aA
Po Vilniaus knygų mugės, kur pristatė savo novelių rinktinę „Kūnai“, Akvilė Kavaliauskaitė ketino bent mėnesiui pradingti Ispanijoje – „keliauti, rašyti ir apmąstyti pasaulį“. Bet koronavirusas uždarė namuose. Iš jų ir šis pokalbis apie tai, kaip priverstinė izoliacija veikia kūrybiškumą, ir apie „Kūnus“, kurių antrasis tiražas jau iškeliavo į prekybos vietas (knygą išleido BALTO leidybos namai), rašoma pranešime žiniasklaidai.
Akvilė Kavaliauskaitė
Akvilė Kavaliauskaitė
© Tomas Kauneckas

Planavote kovą praleisti po Ispanijos saule, bet...

Ta kelionė turėjo būti poilsis po labai įtemptos žiemos: daug filmavimų, daug renginių, „Kūnų“ rašymas, visas leidybos procesas, o galiausiai – knygų mugė. Visa tai – malonūs dalykai, bet kiekvienas pasiima po gabalėlį smegenų ir tada galvoje lieka tik prėska košė. Tos kelionės laukiau ilgai, daug planavau, bet galiausiai mama neleido skristi.

Jau buvo pasigirdę kalbų, kad Ispanijoje daugėja viruso atvejų. Tuo metu po laidos „(Ne)emigrantai“ filmavimų ilsėjausi viešbutyje Nyderlanduose. Ryte turėjau skristi į Alikantę, o mama rašo: „Akvile, neskrisk, velnias žino, kas gali atsitikti.“ Papykau, pasikeikiau, bet neišskridau.
Ir ačiū Dievui – po poros dienų Ispanija užsidarė, dar dabar ten tupėčiau nežinodama, kur dėtis.

Atrodo, kad visa Lietuva turėjo išmokti dirbti iš namų, kas rašančiam žmogui – įprasta rutina. Galite patarti, kaip sėkmingai įšokti į dienos ritmą?

Vienas mano draugas, talentingas programuotojas, sykį pasakė frazę, kuri giliai įstrigo atmintin: „Jeigu Markas Zuckerbergas metė Harvardą ir įkūrė feisbuką, dar nereiškia, kad metęs VGTU pasieksi tą patį efektą.“

Manau, šiais laikais tokie dalykai kaip dienotvarkė, ritmas tiek pervertinti, kad tapo savitiksliai. Žmonės pradėjo dirbti dėl dienotvarkių. Kalba, kaip bando laiku keltis ir gultis, kaip planuoja laiką ir panašiai, bet realiai juk ne laiku atsikelti mes norime, o padaryti tai, ką norime padaryti.

Dienotvarkė iš esmės yra nuobodybė. Kai visos dienos tampa vienodos kaip dabar, per karantiną, tampu apatiška, man pasidaro nuobodu. O apatija yra didžiausias kūrybiškumo priešas. Bet kokia emocija, kad ir neigiama, geriau už apatiją. Kai supykstu, bent juodai pajuokauti išeina, kai liūdžiu, galiu parašyti ką nors liūdno, įžvelgti naujų to liūdesio niuansų. Kai imu keltis, gultis ir sportuoti tuo pačiu metu, kad, neduok Dieve, neiškrisčiau iš kokio nors ritmo, kai nėra jokių dirgiklių, galiu nebent užpildyti VMI deklaraciją. Kūrybai reikia emocijų.

Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai
Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai
© Leidėjų archyvas

Namuose dirbu jau dešimt metų ir dėl to nepatiriu jokių problemų. Jeigu vietoje suplanuoto darbo norisi pažiūrėti dar vieną serialo seriją, vadinasi, ne taip labai noriu tą darbą daryti ir gal tiesiog geriau jį atidėti? Kai degs užpakalis, kojos pačios nueis prie kompiuterio. Kartais būna, kad kas nors nepavyksta, ko nors nesugalvoju ar nerandu tinkamo būdo atskleisti savo idėjoms, ir visą dieną prasėdžiu prie ekrano pati nesuprasdama, ką veikiu. Tokių dienų nekenčiu labiausiai ir vienintelė mano taisyklė tokia: jeigu nesidirba, geriau pailsėk, daryk ką nors kita, o ne tuščiai kankinkis. Svarbu pajusti, kada išties nieko negaliu padaryti.

Taigi jei per karantiną labiau už iškilius darbus norisi maigyti katę, geriau jau maigykit katę – kada daugiau tam gausite tiek laiko?

Gal per karantiną lengva rasti laiko naujai knygai?

Šitas karantinas man yra didžiausia kančia, nes atima visą laisvalaikį. Kadangi ir įprastai dirbu namuose, ilsėtis norisi kur nors kitur – eiti į svečius, kiną, parodą, balių ar barą, keliauti. Dabar iš esmės galiu tik skaityti ir rašyti. Po truputį krapštau kadaise nebaigtą romaną, bet žinot – jeigu knygas rašyti būtų lengva, kiekvienas būtų bent po vieną parašęs.

Išspausdintas jau antras „Kūnų“ tiražas, nors manoma, jog novelių žanras Lietuvoje nėra populiarus. Ar rašyti noveles įkvėpė tai, kad šiuolaikiniai žmonės mielai skaito trumpas istorijas, tokias kaip įrašai socialiniuose tinkluose?

Pirmąsias noveles parašiau negalvodama jų išleisti. Tiesiog prisikaupė idėjų, kurios gal ne visai tinka tekstams žurnaluose ir yra man asmeniškai per svarbios, kad nuleisčiau jas žemyn socialinių tinklų srautu. Pirmuosius tekstus daviau skaityti artimiausiems žmonėms. Jiems patiko, todėl nusprendžiau darbą tęsti. Pastebėjau, kad visų tekstų temos sukasi aplink tą patį – kūno ir proto santykį. Pavadinimą sugalvojau per akimirką ir niekada nenorėjau jo keisti. Norėjau, kad būtų švaru, aišku, įsimintina – manau, tai pavyko.

Pamenu, vieno televizijos prodiuserio mintį. Jis sakė, kad nesvarbu, ką darysi, svarbiausia, kaip padarysi. Apie tai, kad novelės – nepopuliaru, išvis negalvojau. Norėjau jas parašyti taip gerai, kaip tą akimirką sugebėjau. Ši knyga mane tarytum išlaisvino. Buvau labai pavargusi nuo įvairiausių projektų projektėlių, nesijaučiau iki galo savimi. Šita knyga esu aš ir man ne gėda to sakyti. Nekeisčiau nė vieno „Kūnų“ sakinio.

Dabar prekyboje – jau antrasis knygos tiražas. Prieš jį spausdinant, leidėja paskambino paklausti, ar nieko knygoje nenoriu taisyti, keisti. Žinau, kad ten yra viena logikos klaida, bet nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra, autentiškai.

O kad šiuolaikiniai žmonės skaito trumpus tekstus, tiesa yra tik iš dalies. Manau, pirmiausia žmonės nori skaityti gerus tekstus, atsiversti knygą ir pradingti autoriaus sukurtame pasaulyje.

Esate užsiminusi, jog vieną novelę įkvėpė realus žmogus, – tikrai pažįstate vaikiną, kuris uždirbo milijoną pardavinėdamas programą, neva apsaugančią kompiuterius nuo 2000-ųjų pasaulio pabaigos? Rašytoją gali įkvėpti bet koks impulsas?

Aš ne tik jį pažįstu. Mes buvome pora. Toje novelėje panaudojau tikrą jo gyvenimo istoriją, bet vis tiek suteikiau jai dramos, konflikto. Tai, kas įdomu gyvenime, nebūtinai įdomu knygoje. Kiekvienas tekstas prasideda nuo idėjos, mažos užuomazgos. Pavyzdžiui, rašydama apsakymą „Viduje“ mąsčiau apie gabius žmones, sąmoningai nenaudojančius savo talentų, – nemažai tokių pažįstu ir ant jų pykstu: atrodo, taip sunkiai dirbu, o kažkas, daug už mane talentingesnis, nedaro to, kas jam skirta.

Arba rašydama „Niuansą“ mąsčiau apie tai, ką daryčiau supratusi, kad mano gyvenimas daugiau niekada nepasikeis. Šita mintis mane labiausiai ir gąsdina: kad visada taip ir gyvensiu, vienodai, kad nepatirsiu didesnių nuotykių ir išgyvenimų, kad viskas bus lygu ir nuobodu. Kartais šita baimė net užspaudžia krūtinę. Vienintelis būdas jos atsikratyti – padaryti ką nors keisto, netikėto – pasiūlyti susitikti žmogui, su kuriuo artimai nebendrauji (beje, taip susipažinome su viršelio autore Jolita Vaitkute), išskristi vienai į Romą ar suvalgyti gabalėlį muilo. Atsimenu, prieš beveik dešimt metų būtent dėl išgąsčio, kad mano gyvenimas visada liks toks pats, išskridau į Maljorką, ten dirbau dainininke viešbučiuose. Galiausiai tapau jachtos dažytoja, o vieną auksinį vakarą vos nenuskendau. Nenoriu nuskęsti, bet noriu daugiau tokių istorijų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
3.4286

Mirė vienas garsiausių Lietuvos operos solistų Vaclovas Daunoras (126)

Eidamas 84-uosius metus mirė vienas žymiausių Lietuvos operos solistų, bosas Vaclovas Daunoras,...

Prasideda Vilniaus galerijų savaitgalis: 34 meno erdvės, paroda observatorijoje ir aktualios diskusijos

Spalio 22-ąją, ketvirtadienį, sostinėje prasideda 5-asis Vilniaus galerijų savaitgalis . Per...

„Alisos“ dramaturgas Laurynas Adomaitis: traumos keičia mąstymą apie teisingumą ir kerštą

Naujame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Alisa“ nagrinėjamos visus palietusios...

Romos kino festivalio oficialioje programoje – Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“

Tarptautiniame A klasės Varšuvos kino festivalyje geriausiu dokumentiniu filmu pripažintas Giedrės...

Eglė Gabrėnaitė apie kino legendą Arūną Žebriūną: šypsotis jam buvo sunku

Kino legenda režisierius Arūnas Žebriūnas nebuvo lengvas pašnekovas – gal tai viena iš...

Top naujienos

Armonaitė prabilo apie koalicijos dėlionę su konservatoriais: susitarimai bus sudėtingi (897)

Iki rinkimų lieka vis mažiau laiko, politinės kovos vyksta, tačiau Laivės partijos lyderė...

Pastebėjo dar vieną veiksnį, didinantį pavojų susirgti sunkesne COVID-19 forma: aktualu ne vienam (89)

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrams (CDC) pareiškus, kad antsvorį turintiems žmonėms,...

Ekspertai įvardijo blogiausią JAV rinkimų scenarijų: neramumams ruošiasi netgi kaimynai (125)

Kalendoriui iki JAV prezidento rinkimų skaičiuojant 15 dienų tampa aišku, kad nepaisant jų...

Su Saboniu ir Valančiūnu žaidęs NBA čempionas: atrodo, kad lietuviai yra pozityvūs žmonės (8)

Dėl pandemijos stabdytas ir kaip niekada ilgai užtrukęs NBA sezonas galiausiai pasiekė finišo...

Laukia permainingi orai: antradienį – trumpa proga pasidžiaugti (2)

Antradienį – proga pasidžiaugti sausesniais orais: pirmoje dienos pusėje dažnai švies saulė,...

Rusijos gyventojai įvardijo draugų ir priešų sąrašą: Lietuvai vėl teko garbinga vieta (716)

Pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu. Toks posakis Rusijoje kasmet yra pritaikomas...

Merūnas Vitulskis – atvirai apie dalyvavimą gimdyme, sunkiausią etapą ir kaip šiandien vaikai numalšina jųdviejų ginčus su Erika (74)

Kartais atrodo, kad mamos ir tik mamos augina vaikus. Jos maitina, jos auklėja, jos skaito jiems...

Kristina Kybartaitė | D+ nariams

Kvepalai trumpai laikosi? Atskleisiu kelias paslaptis

Renkantis naujus kvepalus vienas pirmiausiai užduodamų klausimų yra net ne tai, ar kvapas...

Į kavinę pakvietęs BMW vairuotojas kas 10 min. lakstė į tualetą – čia buvo ne blogiausia (117)

Vos perskaičiusi antraštę „ Į pasimatymą atvažiavo darbiniu „busiuku“, o vėliau...

Laisvos gerbėjai stebisi jos pasikeitusia išvaizda: anksčiau vadino siauralūpe, dabar vėl negerai (152)

Dainininkė Donata Gutauskienė-Laisva jau kuris laikas savo gerbėjus stebina kiek pasikeitusia...

|Maža didelių žinių kaina