Individuali patirtis – unikali

– Kitas skaičius, kuris šiandien, ko gero, kiek neįprastas, kurį dar teks prisijaukinti – 50. Sveikinimo atvirukuose jis išraižomas dailiomis linijomis auksu, jis pažįstamas iš tėčių gimtadienių. Na, o dabar jį teks patirti pačiam. Kaip manote, kokių jis atneš iššūkių ar pokyčių, galbūt kitą etapą, o gal – tiesiog viskas eisis savo tėkme, kaip ir iki tol?

– Vėlgi, nesureikšminu, nemanau, kad tai gali nubrėžti kažkokį brūkšnį, kad 50 ar 60 – jau laikas susimąstyti. Ar tai verčia tave jaustis kažkaip kitaip? Ne. Juokinga, kai tau 20, galvoji, kad penkiadešimtmetis žmogus daug nugyvenęs, turintis patirties.

Realybėje – individualus reikalas, kiekvieno gyvenimas skirtingas. Kai kas jaučiasi 50 būdamas vos dvidešimties, ir priešingai. Aišku, gyvenimas duoda patirtį, kurios tu negali perimti kitokiu būdu. Taip, tu gali siekti to – per knygas, meną, filosofiją, gilintis, bet vis tiek, individuali patirtis – unikali.

Man tai atėjo – už poros dienų reikės švęsti (kalbamės antradienį, – aut. past.). Dabar galvoju, kaip. Gal su žmona (A. Gradausko sutuoktinė – režisierė Yana Ross) nueisime į kokį restoraną, gal kažką pasikviesime. Gimtadienių nešvenčiu, neturiu tokios tradicijos, dažniausiai vakarieniaujame su tėvais. Manau, kad jiems – didžiausia šventė, kaip ir man – savo vaikų gimtadieniai.

– ...Tikriausiai, nenutiks taip, kaip Jūsų vaidintame spektaklyje „Metamorfozė“ pagal garsųjį Franzo Kafkos kūrinį, pasakojantį apie prekeivį, kuris vieną rytą atsibudęs suprato pavirtęs didžiuliu vabalu. Atėjus septintai dienai, gi staiga neįvyks netikėta transformacija...?

– Kalbamės išvakarėse, gal taip ir bus? Nežinau (juokiasi). Ateitį labai sunku nuspėti šitame nestabiliame pasaulyje.
Algirdas Gradauskas, spektaklyje "Metamorfozė"

– O kuo dabar gyvenate, kokie kūrybiniai rūpesčiai, iššūkiai, kas yra svarbu?

– Mano gyvenimas susideda iš daug dalių. Žinoma, didžiausią vietą užima teatras, planuose – kūryba teatre, taip pat [ketinu] dalyvauti filmavimuose, kine, riboto serijų kiekio serialuose, kuriuose daugiau dėmesio skiriama kokybei. Užsiiminėju videografija, šioje srityje noriu dirbti. Frontų yra! Taip pat užsiiminėju visuomenine veikla, profsąjungine – ten irgi laukia daug darbo.

Vėlgi, galbūt tai susiję su tuo, kad jau 50. Prieš kokius penkerius metus pradėjau rimčiau galvoti apie finansinę padėtį. Kai esi menininkas – ji visiškai nestabili... Ateina laikas – pradedi galvoti, o problemų šičia daug, reikia pasirūpinti savo ateitimi. Tokie planai.

Esu burlentininkas. Iki pilnatvės irgi svarbi dalis – burlentės, plaukimas, bangos...
Algirdas Gradauskas

Žmogaus gyvenime atsirado daug ekranų

– Pakalbėkime apie videografiją, kodėl atsirado noras dirbti šia linkme? Juk teatralai dažnai pabrėžia, kad scenoje jiems svarbi gyvybė, tad video teatre tarsi koks „naujadaras“, dažniausiai iššaukiantis diskusiją – to reikia, ar visgi ne?

– Per trisdešimties metų praktiką teatre pastebėjau, kad video ateina tokiomis bangomis į spektaklius. Būna periodai, kai yra tikrai daug video, tada kita banga – pabandykime to atsisakyti, grįžkime į gyvą teatrą... Mačiau tokius svyravimus.

Bet yra vienas niuansas. Žmogaus gyvenime atsirado labai daug ekranų. Meilėje galime prisipažinti per ekraną – tai vyksta! Tai jau tampa mūsų gyvenimo dalimi, nuo to niekur nepabėgsi, automatiškai tai persikelia į teatrą. Mūsų jau nestebina, kad spektaklyje skamba muzika, o anksčiau jos buvo labai mažai. Jau net neatsimenu, kada mačiau spektaklių be muzikos. Jų buvo, bet labai seniai.

Video taip pat jau tampa organišku teatro elementu. Prognozuočiau, kad tai išliks. Plačiau gvildenant – videografams reikia gerai pagalvoti, kiek video naudoti. Mano balansas tikrai ne daugiau vienos trečiosios spektaklio. Jaučiu, kad tokia proporcija neužgožia gyvo teatro.

Mano kaip videografo stipri pusė yra ta, kad aš spektaklyje prioritetu laikau gyvą vaidybą. Video tik papildomas elementas, kuris gali nukelti į kitą atmosferą.

Praeitais metais mano videografijos darbai, kuriuos kūriau spektakliams buvo [rodomi] Zalcburgo festivalyje, Venecijos bienalėje. Pajutau, kad esu savo vietoj. Nejutau diskomforto, komplekso. Manau, dėl to galima išsakyti komplimentus tikrai ne mano talentui, o dramos teatro kultūrai, kad menininkai iš Lietuvos gali nuvažiuoti į aukšto lygio renginius, jaustis juose komfortiškai.
Algirdas Gradauskas

– Lyginant pasaulio teatrus su mūsų – ar galime pasigirti šiuolaikišku požiūriu, neatsiliekame?

– Geras klausimas penkiasdešimtmečiui menininkui – apie modernumą teatre... Taip, tikrai neatsiliekame, bet Lietuvos dramos teatro kultūros stiprybė yra visai ne modernume. Kiek teko apvažinėti šalis, dirbau visose Skandinavijos šalyse (išskyrus Daniją), Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Lenkijoje... visur yra labai skirtingos teatrinės kultūros.

Kiekviena teatrinė kultūra yra kažkuo stipri, o kažkokie jos elementai – nėra stiprūs. Bet, vėlgi, tai yra unikalios kultūros. Europos teatro kultūros – negalėčiau įvardinti kaip vientisos, nes visiškai skirtingas teatras Ispanijoje, Vokietijoje ar Islandijoje. Kažkiek panašumų yra, bet jos – skirtingos.

Ar mes atrodome moderniai? Sunku pasakyti. Dramos teatro kultūra yra nevienalytė. Yra dideli teatrai, kurių siekiamybė turėti po tūkstantį žiūrovų kas vakarą, jų turinys turi būti universalesnis. Bet vėlgi, šalia yra nedidelių salių, kuriose vyksta jaunų menininkų ieškojimai, modernios kūrybos bandymai, tos skirtingos kultūros kaip ir sugyvena kartu, jos viena kitą maitina. Jos yra kaip opozicija.

Kai laimi tik viena pusė – blogas balansas. Kai atsidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžioji salė – balansas pasikeis, tai turės didelės įtakos visai dramos teatro kultūrai Lietuvoje. Kadangi vyko renovacijos etapas, buvome priversti atsisakyti globalesnių spektaklių ir temų, apribojo sąlygos.

Didžiausias privalumas, kad Lietuvos teatro kultūra yra labai gyvybinga, kūrybinga, nuolat atsinaujinanti. Ne tik iš dramos teatro menininkų pusės, bet lygiai taip pat – iš žiūrovų. Tikrai, daugelis šalių gali pavydėti – mes turime žiūrovus, kurie trokšta kultūros. Tai leidžia daryti prielaidą, kad viskas bus gerai, neijaudinti dėl dramos teatro ateities.
Algirdas Gradauskas

Ilgos pamainos, didelės ambicijos

– Užduosiu klausimą, kuris, manau, visada Jus pasiveja: kas pirmiau atėjo į profesinį gyvenimą – teatras, kinas ar televizija – kas buvo ta pirmoji meilė?

– Vienareikšmiškai, teatras. Tikrai daug išdirbau televizijoje, filmavausi daugybėje serialų, trejus metus režisavau serialus. Režisavimas – nelengvas darbas, prime time'as, reitingai... Dirbau komercinėje televizijoje – ilgos pamainos, didelės ambicijos. Perėjau visą televizinį etapą, pasiėmiau iš to, ką galėjau.

Komercinėje televizijoje visiškai ne tie siekiai. Pagrindinis jų – turėti daug žiūrovų, o kokiais būdais – nėra per daug svarbu. O teatre – intelektualus produktas, jisai yra turiningesnis, prasmingesnis. Manau, daugeliui aktorių taip yra: dėl to tikra meilė – tik teatras.
Algirdas Gradauskas, "Saulėtos dienos"

– Sakote, kad teatras įtraukia savo intelektualaus turinio pasirinkimu. Galbūt aktoriams patraukli ir kita misija – šviesti visuomenę, sudominti dvasiniais, gilesniais dalykais?

– Visiškai sutinku... Kai kuriamas spektaklis – grupė žmonių pasiima temą ir į ją gilinasi. Norint išeiti į sceną ir kažką pasakyti – tu turi žinoti daugiau negu absoliuti dauguma, tu turi būti labiau įsigilinęs negu vidutiniškai problema eskaluojama. Gilindamasis – praturtėji.

Kuo traukia teatras? Labai nekenčiu rutinos. Teatre ji yra, bet neprognozuojama... Jeigu dirbi valstybės finansuojamame teatre, pagrindinis tikslas – intelektualiai, estetiškai šviesti žiūrovą.

Nepaisant to, kad visą laiką gilinamės į kažkokias tamsiąsias žmogaus puses (tai sunku psichologiškai, ne visi aktoriai tai išlaiko, bet čia – kita tema) – matau prasmę teatre, manau, kad teatras keičia. Tai įdomiai sugalvota sistema, ji nuolat atsinaujina, ieško, yra paslanki, kažkur juda... Nesigailiu, kad pasirinkau šitą kelią, nors šis pasirinkimas ir įvyko gan spontaniškai.
Algirdas Gradauskas, "Demokratija"

Norėtų, kad viskas tekėtų savo vaga

– Aktorystė svarbi Jūsų gyvenimo dalis. Gimtadienio dienai tinkami pasvajojimai: kas pradžiugintų ateityje – galbūt tam tikras vaidmuo, gal – režisūrinis darbas?

– Režisūra labai nuobodus užsiėmimas, reikia du su puse mėnesio sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti kažką daro, čia ne man (juokiasi.)

Televizijoje daugiau veiksmo... ironizuoju. Norėčiau, kad viskas tekėtų savo vaga ir būčiau tuo patenkintas. Kalbant apie konkrečius vaidmenis – tai mistifikuotas klausimas. Retai kada girdėjau iš aktoriaus, kad jis norėtų kažkokį vaidmenį suvaidinti. Kai ateini kurti spektaklį, žymiai svarbiau yra temos. Galvoji plačiau. Kad būtų geras režisierius, geras kompozitorius, gera komanda. Ar geras vaidmuo blogame spektaklyje, ar ne toks jau ir didelis vaidmuo – gerame? Didžiulis klausimas, kas yra geriau.

...Planuoju toliau judėti, kažkokių perversmų šiai dienai nesiruošiu daryti. Bet mano charakteris, – niekada nežinai. Gal po metų jau kalbėsiu kitaip?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt