Vis dažniau sušmėžuojantis kino ekranuose, o nuo rudens pasirodysiantis ir televizijos laidoje, Marius Repšys prioritetus dėlioja nesvarstydamas – „aišku, teatrui pirmenybė“. Tad apie tai, koks atsitiktinumas teatro aktorių atvedė į televiziją ir ką jis pirko už pinigus, gautus nusifilmavus reklamose, kalbamės su pačiu Mariumi Repšiu.
- Vasarą teatro, kino ir televizijos žiūrovai atostogauja. O ką veikia aktorius?
- Irgi atostogauja. Yra šiek tiek darbų, pasiūlymų vieną kitą renginį pravesti, bet šiaip atostogos. Tad skaitau, leidžiu laiką su šeima, ilsiuosi.
- Kartu su Ramūnu Cicėnu vesite laidą „Lietuvos talentai“. Kokie keliai atvedė į televiziją?
- Tas mano kelias į televiziją... Ne pats ten ėjau, mane „atitempė“. Viskas įvyko per keistą atsitiktinumą. Mes su Ramūnu Cicėnu buvome susitikę repetuoti jo pjesės. Priėjau prie jo, kai kalbėjo telefonu. Jo pašnekovas tuo metu klausė: „Bus renginys, su kuo nori jį vesti?“. Ramūnas ilgai negalvojęs atsakė: „Su Repšiu, va, Repšys kaip tik šalia“. Liepė man iš anksto pasižymėti vasario 8 dieną. Neturėjau kaip atsisakyti, tai ir sutikau. Į renginį atėjo televizijos projektų režisierius Mindaugas Meškauskas. Jam patiko, kaip mes renginį vedėme, tai pasiūlė prisidėti prie „Lietuvos talentų“ komandos. Mėnesį laiko galvojau eiti ar ne į televiziją, bet galų gale smalsumas nugalėjo.
- Vaidinate teatre ir kine, nuo rudens televizijos žiūrovai jus išvys laidos vedėjo vaidmenyje. Kuriai sričiai skirsite daugiausiai dėmesio?
- Aišku teatrui. Su televizija kaip bus taip, bet teatrui yra pirmenybė.
- Į teatrą eina daug mažiau žmonių nei žiūri televizorių. Gatvėse Jus labiau atpažįsta kaip teatro ar „Vytauto“ reklamos aktorių?
- Iš tikrųjų mane atpažinti pradėjo dar anksčiau, kai pasirodė Tado Vidmanto režisuota trumpa komedija „Eastern European Men School/Marozų mokykla“. Tiesiogiai pirštais nebadė, bet kartais gatvėje pašnairuodavo. Teatro žiūrovai daugiau atpažįsta iš O. Koršunovo spektaklių „Išvarymas“ ir „Katedra“. Nemanau, kad labiau atpažįsta dėl televizijos. Sakyčiau panašiai tiek iš ten, tiek iš ten.
- Kaip iš viso atsiradote „Vytauto“ reklamoje? Gal taip pat yra sava istorija?
- Taip, yra istorija. Tiesa, visai paprasta. Tai atsitiko prieš 3 metus. Aš labai norėjau nusipirkti tokią kompiuterinę šachmatų programą, kuri kainavo 180 Lt. Tada kaip tik Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas ir man pasiūlė nusifilmuoti tokiame filmuke, kur su motociklais reikėjo važinėtis. Pasivažinėjau, davė už tai 120 Lt. Tuo metu Tadas Vidmantas sugalvojo pirmąją „Vytauto“ reklamą, pasiūlė man ją įgarsinti. Sutikau, gavau dar 50 Lt. Iš viso jau turėjau 170 Lt. Prisidėjau 10 Lt ir nusipirkau tą šachmatų programą. Taip ir atsidūriau „Vytauto“ reklamoje. Iš pradžių tik kaip balsas už kadro. Greitai atsirado intriga – kas už to balso slypi? Daugelis netikėjo, kad ten aš.
- Vis dažniau jus tenka matyti kino ekranuose: „Redirected“, „Dešimt priežasčių“, pasirodysite ir naujame S. Aškelavičiaus ir R. Marcinkaus filme. Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką kiną?
- Aš manau, kad lietuviškas kinas po truputį atsigauna, nors jame dar yra daug spragų. Pavyzdžiui, lietuviai neturi herojinių, filmų su didvyriais, fantastinių, siaubo filmų. Tas spragas būtina užpildyti. S. Aškelavičiaus ir R. Marcinkaus filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ bandys užpildyti vesterno žanro spragą.
- Viename interviu minėjote, kad jums „kinas yra sanatorija nuo teatro“. Koks jums yra teatras, kad po jo reikia atsigauti?
- Visus metus repetuoji, diena iš dienos vaidini teatre, kai turi laisvą dieną – būtinai kažką veiki. Pavargsti. Kaip mano mokytojas režisierius Gintaras Varnas mėgsta sakyti – „apsinuodiji nuo teatro“. O kinas... kai filmavimai vyksta gamtoje, pasiseka dirbti su puikia komanda, palaikoma gera nuotaika – kažkaip apsivalai.
- Esate minėjęs, kad jums lengva vaidinti Vandalą O. Koršunovo „Išvaryme“, nes ankstyvoje jaunystėje turėjote nemažai galimybių nueiti blogais keliais. Ar galima sakyti, kad aktoriui lengviau vaidinti tai, ką jis pats yra išgyvenęs, patyręs?
- Aš manau, kad taip. Ir ypač jei tai išgyveno stipriai. Nenoriu pasakyti, kad mano gyvenimo būdas buvo panašus į Vandalo personažo, bet aš esu matęs nemažai visokių dalykų. Ir dabar matau.
- O kaip ruošiatės tokiems vaidmenims, kuriems gyvenimo patirties neužtenka?
- Čia jau padeda tik fantazija. Fantazija ir vaizduotė. Aišku, dar tenka žiūrėti filmus, skaityti knygas, bet galų gale labiausiai pasikliauji savo vaizduote.
- Esate sukūręs labai įvairių vaidmenų. Kurie vaidmenys jums mielesni: „geriečių“ ar „blogiečių“?
- Jie man visi labai mieli, negalėčiau pasakyti kurie labiau. Būna dienų, kai Vandalo tikrai nesinori vaidinti. Imi galvoti „kiek čia galima keiktis, geriau kažką protingesnio pasakyčiau žiūrovui“. Dėl to emocijomis teatre pasikliauti negalima. Niekada. Kai aplanko prieštaringi jausmai, stengiuosi galvoti apie mintį, ką bandau pasakyti tekstu, kokią informaciją turiu perduoti žiūrovams, partneriui. Tai padeda įsijausti į vaidmenį. Taip pat aš prieš kiekvieną spektaklį pasimeldžiu.
- Kas aktoriaus profesijoje jums sunkiausia?
Sunkiausia? Kažkaip viskas yra nelengva. Kartais visas procesas nuo pjesės skaitymo iki paskutinio spektaklio prieš išimat jį iš repertuaro yra nelengvas. Vis dėlto, gal sunkiausia, kai reikia per save „perlipti“, kai nesinori vaidinti, o privalai. Vis tik vaidyba nėra kažkokia natūrali tavo būsena, kurioje jautiesi patogiai.
- Ko iš jūsų turėtų reikalauti scenoje ar prieš kamerą, kad atsisakytumėte vaidmens?
- Scenoje ar prieš kamerą niekada neskriausčiau silpnesnio už save padaro, gyvūno. Kol kas su tokiomis situacijomis susidurti neteko, bet žinant europinio teatro tendencijas, kai scenoje gyvūnai kankinami – ateityje visko gali būti. Aš kategoriškai nusistatęs prieš tai. Na, kokią pornografinę sceną irgi atsisakyčiau vaidinti.
- Pirmame studijų kurse sau pasakėte, kad baigęs mokslus dirbsite Nacionaliniame dramos teatre. Taip ir įvyko. Kokį naują tikslą išsikėlėte vietoje senojo?
- Yra tikslų. Jei pasakysiu, gali neišsipildyti. Bet gal kaip tik išsipildys, ar ne? Mokslo metais dėstau, labai rūpinuosi savo studentais. Norėčiau padaryti kažkokį perversmą akademijoje, studijų sistemoje, kad truputėlį pasikeistų požiūris į šiuolaikinį aktorių. Manau, kad aktorius šiais laikais turi būti fiziškai stiprus, lankstus, greitas. O prie viso to, dar ir apsiskaitęs.
Labiausiai noriu, o taip pat jaučiu pareigą ir misiją, prisidėti prie to, kad jauni žmonės neitų blogais keliai, o domėtųsi sportu, menais, kad nuo mokyklos laikų jie pradėtų suprasti, ko nori, atrastų tikslą savo gyvenime. Nebūtinai sporte ar mene, bet kur. Kai žmogus nedaro to, kas jam patinka jis veltui gyvena gyvenimą.
