikalauja tiesioginių emocinių įkrovų“, – tęsė jis.

Šiandien kuriantys menininkai stengiasi aprėpti kuo daugiau medijų. Į A. Griškevičiaus kūrybos plotmę sutelpa ir fotografija, ir skulptūra, ir tapyba... Ar nauji laikai įpareigoja aprėpti kuo daugiau išraiškos priemonių, ar tai priklauso nuo kūrybiškumo?

„Manyčiau, kad tai priklauso nuo asmenybės... Vieni menininkai visą gyvenimą vienoje srityje gali dirbti ir pasiekti puikių rezultatų. O man kartkartėmis reikėjo mestis į naujas sritis, nes apimdavo rutinos pojūtis. Pajusdavau, kad nors ir tapau kaip profesionalas menininkas, bet prarandu šviežumo, aštrumo jausmą. Mane tai pradėjo gąsdinti, supratau, kad reikia šuoliuko į šalį, kad galėčiau po to vėl grįžt, pasiilgti tapybos. Taip savaime išsivystė, kad fotografuoti pradėjau dažniausiai vasaromis, o žiemos dienomis – tapau, vakarais – kuriu objektus. Toks veiklų kaitaliojimas man padeda išlaikyti minties aštrumą. Nežinau, kiekvienas savaip prieina, kitiems visai kitos paskatos į daugiafunkcinį meną“, – pastebėjo pašnekovas.

Surado savo išraiškos formas

Dešimtį metų A. Griškevičius dirbo Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi, kol išėjo iš teatro tam, kad galėtų visą laiką skirti kūrybai, tai daro iki šiol.

„Taip, virš dešimt metų pradirbau Jaunimo teatre, jo klestėjimo laikotarpiu. Kai baigiau Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), reikėjo darbo, o tuo metu pragyventi iš kūrybos dar negalėjau, buvau tik pradėjęs savo kelią... Darbas buvo palankus – suteikė studiją, ir aplinka tuo metu buvo smagi, kūrybinga, tuo metu kūrybinis gyvenimas virte virė. Manau, kad tai inspiravo nemažai mano tapybinių sumanymų, ir kitų. Teatrališkumas taip pat išliko ir mano fotografijose. Dirbu tik su sugalvota, surežisuota fotografija. Nefiksuoju kasdienybės, gatvės... Pradedu kiekvieną kūrinį nuo apmąstymų, sugalvoto siužeto. Piešiu eskizus, gaminu dekoracijas, kai kadras visiškai sugalvotas – tik tada jį įgyvendinu“, – pabrėžė A. Griškevičius.

Na, o savo tapybinėms istorijoms menininkas dažnai pasitelkia tipines kaimo gyvenvietes. Jo kūryboje vyrauja peizažai, o žmogaus dalyvavimas tik nujaučiamas. Menininkas svarstė, kad galbūt tai susiję su tuo, kad fotografijoje daugiau naudojantis literatūrines asociacijas, kultūrines nuotrupas, nuorodas, ten daugiau pasakojimo naratyvo, jose dalyvauja vien tik žmonės. Užtat tapyboje – jam kaip tik norisi šiek tiek atsitraukti nuo literatūrinių asociacijų, pereitį į metafizinę plotmę.

„Peizažai tokie belaikiai, jie sąmoningai technologiškai taip nutapyti, naudojant, pavyzdžiui, dienos šviesą, vakaro šešėlį. Suradau savo išraiškos formas, kad pasiekčiau neapibrėžto, netgi sustojusio laiko atmosferą. Pavadinčiau tai... kaip peizažo dekoracija. Lyg ir realūs vaizdai – dažnai supinu konkrečią vietovę su visiškai nerealiu apšvietimu – peizažas tampa mistinis, nerealus, metafizinis. Čia panašiai kaip sapne, sapnuoji visiškai banalų siužetą, bet jį lydi slegianti arba baugi nuotaika. Tas susijungimas to tokio nerealaus, neapčiuopiamo jausmo su labai konkrečiu vaizdiniu ir sukuria norimą atmosferą“, – apie tapybinį procesą kalbėjo dailininkas.

A. Griškevičiaus paveiksluose dažnai matomas pasikartojantis motyvas – maži provincijos miesteliai, bažnytkaimiai, fone šmėkšteli elektros stulpai ar vandens bokštai.

„Vyrauja trys atributai: vandens bokštas, bažnytėlė, tvenkinukas... Toks truputį naivokas peizažas, bet būdingas mūsų kraštui – duoda stiprų atpažinimo impulsą. Lietuva ir yra – ne didmiesčiai, o maži miesteliai. Nors jie ir bando išmirti... Bet netgi jeigu jie fiziškai išnyks, liks daugelio mūsų pasąmonėje. Archajinis suvokimas sėdi smegenyse, ir kai kada toks vaizdinys iškyla. <...> Artima, ir negali paaiškinti dėl ko. Kažkur giliai mumyse sėdi tas kaimietis. Tai yra gražu, tuo reikia džiaugtis, kad nepraradome šio pojūčio, jis arčiau gamtos, arčiau žmogiškosios prigimties“, – kalbėjo menininkas.

Karas – stiprus vektorius

Nauja realybė verčia peržiūrėti meno ir kultūros misiją. Ar karo akivaizdoje menas pajėgus laimėti kokią nors kovą – informaciniame kare, nešant žinią pasauliui?

„Mes su žmona beveik visas santaupas jau paaukojome, kurias turėjome... Manau, kad pirmiausia šitoje situacijoje reikalinga visai kita – materialinė pagalba. Tikrieji ginklai žymiai reikalingesni, nei svarus ir gražus žodis arba muzikos kūrinys. Bet aštrus satyrinis plakatas fronte dirba lygiai taip pat, kaip ir ginklai“, – įsitikinęs A. Griškevičius.

Jo manymu, įtaigūs ir multimedijos kūriniai. Kaip pavyzdį menininkas pateikė įtraukųjį performansą „Iš-gyventi“, kai tvenkinys, esantis šalia Rusijos ambasados, nusidažė raudona spalva, ir jį praplaukė čempionė Rūta Meilutytė.

„Nesakau, kad jis pakeitė įvykių eigą, bet padeda, suteikia žmonėms šiek tiek daugiau stiprybės, emocinių išgyvenimų, palaiko kariaujančią tautą, kuriai nepaprastai sunku. Menininkams visomis įmanomomis priemonėmis reikia stengtis juos palaikyti. Kaip pavyksta? Kaip Dievas duos. Niekas negali žinoti, kuriame taške... Turėtum patirties, nuvažiuotum, ir pats tiesiogiai prisidėtum, tai būtų bene geriausia pagalba. Bet visi negali tapti kariais“, – samprotavo A. Griškevičius.

Karas pakeičia žmones... Daugelis ukrainiečių buvo priversti kardinaliai pakeisti savo profesiją, gyvenimus. „Karas tuo ir yra baisus – negali žinoti, kas su tavimi atsitiks, kur atsidursi. Gal tapsi išdaviku, o gal didvyriu? Šito nežinai, o karas gali pasakyti, kas tu esi iš tikrųjų. Jis užaštrina jausmus, yra stiprus vektorius žmogaus gyvenime. Net jei nekariauji, šitas karas labai daug pasako apie kiekvieną iš mūsų“, – sakė menininkas.

1954-aisiais Vilniuje gimęs A. Griškevičius savo darbus parodose pradėjo rodyti nuo 1986-ųjų. Šiandien menininkas jau skaičiuoja 73-ią personalinę (neskaičiuojant grupinių) parodą Lietuvoje ir užsienyje.

A. Griškevičiaus kūrybos paroda „Prieblandos zonoje“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki rugsėjo 28 d.