aA
Tomaszas Beksinskis – neeilinė 9-ojo dešimtmečio Lenkijos kultūros figūra, filmų vertėjas, radijo laidų vedėjas ir žymaus tapytojo, taip pat neeilinės asmenybės, Zdzislawo Beksinskio sūnus. Trys Beksinskių šeimos dešimtmečiai atgimsta jauno režisieriaus Jano P. Matuszynskio debiutiniame filme „Paskutinė šeima“.
Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
© Hubertas Komerskis

Ekscentriško nenuspėjamo būdo Tomaszo vaidmenį juostoje įkūnijo lenkų aktorius Dawidas Ogrodikas, Lietuvoje lankęsis per tarptautinį Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“. Filmas „Paskutinė šeima“ Lietuvos kino teatruose pasirodys gegužės 5 dieną.

– Kaip rengėtės vaidmeniui filme?

– Tai buvo ilgas procesas, nes jis prasidėjo likus 8 mėnesiams iki filmavimo. Pirmiausia keliavome į Sanoko miestą, kuriame gimė Tomaszo tėvas. Ten įsikūręs muziejus, archyve sukaupęs daug medžiagos apie šeimą.

Sanoke susitikome su Tomeko pažįstamais ir draugais. Po to visi kartu su kūrybine grupe keliavome į Varšuvą, kur tęsėsi diskusijos, tekstų analizavimas ir nuolatinis mėginimas įsijausti į santykius su „mano“ tėvu, kurį vaidino Andrzejus Sewerynas ir „mano“ motina, įkūnyta Aleksandros Koniecznos.

Visą laiką mėginome būti tikra šeima, atkurti scenarijuje aprašytus santykius. Taip pat kiek padirbau ir radijuje – išmokau, kaip viskas veikia, leidau tam tapti mano gyvenimo dalimi. Dar išverčiau filmą – „Paskutinėje šeimoje“ yra scena, kurioje įgarsinu Džeimso Bondo filmą.

Daug repetavau, mėginau atkartoti Tomaszo balsą. Tą patį darė ir Andrzejus, ir Aleksandra. Tokiam režisieriui kaip Matuszynskis tai buvo labai svarbu. Jis paprašė mūsų pabandyti elgtis vienam su kitu kaip tikroje šeimoje. Tai padaryti buvo puikus sprendimas.

Tiesa, aš taip pat susitikau su Tomeko psichiatru. Jis daugiau papasakojo apie Tomeko disfunkciją. Dabar tai vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu, bet Tomekui esant gyvam, jie apie tai dar nežinojo.

Ir tada mes pradėjome filmuoti. (Juokiasi.)

– Ar realiai gyvenusį žmogų vaidinti baisiau negu išgalvotą, fikcinį?

– Ne, baisiau nėra, tik žymiai daugiau atsakomybės. Juk jis gyveno, žmonės jį pažinojo ir mes kaip įmanoma labiau stengėmės parodyti jį teisingai, nesužeisti jo, nes jis pats dabar negali apsiginti.

Bet tai yra labai sudėtinga. Tomaszas buvo žmogus-vaivorykštė – jis sutiktdavo gausybę žmonių, jis vertė filmus. Sanoke, Krokuvoje, Varšuvoje visi jį pažinojo, nes jis išvertė „Monthy Python“ filmus. Jis buvo įžymybė, svarbi figūra daugeliui žmonių, klausiusių jo per radiją.

Buvo labai protingas, intelegentiškas, tiesiog puikus vaikinas, ir jie visi turėjo savitą T. Beksinskio įsivaizdavimą. Tad kai jie ateina į kino teatrą ir mato šią visiškai kitą jo versiją, kad ir jį, patiriantį panikos priepuolį, jie sako „ne, tai ne jis“.

Kai kurie jį pažinoję sutinka, kad tai Tomeko paveikslas, kiti tiesiog sako „tu esi kvailys, kad parodai jį tokį“ ir palieka man komentarus feisbuke. Svarbu suprasti, kad filmas yra ne apie Tomeką, bet apie šeimos santykius.

– Ar manote, kad tas faktas, jog scenarijaus autorius filmo scenarijų parašė apie šeimą, padarė jį universalesniu negu paprastas biografinis filmas apie vieną žmogų (Z. Beksinskį)?

– Taip, manau, kad tai universali istorija, nes kaip sakau, ji ne tik apie paveikslus, ne apie Tomaszo Beksinskio įkvėpimus, muziką ar jo filmus. Mes mėgstame tuos momentus, kai savo filmą rodome kitose šalyse, kaip čia, Vilniuje, nes žmonės jo nepažįsta, bet jie vis tiek puikiai jaučia ir supranta.

– Ar galime pakalbėti apie patį filmavimo procesą? Ar techninė filmavimo dalis, pavyzdžiui „meistro“ planas (1), turėjo įtakos jūsų pasirodymui?

– Didžiausią įtaką man turėjo scenarijus. Turėjome vieną sceną, man rodos, tai ilgiausias „meistro“ planas visame filme, kur su mano motina ir tėvu kalbamės apie tai, kodėl noriu mirti.

Janekas (režisierius, – aut.) man pasakė, kad galutinėje filmo versijoje ji truks apie 10 minučių ir davė davė 15 dvipusių lapų teksto įsiminti. Iki filmavimo turėjome vieną mėnesį ir aš nuolat kartojau „jo per daug, žmogau, jis per ilgas“, tada jis pasakė „gerai, 10 dvipusių lapų“. Aš toliau kartojau, kad negaliu ir mes ginčijomės tol, kol galų gale režisierius pasakė: „Prašau, daryk ką nori, bet mums reikia 7, gal 8 minučių scenos“.

Buvo išties beprotiška, nes tuo metu repetavome nuolatos, o iki scenos filmavimo buvo likę 3 dienos. Kai pristačiau galutinę scenos versiją, visi ją išmoko ir filmavimas prasidėjo.

Techninė pusė neturėjo mano darbui įtakos ir dėl to, kad turėjome puikius operatorius. Aš tiesiog atlikau savo vaidmenį ir koncentravausi į savo darbą, nes žinojau, kad jie yra labai geri.

Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
© Organizatorių archyvas

– O kaip dėl improvizacijos? Ar turėjote griežtai laikytis scenarijaus ar visgi buvo laisvės improvizuoti?

– Mes stengėmės likti scenarijaus rėmuose ir nieko nepridėti. Jis labai gerai parašytas, tekstą tiesiog įsimylėjome. Mėginome atskleisti tai, ką parašė Robertas Bolesto (scenarijaus autorius, – aut.). Galbūt kartais reakcijos buvo improvizuotos, nes vaidindamas reaguoji į partnerį.

– „Scope100“ projektui kalbinome žmones, kurių klausėme, kokia yra jų asmeninė nuomonė apie filmą. O kas jums, ne kaip kūrybinės grupės nariui, asmeniškai labiausiai apie jį patinka? Ką pasakytumėte žmogui, svarstančiam jį pažiūrėti? Ar rekomenduotumėte?

– Iš tiesų nežinau, ką galėčiau pasakyti, nes tikiu, kad jeigu kažkas nori eiti į kino teatrą pamatyti filmą, jis tiesiog turi eiti ir pažiūrėti. Niekada nesakau „tai yra puikus filmas“. Net savo draugams nesakau, jog „tu privalai eiti ir jį pamatyti, jis nepaprastas“.

Nenoriu sakyti, kodėl tu turėtum žiūrėti filmą. Jei tau įdomu, galbūt atrasi kažką, vertą pakeisti tavo gyvenimą. Galbūt tai bus svarbus filmas žiūrovams, bet jie taip pat galės sakyti, kad tai buvo šlamštas ir kad jie iššvaistė laiką jį bežiūrėdami.

Žinote, laisvė ir demokratija. (Juokiasi.)

Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
© Hubertas Komerskis

– Ar žinojote, kad šis filmas dalyvavo „Scope100“ projekte ir laimėjo jį keturiose šalyse. Jį išrinko paprasti žiūrovai, kas rodo, jog filmas turi kažką universalaus. Ar sutiktumėte?

– Filme universalūs yra santykiai. Nesvarbu, kur gyventum, problemos šeimoje visada tokios pačios – tai tavo santykiai su motina ir tėvu. Tai universalu, nepaisant tavo profesijos ar darbo problemos yra tos pačios.

Interviu parengė projekto „Scope100“ dalyviai.

(1) „Meistro“ planas – kai scena nufilmuojama vienu kadru, dažniausiai bendru, iš vieno taško, iš kurio geriausiai matomas visas scenos veiksmas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Italijos galerijos teritorijoje rastas pavogtas Klimto paveikslas

Meno ekspertai patvirtino, kad pavogtas ir vienos Italijos meno galerijos teritorijoje rastas...

Prancūzijos Luvro muziejus užsidarė dėl streiko prieš pensijų reformą

Luvro muziejus Paryžiuje penktadienį buvo uždarytas streikuojantiems darbuotojams užblokavus...

Premjeroje „Miško seserys“ – ryžtingi Lietuvos moterų portretai pasipriešinimo kovų fone

2020 sausio 20 dieną Druskininkuose ir sausio 22 dieną Vilniuje teatro „Labas“ kūrėjos...

Lietuvoje repeticijas pradeda garsus slovėnų režisierius, kurio spektakliai trunka ir 10 valandų

Slovėnijos režisierius Tomi Janežič Vilniaus mažajame teatre pradeda statyti Antono Čechovo...

Mirė „Žiedų valdovo“ autoriaus sūnus Christopheris Tolkienas

Sulaukęs 95-erių metų mirė „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ autoriaus Johno Ronaldo Reuelo...

Top naujienos

Gyvai / Graikijos ir Lietuvos čempionų mūšis: „Panathinaikos“ – „Žalgiris“ (172)

Penktadienio vakarą finišuoja 20-asis Eurolygos reguliariojo sezono turas. Paskutinėse jo...

Policija: nebuvo tokio įvykio kaip pagrobimas papildyta (661)

Penktadienio vakarą policijos pareigūnai sušaukė spaudos konferenciją naujienoms apie galimą...

Magistraliniame kelyje BMW taip rėžėsi į pėsčiąjį, kad iš pradžių net nebuvo aiški žuvusiojo lytis papildyta (169)

Sausio 17-osios vakarą, apie 20.05 val., Šiaulių r., magistraliniame kelyje A12, ties Domantų...

Tragiška paskutinės raupų aukos istorija: manė, kad liga jau išnaikinta, bet vėl smogė pačiu netikėčiausiu metu (21)

1978 metų vasarą viso pasaulio mokslininkai ėmė kalbėti apie grandiozinį pasiekimą, kurio...

Norite išvengti širdies ligų – privalote žinoti svarbų kraujo rodiklį: tuo pasirūpinti reikia kuo anksčiau (13)

Neseniai atlikto tyrimo autoriai pabandė atsakyti į klausimą, ar, atsižvelgiant į cholesterolio...

Dailius Dargis prabilo apie Remio ir OG Version tėvus: jie – skandalingi nusikalstamo pasaulio veikėjai (18)

Žinomas knygų apie mafiją autorius Dailius Dargis neliko abejingas ir pastaruoju metu aktualiems...

Tokio prekybininkų šou lietuvis dar nebuvo matęs: vokiečiai ten šėlsta nuo pat ankstaus ryto (20)

Šį kartą Orijus lankėsi Hamburge – viename įdomiausių ir gražiausių miestų Vokietijoje ....

Vitalija Guobė

Dieve, apsaugok nuo klasės susitikimų! (10)

Viskam yra ribos. Kai prieš Naujuosius dalyvavau klasės susitikime, visa pakylėta, šį kartą be...

Mirė mažiausias pasaulio žmogus (15)

Eidamas 28-uosius metus, mirė mažiausias pasaulio žmogus Khagendra Thapa Magaras, pranešama...

Sukritikuota Donata Virbilaitė aukcione parduoda skandalingąją suknelę: galėsite ją sudeginti! (36)

Šiemet nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos filmavimuose pasirodžiusi Donata Virbilaitė...