K. Vilkauskas siūlė surengti gyventojų apklausas, viešus forumus ir tik po to priimti kokius nors sprendimus. Kovo 11-osios akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis išsakė kritiką Istorinės atminties komisijai, kuri, anot jo, be istorinės atminties. Tie, kurie J. Marcinkevičių mato tik siaurame kontekste, nematydami kokio gylio tai fenomenas, V. P. Andriukaičio pastebėjimu, jos neturi. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Povilas Pinelis rėžė iš peties: miesto valdžia rūpinasi tik kanalizacijos dangčių keitimu ar keleto gatvių pervadinimu, tai anot jo, liūdesys ir Vilniaus tragedija.

Diskutuoti reikia neįžeidžiant Marcinkevičiaus artimųjų

Diskutuojant apie paminklą J. Marcinkevičiui, anot K. Vilkausko, svarbiausias sutarimas neįžeisti poeto artimųjų. „Turiu priminti Vilijos Blinkevičiūtės žodžius – diskutuoti reikia neįžeidžiant J. Marcinkevičiaus artimųjų, tų, kurie jį gerbia ir myli. Kitais metais įvyks šimtoji Dainų šventė, tikiu, kad J. Marcinkevičiaus žodžiais sukurta daina „Tai gražiai mane augino“ – joje skambės“, – vylėsi K. Vilkauskas.

Kultūros politikos pagrindų įstatymas, anot K. Vilkausko, „turėtų sudėti akcentus, sureguliuoti visa tai, kas vyksta kultūriniame gyvenime, kultūros politikos lauke.“

Seimo Kultūros komiteto narys pacitavo projekto eilutes, apibrėžiančias, kas yra istorinis atminimas. Tai yra „praeities įvykių ir asmenybių, užfiksuotų istorijos šaltinių, reikšmingų valstybei ir joje gyvenančioms bendruomenėms įamžinimas viešais ženklais – paminklais, atminimo lentomis ar kitais simboliniais objektais.“

„ Manau, kad įstatymiškai nesureguliuosime būtent šito proceso – jis yra daugialypis, daug yra dvasinio vertinimo. Jeigu dabar įvyktų referendumas dėl paminklo J. Marcinkevičiui – manau, kad visa Lietuva ateitų ir nubalsuotų. Žinome, kad referendumas yra visų Lietuvos piliečių valios išreiškimas, mums pavyko nedaug referendumų. Vienas iš tokių, kuris pavyko, kuriuo turime džiaugtis, ypač šitoje geopolitinėje situacijoje – stojimas į NATO“, – sakė jis.
Kęstutis Vilkauskas

Tačiau, K. Vilkausko manymu, Vilniaus savivaldybės mero Valdo Benkunsko pareiškimas, kad paminklas J. Marcinkevičiui bus statomas tik tada, kai visuomenė susitars, – nėra išbaigtas.

„Gerbiamam merui turėčiau priminti, kad Vietos savivaldos įstatyme yra būdai, kuriais jis gali atsiklausti visuomenės, nemanau, kad jis tai padarė pagal Vietos savivaldos įstatymą, teigdamas, kad visuomenė negali susitarti. Vietos savivaldos įstatymo 45 strp. yra aiškiai parašyta, kaip tartis su vietos gyventojais. Yra trys formos konsultacijų su vietos gyventojais: apklausa, vieši svarstymai, susirinkimai, forumai, diskusijos, konsultavimasis elektroniniu ryšio priemonėmis savivaldybės interneto svetainėje. Nė vieno iš tų apklausos formų nepastebėjau, nebent tai vyko kitoje, mažiau pastebimoje erdvėje“, – pažymėjo K. Vilkauskas.

Be istorinės atminties

Kovo 11-osios akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis sakė, kad jam malonu pasidalinti mintimis apie kitą Kovo 11-osios akto signatarą – J. Marcinkevičių. „<...> Žinoma, jis nepadėjo parašo Aukščiausioje taryboje, bet akivaizdžiai yra signataras. Na, bet pradėkime nuo to, kad turime pasiremti šaltiniais. Iš savo bibliotekos atsinešiau knygas tam, kad atsakyčiau į klausimą, ir kitiems padėčiau atsakyti į klausimus, kurie susiję. Man patinka Istorinės atminties komisijos, kuriose sėdi žmonės, bet problema ta, kad be istorinės atminties. Štai kur didžiausia problema – priima sprendimą žmonės, kurie, deja, istorinės atminties neturi“, – sakė V. P. Andriukaitis.
Vytenis Andriukaitis

Pasitelkęs Tarybinę enciklopediją V. P. Andriukaitis pastebėjo, kad sovietmečiu dirbę ir gyvenę kultūrininkai pristatomi ir charakterizuojami kaip tarybiniai veikėjai – LTSR nusipelnęs architektas, tarybinis muzikologas, ir t.t.

„Žinoma, yra detalių, klausimų, kai kas juos vadina išplėštais puslapiais iš biografijos. <...> Tarybinėse enciklopedijose yra paminėta daug žmonių, ten rasite Vytautą Landsbergį, Mykolą Burokevičių – abu profesoriai. Mano klausimas visiems, kurie negali suprasti, kuo skiriasi sovietmetis nuo tarybmečio. Pamėginkime atsižvelgti į tipologiją – du profesoriai, – kuris sovietinis, kuris tarybinis? Turbūt neneigsite, kad M. Burokevičiaus „jedinstvo“ ir ta pati LKP (TSKP) organizavo 1991-ųjų Sausio 13-osios perversmą, o kitas profesorius buvo Aukščiausios tarybos lyderis, pirmininkas, suvaidino milžinišką vaidmenį. Du profesoriai iš tos pačios epochos. Klausimas Istorinės atminties komisijai: ar jie mato skirtumą, kas atsitiko, per 50 metų turime dvi tipologijas?“, – kėlė klausimą V. P. Andriukaitis ir brėžė liniją tarp sąvokų, anot jo, tarybmetis ir sovietmetis – ne tas pats.

Režisierių Raimundą Banionį nustebino vieno aukšto pareigūno pasisakymas, kad esą visa vyresnioji karta turėjo ryšių su Rusija, ten mokėsi, turėjo draugų. „O kuri karta iškovojo nepriklausomybę, kurios kartos ėjo į mitingus, stovėjo Baltijos kelyje? Šis klausimas man neduoda ramybės... Teko būti toje šimtatūkstantinėje minioje, ant pakylos kalbėjo poetas J. Marcinkevičius, kvietė į nepriklausomybę, ten jį girdėjau <...>“, – sakė jis.

Marcinkevičiaus indėlio – neištrinsi

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Povilas Pinelis pastebėjo, kad paminklo klausimas J. Marcinkevičiui – labiausiai aktualus Vilniuje, anot jo, kituose miestuose, panašu, tokių diskusijų nėra, kūrėjo atminimas įamžintas.

„Šiandien mes turime Vilniaus poziciją, – nėra jokios pozicijos. Aukščiausi šalies vadovai, Seimo pareigūnai išreiškė poziciją, o Vilniaus meras sako, kad mes kažko palauksime, mes nežinome... Iš tikrųjų, šita diskusija yra dviejų pusių. <...> Nėra etiška vėl kelti poeto indėlio klausimą – trypiamas jo atminimas. Tiek mes, tiek kiti visuomenininkai turi įrodinėti tai, kas akivaizdu, kad vanduo šlapias ar saulė karšta. J. Marcinkevičiaus indėlio – tiek literatūrinio, tiek visuomeninio – neištrinsi, tai akivaizdu, tačiau gaila jo artimųjų, kurie patiria šitame diskute tokį neigiamą krūvį. Bet ši diskusija turi ir teigiamą pusę. Kiekvienam menininkui, visuomenininkui – vienas svarbiausių gyvenimo tikslų – būti aktualiu. Mes matome, kad net daug metų po mirties J. Marcinkevičius sugeba aktualizuoti visuomenės pūlinius, daugeliui šiandien jį kritikuojančių – tai nepasiekiamas tikslas“, – kalbėjo P. Pinelis.

Kas pavyko J. Marcinkevičiui net po mirties? „Kalbant apie Vilnių, jam pavyko parodyti dvi dideles bėdas. Pirma – dabartiniai valdantieji siekia ideologizuoti Vilniaus kultūrą, padaryti ją ideologiškai sterilią; Antroji – Vilniaus sostinė neturi išbaigtos kultūros vizijos ar kultūros politikos. Deja, kilus šiai diskusijai matome, kad Vilniaus savivaldybės organai, kurie turėtų rūpintis kultūros paveldu, išsaugojimu, rūpinasi kelių dešimčių kanalizacijos šulinių dangčių pakeitimu, ar keleto gatvių pavadinimų klausimais, apie tai diskutuoja. Tai yra ir liūdesys, ir Vilniaus tragedija“, – kritikos miesto valdžiai negailėjo P. Pinelis.
Povilas Pinelis

Jis taip pat ragino prisiminti tai, kaip atsirado Istorinės atminties komisija. P. Pinelio teigimu, ji buvo sukurta po to, kai buvusio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu nuo Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nukelta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta.

„Komisija sukurta tuo metu, kai buvo nuimta lentelė asmeniui, kuris nepaisant savo pasipriešinimo sovietmečiui yra kaltinamas prisidėjimu prie Holokausto – konservatoriai pasipiktino, ėmė ir sukūrė šitą komisiją, kuri tampa ideologiniu įrankiu transliuoti ir kurti išskirtinai dešiniesiems palankią politiką, išimtinai jų matymų tinkamą istorinę atmintį; Noriu atkreipti dėmesį, kad ta komisija stipriai politiškai angažuota, į jos sudėtį susirinko valdantieji, veikia tik vienas opozicijos atstovas, ją sudaro architektai, istorikai, o kulūros žmonių – itin mažai. Mano supratimu, tai yra didelė problema. <...>Savivaldybė turėtų suvokti, kad Vilniaus ir Lietuvos istorija neapsiriboja vien tik rezistencijos klausimais. Kultūra daugialypė, reikia sugebėti atskirti ideologinius, politinius klausimus nuo kultūros, tai yra misija. Politikos tokiose komisijose turėtų likti kuo mažiau“, – atkreipė dėmesį P. Pinelis.

Barais užkišta gatvė tampa sostinės kultūros židiniu

Jis įžvelgė dar vieną problemą: Vilnius investuoja milijonus savo reklamai, bet kultūrinis turinys nėra kuriamas: „Ar važiuos turistai, jei nebus kultūrinių kelių, jų išplėtojimo? <...> Miesto valdžia privalo suvokti, kad Vilniaus kultūra neapsiriboja vien Islandijos gatve, taip, savaime suprantama, tai irgi kultūros dalis, tai yra bendravimo dalis, tačiau nėra labai gerai, kai viena barais užkišta gatvė tampa sostinės kultūros židiniu, ir panašu, vieninteliu kultūriniu aidu... Kai dabartinė naujai išrinkta, kadenciją pradedanti valdžia pradeda ne nuo kultūros politikos formavimo, o naktinio biuro steigimo – atsiranda didelė rizika tamsoje išlikti ilgai.“

Vilnius, tęsė P. Pinelis, turtingas ne tik dėl J. Marcinkevičiaus, yra daugybė kūrėjų, tačiau, anot jo, sudėtinga prisiminti, kada sostinėje buvo įprasminta kokia nors istorinė asmenybė, dauguma projektų esą įgyvendinti privačiomis investicijomis.

„<...> Visi projektai, kurių imasi valdžia – nuo Sporto rūmų iki Tautos namų, muziejų, tų pačių aikščių (Lukiškių aikštės) sutvarkymo – taip ir lieka projektuose arba konkursų sąlygose. Liūdna, nėra kuo pasigirti... Kaip tausojame savo paveldą, kultūrinius objektus? Mes nesugebame nei jų saugoti, nei tinkamai pasirūpinti. Šai nukėlė vadinamuosius tarybinius balvonus nuo Žaliojo tilto, į ką pavertėme Vilnių? Tam tikros laikinos instaliacijos, kurios miestui kainuoja brangiai, tačiau išliekamosios, pridėtinės vertės, kažin ar sukuria... Tas pats Žaliasis tiltas yra apleistas, trūnija, miestas jo net tinkamai perdažyti nesugeba. Kai vaikštome po Vilnių galime pamatyti trupančius istorinius fasadus, kurie yra tiesiog „apibintuojami“. Vilniaus valdžia neturi nei priemonių, nei noro sukurti ir bandyti išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – sakė P. Pinelis.

Nors pastatų skaičiumi, aukštingumu – miestas auga, bet kultūrine prasme, P. Pinelio teigimu, Vilnius pastarąjį dešimtmetį traukiasi ir mažėja.

„Progresas, pažanga orientuotas į miesto ekonominį augimą yra neišvengiama, tačiau tai nereiškia, kad neturime pareigos saugoti, puoselėti ir auginti miesto dvasios, jo kultūros. Dabarties, praeities įprasminimas gali būti įvairių formų. Galime diskutuoti, ar paminklai, ar instaliacijos, čia gali tilpti ir skulptūros, ir parkai – vietos pakaks visiems, svarbiausia noras ir ryžtas tai daryti“, – apie miestui svarbų kultūros ir paveldos vaidmenį kalbėjo P. Pinelis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt