„Man gyvenime nepaprastai sekėsi. Ačiū Dievui, sovietmečiu gyvenau kitame pasaulyje. Kas savaitę sėdėdavau Vrublevskių bibliotekoje, turėjau savo stalą, o panos man nešdavo naujausius meno žurnalus. Tais laikais daugiau žinojau apie Ontarijo meną, negu Lietuvos. Tai buvo 1968 metai“, – pasakoja parodos autorius L. Katinas.
Ekspozicijoje – pusšimtis L. Katino kūrinių: sovietmečiu sukurti neformalūs darbai („Figūra“, 1968, „Kylantis baltas mėnulis“, 1975), didelis asambliažas („Dvi tėvo paletės“, 1984), keli darbai Lietuvos laisvės kovotojams („Lietuvos savanoris Vienarankis“, 1988), didelio formato jau nepriklausomybės laikais tapytos abstrakcijos („Dievas audėjas. Dievas keramikas“, 1990, „Jis neleidžia Mėnuliui suktis!“, 2010), penki netikėtai atrasti kino istorijos liudininkai – scenografijos motyvai Vytauto Žalakevičiaus filmui „Tas saldus žodis laisvė“ (1971) ir keli šiųmečiai paveikslai, tapyti kartu su seniai mirusiu tėvu Leonu Katinu – kaip sovietinio meno interpretacijos („Pirma žvaigžė“, 1947-2016, „Operos dainininkas Gutauskas“, 1950-2016).
Renkant iš visokių pašalių L. Katino naujosios parodos eksponatus, viename rūsyje buvo surasti 1971 m. ciklo darbai su nutapytais kalėjimais po atviru dangumi. Pasirodo, jie yra iš periodo, kai režisierius V. Žalakevičius pakvietė L. Katiną Maskvoje kurti scenografiją filmui apie Pietų Amerikos raudonuosius revoliucionierius. L. Katinas pakomentavo: „Tai ciklas su Čilės kalėjimu. Tais metais V. Žalakevičius kūrė šlykštų filmą „Tas saldus žodis laisvė“. Buvo klaiku. Kai pamačiau, kad tai grynas pinigų darymas, parašiau pareiškimą, kad išeinu, nedirbsiu su prostitute.“ Šis paveikslų ciklas dabar eksponuojamas Alantos dvaro galerijoje.
Dar vienas dailininko L. Katino kūrybinis paradoksas – 2016 metais datuojami darbai, sukurti su savo tėvu, 1984 m. mirusiu tapytoju Leonu Katinu. Šiuolaikinis modernistas ir postmodernistas L. Katinas ima Stalino laikais tapytus „šlykščius“ tėvo paveikslus ir ant jų palieka sūnaus, šiuolaikinio menininko užtapymus – kartais švelnius, kartais drastiškus.
„Mano tėvas buvo k..va. Jis kartu su Antanu Gudaičiu tapė kiaulininkę Vitkienę. Ir jie už tą paveikslą sovietų laikais gavo milžinišką honorarą – 25 tūkstančius rublių. Turiu dokumentą. Dabar tas paveikslas – Grūto parke. Tai ką – negaliu tapyti ant savo tėvo bjaurių paveikslų?“ – klausia menininkas L. Katinas. Ir šie paveikslai su dviguba autoryste – naujausioje parodoje Alantos dvare.
Autorius sako, kad jam įtaką darė XX amžiaus Europos ir Amerikos modernistai: Paulas Klee, Henri Matisse'as, Willemas de Kooningas, Markas Rothko, o dar labiau – lietuvės audėjos, kurių margi raštai iki šiol užburia dailininką. L. Katinas sako, kad iš liaudies audinių ir minimalistinės architektūros atsiranda visos jo paveikslų struktūros: „Mane gyvenime veda ne protas, bet intuicija, gal paveldėta iš senelių ir bobučių.“
Neformalus, nekomercinis 75-metis dailininkas L. Katinas iki šiol yra laisvas ir kūrybingas, gyvena ir kuria Vilniaus Antakalnyje, o šiltuoju periodu – Molėtų rajono kaiminystėje, Labanore.
L. Katinas gimė 1941 m. Radviliškyje, 1964 m. baigė architektūros studijas Vilniaus dailės institute. Mažai dirbęs pagal specialybę, L. Katinas metėsi į tapybą, dirbo pedagogu Čiurlionio dailės mokykloje, Dailės akademijoje.
1999 m. L. Katinui buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Vilniuje kuriamas Modernaus meno centras įsigijo 45 šio dailininko paveikslus. Paroda „Linas Katinas. Žiema“ Alantos dvaro galerijoje vyks iki 2017-ųjų vasario pabaigos.
