– Mokykla buvo įsteigta dar 1971 m. Nuo pat pradžių ji vadinosi visai kitaip – Aleksandro Kačanausko vardas jai buvo suteiktas tik 1994 m. ir tai įvyko Jūsų iniciatyva.
–Taip, šis vardas buvo suteiktas mano iniciatyva Jūsų paminėtais metais. Tam, kad A. Kačanausko vardu būtų pavadinta mūsų mokykla, daug darbo padarė ir mums padėjo kompozitoriaus dukra Aldona Kačanauskaitė – Zaborienė.
– Bet galėjote pasirinkti bet kokį kompozitorių ar Lietuvai reikšmingą asmenį muzikos srityje. Kodėl pasirinkote būtent šį lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkų, aktyvaus muzikos veikėjo, kompozitoriaus vardą?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad susipažinome su jau mano minėta Aldona Kačanauskaite – Zaboriene, kuri ir pasiūlė mums suteikti šį vardą mokyklai. Žinoma, Kačanauskas – labai daug Kaunui nusipelnęs žmogus: chorvedys, dainininkas, pedagogas. Beje, už mūsų mokyklos yra dabartinė futbolo aikštė, kurioje įvyko pirmoji dainų šventė. A. Kačanauskas buvo vienas iš pagrindinių šios šventės organizatorių, taip pat joje dirigavo. Taigi, jis mums labai tiko ir patiko. Žinoma, pasitarėme su kolektyvu ir nusprendėme, kad tikrai stengsimės ir nepadarysime gėdos šiam vardui. Tad 1994 m. Kauno miesto mero potvarkiu mokykla buvo pavadinta šiuo vardu.
– 2004 m. buvo įkurtas kompozitoriaus, vargonininko, chorvedžio, dainininko ir pedagogo Aleksandro Kačanausko memorialinis kambarys. Ne kiekviena mokykla gali pasigirti tokiu faktu.
– Iš muzikos mokyklų nei viena negali tuo pasigirti. Aš nežinau, ar Lietuvoje iš viso yra mokyklų su tokiais muziejais. Na, mes negalime jo vadinti muziejumi, nes jie turi daug reikalavimų, tačiau mums jis būtent toks. Oficialiai tai pavadinome memorialiniu kambariu ir, kas yra įdomiausia, šį pastatą pastatyti iš savo lėšų mums padėjo kompozitoriaus vaikai: duktė Aldona Kačanauskaitė - Zaborienė ir sūnus Gediminas Kačanauskas. Nors tuo metu abu jau buvo garbingo amžiaus, tačiau iš meilės savo tėveliui jie mums tikrai labai padėjo ir daug padarė. A. Kačanauskaitė – Zaborienė ir G. Kačanauskas pasirūpino pastato išorine apdaila, o mes – vidine. Kompozitoriaus vaikų dėka kambaryje turime ne tik unikalius A. Kačanausko rankraščius, bet ir baldus, pianiną. Tad tikrai turime tokį malonų dalyką mokykloje.
– Kaip gimė ši idėja?
– Ši idėja gimė mums kartu: muzikos mokyklos bendruomenei ir kompozitoriaus vaikams. Žinote, pastatyti dar vieną pastatą yra sunku, reikia daug lėšų. Jie pasisiūlė padėti, nes G. Kačanauskas gyvendamas Amerikoje buvo susitaupęs lėšų, jo sesuo taip pat jų turėjo, o kadangi abu labai mylėjo savo tėvelį, panoro tai įamžinti. Na, ir sudėjome bendras mokyklos ir kompozitoriaus vaikų lėšas. Žaliakalniui irgi reikia tokių erdvių, kuriose galėtų vykti šios bendruomenės koncertai, poezijos vakarai ir pan. Šioje erdvėje savo eiles yra skaičiusi Dalia Teišerskytė, atvyksta menininkai ir iš kitų mokyklų. Tai erdvė pasireikšti Žaliakalnio bendruomenei.
– Esate aktyvi ir glaudi bendruomenė ne tik muzikos mokyklos ribose, bet ir visame rajone.
–Taip, bendradarbiaujame su Žaliakalnio seniūnija. Kai reikia, padarome renginių. Žinoma, nėra taip, kad kiekvieną dieną, bet kartas nuo karto keletą renginių per metus skiriame būtent Žaliakalnio visuomenei, pavyzdžiui,darome koncertus Žaliakalnio senjorams.
– Džiugu, kad esate iniciatyvi bendruomenė, bet dar norėčiau sugrįžti prie to, kad mokyklai pradėjote vadovauti dar 1989 m. Įstaigos galva esate daugiau nei pusę jos gyvavimo laikotarpio. Kaip keitėsi mokykla per šį laiką?
– Kai pradėjau vadovauti mokyklai, man buvo 28 metai. Iš pradžių tikrai buvo sunku, dabartinis mokyklos pastatas, kaip sakoma, yra mano kūdikis. Kuomet buvo tarybinė blokada, tikrai nebuvo daug prekių, tad pamažu dažėme, puošėme, nes šis pastatas taip pat turi savo istoriją. Anksčiau čia buvo Kauno „Pieno lašo“ draugija, vėliau vaikų darželis, dar vėliau – vaikų infekcinė ligoninė. Kai gavome šį pastatą, jis buvo visiškai nepritaikytas mūsų veiklai, iki muzikos mokyklos buvo labai toli. Turėjome sugalvoti, kaip buvusias palatas, dušus ir pan. paversti į mokyklą. Bet pamažu pamažu įsisteigėme ir dabar labai puikiai jaučiamės. Kai ateina tėvai ar vaikai, jie džiaugiasi, dažnai mums sako, kad jaučiasi ne kaip valdiškoje, bet kaip privačioje mokykloje. Ji tiesiog kitokia. Žinoma, gal ir muzikos dvasia daug ką duoda.
– Su kokiu didžiausiu iššūkiu esate susidūręs kaip muzikos mokyklos vadovas?
– Sunku pasakyti. Pradžia visada būna iššūkis,tuo labiau, jei ateini būdamas jaunu. Juk žinote, mūsų direktoriais niekas neruošė. Aš buvau gavęs paskyrimą dirbti Kauno muzikiniame teatre, bet taip išėjo, kad man pasiūlė vadovauti šiai mokyklai. Na, ir atėjau. Pradžia buvo didelis iššūkis, bet ir vėliau jų yra: surinkti kontingentą, persikelti į kitas patalpas, daryti reklamą mokyklai. Taip pat viso ugdymo proceso metu lydi naujovės. Tiesiog dirbant darbą visada turi sunkumų. Mūsų mokykla mažytė, o mokytis norinčių yra daug, todėl jau keletą metų vyksta konkursas, nes visų priimti negalime. Mokykla turi savo vardą. Garsiname ne tik Kauną, bet ir Lietuvą, esame žinomi ir užsienyje. Tad tie iššūkiai pas mus dažni, o didžiausias darbas yra kitiems nematomas.
– Girdžiu, kad apie savo darbą kalbate su užsidegimu. Kaip suprantu, ši mokykla yra tapusi labai svarbia Jūsų gyvenimo dalimi.
– Tai – mano antri namai. Aš kartais net gėlių, jei gaunu kokia proga, nesivežu namo, nes čia praleidžiu laiką nuo ryto iki vakaro. Bet ne vien aš – visas kolektyvas myli šią mokyklą. Kai viskas gerai, kai žmonės aplink gerai jaučiasi, tuomet ir aš taip jaučiuosi. Man nėra varginančios pareigos eiti į darbą, aš žinau, ką ir kiek reikia daryti ir kad aplink yra gražūs dalykai. Stengiamės, kad ne tik sielai būtų gražu, bet kad tai sielai padėtų ir jauki aplinka, todėl rūpinuosi mokyklos kiemu, sodinu medelius. Taip pat, nors mūsų mokykla nesivadina M. K. Čiurlionio vardu, tiek salėje, tiek koridoriuose kaba vien Čiurlionio darbai. Tikrai – atvykite, pamatysite. Gal kam ir nepatinka, bet mums gražu, jauku. Mūsų dažnai klausia, kaip mes ten, 700, susitalpiname? Na, kažkaip telpame, bet tenka dirbti ir šeštadieniais.
– 2022-ieji buvo jubiliejiniai A. Kačanausko muzikos mokyklos metai, kuriais visus mokyklos renginius, darbus, pasiekimus ir laimėjimus skyrėte šiai progai. Ar šiemet sausio 20 d. įvyksiantis renginys bus finalinis šių jubiliejinių metų akcentas?
–Taip, tai praeitų metų finalinis renginys. Taip gavosi, kad pernai metais negavome filharmonijos salės, todėl teko finišuoti šiais metais. Bet aš manau, kad čia tikrai nieko blogo nėra. Koncerto metu dalyvaus ne tik dabartiniai, bet ir baigę mokiniai, gros ir mokytojai. Žinoma, kuo galime pasigirti, kad turime tikrai daug garsių žmonių, kurie baigė mūsų mokyklą. Gaila, visų nesukviesime, bet dalis jų tikrai atvyks pagroti. Sukvietėme ir mokytojus veteranus, kurie taip pat atidavė savo gyvenimus šiai mokyklai. Na, ir mano paties čia, ko gero, paskutinis jubiliejus, nes po dešimt metų, tikriausiai, ateis jau kitas žmogus ir dirbs. Tad tai toks gražus apvalus jubiliejus. Per 50 metų mokykla jau turi ir savo tradicijas, nueitą kelią, jau turime, ką pasakyti.
Koncerto metu perteiksime ir savo išskirtinumą – mokykla turi labai stiprų estradinį skyrių, taip pat stiprų chorą, kuris dalyvauja daug konkursų ne tik Lietuvoje. Smagu pasidžiaugti ir stipriais absolventais, kuriuos galiu išvysti ir televizijos projektuose, pavyzdžiui,„X-faktorius“, „Lietuvos balsas“ ir pan. Džiugu matyti, kad jie tęsia savo kelią. Ir dar kuo tikrai didžiuojuosi, kad per šiuos metus man pavyko surinkti bendraminčių kontingentą. Labai džiaugiuosi surinktu kolektyvu ir profesionaliu mokytojų darbu, kuris ir duoda visus nuopelnus. Juk viskas yra mokytojų rankose. Jeigu yra žmogus, kuris nori, dega, tai ir jo darbai skamba.
– Šiuo metu susiduriama su savo srities specialistų trūkumu švietimo srityje, tikiu, kad ir Jums tai turėjo įtakos.
– Žinoma, ateityje tikrai gali būti stoka, bet kol kas ieškoti žmonių tikrai nereikia – tik prašosi. Gal todėl, kad mokykla turi savo vardą, žmonės nori čia ateiti . Galbūt kalbos, kad čia gera dirbti ir kad galima į darbą eiti be nervų, turi įtakos. Čia reiktų su kolektyvu pašnekėti, nes tikrai nenoriu girtis. Bet jei tiek metų vadovauju, gal kažką ir gerai darau.
– Norėčiau paminėti, kad Jūsų mokykla gali didžiuotis mokinių akordeonų orkestru „Orkestromanija“. Visuomenėje susiduriama su nuostata, kad orkestras dažniausiai yra styginių ar bent jau pučiamųjų instrumentų. Kaip kilo idėja suburti akordeonų orkestrą?
– Kažkaip natūraliai. Šį orkestrą mes turime nuo 1989 m. Į jį susirinko iniciatyvūs žmonės, muzikuoti norintys vaikai, o tai jiems yra labai įdomu – kartu jaunuoliai ir pasikalba, draugauja. Svarbiausia, kad mokytojai buria šį dalyką.
– Jūsų mokykla tikrai turi kuo pasigirti.
–Taip, daug kuo didžiuojamės. Ypač mokytojais, tarp kurių turime ir kompozitorių, kūrėjų, išleidžiančių savo gaidas. O jas naudoja visa Lietuva. Taip pat džiaugiamės ir savo mokyklos išskirtinumu – labai stipriu estradiniu skyriumi. Tai vieta, kur vaikai susiburia. Šis skyrius koncertuoja visur, kur pakviečia: savivaldybėje, senelių namuose, miesto renginiuose. Svarbiausia, kad tie vaikai švyti, yra patenkinti, visuomet sulaukia didelių plojimų. Neseniai dalyvavome aukštųjų mokyklų pasitarime, po kurio pas mus atėjo begalė vaikų, norinčių groti ir mokytis. Jaučiame to poreikį.
– Iš ko susideda Jūsų paminėtas estradinis skyrius?
–Turime estradinius popchorus, pavyzdžiui, jei priimame 12 pirmokų, jie 8 metus kartu ir dainuoja. Iš viso turime 9 chorus po 12 žmonių. Ties tuo dirba 3 mokytojos, kurios turi savo grupes: Danguolė Beinarytė, Jūratė Miliauskaitė, Edita Oželytė. Pas mus taip pat grįžta žmonės, kuriuos mes esame užauginę. Tokių pedagogų savo kolektyve turime net 14. Visumoje, per tiek metų, tikrai turime kuo pasigirti, kas yra malonu.
– Ko palinkėtumėte mokyklos bendruomenei?
– Žiūrint į ateitį, palinkėčiau visiems džiaugtis gražia Lietuvos ateitimi ir tai jau bus didžiulis indėlis. Taip pat, kad mes nenusimintume, jei kažkas neišeina, ar kad mūsų darbas ne taip matomas. Nes gėris gyvenime išlenda šiek tiek kukliau, svarbiausia, kad mes pripildome vaikų, žmonių sielas gerais dalykais. Ir, žinoma, kad tai tęstųsi. Svarbu, kad neužgestų žmonių noras dirbti, kantrybė, viltis, ryžtas.
– Kokie nauji darbai ir planai Jūsų laukia po švenčių?
– Vėl kibsime į naujus konkursus, programas. Po naujų metų keliamės naujus uždavinius, tikslus – nėra kada ilsėtis. Vasarą vėl važiuosime į tarptautinius renginius jei leis galimybės. Svarbu, kad tik būtų taika, tuomet tikrai viskas bus gerai.
