Kad meno kūrinys neturi tapti įkalčiu policijos rankose neabejoja ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis. „Vienareikšmiškai. Nepaisant kūrinio turinio, kvestionuoti jį ir pateikti kriminalinio arba baudžiamojo kodekso kontekste – tų žmonių, kurie tai daro neišsilavinimo ir nesupratimo pasekmė arba tyčinis noras įvesti cenzūrą, bandyti reguliuoti netinkamais demokratijos sistemai metodais, kokio pobūdžio privalo būti kūriniai ir kūryba“, – pažymėjo jis.
Vytautas Juozapaitis

V. Juozapaitis: toks precedentas gali brangiai kainuoti

Šis atvejis, V. Juozapaičio pastebėjimu, beprecedentinis. Ir nors minėtas kūrinys sulaukia prieštaringų vertinimų – vieniems tai nėra joks meno reiškinys, kitiems – jis genialus, V. Juozapaitis sakė, kad politikai neturi teisės vertinti meninio turinio.

„Kultūros komitetas – Seimo dalis, mes esame politikai. Politikai neturi teisės (be abejonės, turiu nuomonę kaip privatus asmuo, kaip šalia meno buvęs žmogus) vertinti paties meninio turinio. Tuomet tai būtų politizavimas. Šis konkretus atvejis – kūrėjo performansas, sukurtas prieš dvidešimt metų, saugomas muziejuje, tai yra eksponatas, vertybė. Jį iškelti kaip kriminalinį nusikaltimą, pritraukti prie valstybės simbolio išniekinimo, ištraukiant iš visų kontekstų, tai tikrai, sakyčiau, sąmoninga provokacija, į kurią, labai gaila, sureaguota taip, kaip, matyt, provokatorių siekta“, – samprotavo politikas.

Ikiteisminio tyrimo nutraukimas, esant senaties sudėčiai, V. Juozapaičio manymu, „bejėgiškumo arba bandymo pasislėpti už savo asmeninės atsakomybės padarinys“.

„Išties, galime ateiti į bet kurį spektaklį, kad ir į tą patį „Tartiufą“ – amžių amžiais kiekviena valdžia gali pamatyti save veidrodyje, galima sakyti, kad tai sąmoninga provokacija, bandant diskredituoti valstybę“, – utriravo jis.

V. Juozapaitis pabrėžė, kad išsilavinę žmonės turėtų atskirti tokius dalykus, nedaryti panašių klaidų, nes toks precedentas esą gali brangiai kainuoti.

„Kūrybinė laisvė, be jokios abejonės, negali būti beribė. Visgi, jei pradedame meno kūrinius vertinti baudžiamojo kodekso ar proceso kontekste, tai išties mūsų ateitis labai debesuota“, – sakė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas ir pridūrė, kad būtų galima iki beprotybės aiškintis, kas yra menas, kaip jį reikia suvokti ir kokią jis turi edukacinę, auklėjamąją prasmę, jo potekstes.

„Visą sovietmetį mūsų Lietuvos kultūra (turiu mintyje giluminę kultūrą), ypač teatrai, literatūra buvo gyvi Ezopo kalba. Buvome išmokę skaityti tarp eilučių, matant konkretų veiksmą gebėjome žvelgti giliau. Mūsų pavergėjai, kurie patys mąstė primityviai, nesugebėdavo išlukštenti tų visų poteksčių. O mes visi žinojome, apie ką kalbama. Nesugebėjimas žvelgti giliau – čia ir yra bėda“, – pastebėjo pašnekovas.

O kai policija nemato šios skirties – tai, anot V. Juozapaičio, labai pavojinga tendencija. „Tenka tik apgailestauti. Nuoširdžiai galvoju, kad tai buvo klaida ar nesusipratimas, konkrečių pareigūnų paklydimas. Bet vėlgi, politikas negali kištis į policijos darbą ar teismų sprendimus. Negalime aiškinti, kad policija blogai veikia, galiu išsakyti savo nuomonę, kaip Kultūros komiteto pirmininkas. Be jokios abejonės, esu kūrybos, laisvos raiškos pusėje. Tokių absurdų negali būti normalioje visuomenėje. Tai gali įbauginti visus menininkus, taip prarandama motyvacija – subtili riba“, – kalbėjo V. Juozapaitis.

Ar pakanka argumento, kad tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties, ar policijai ir vėl neteks imtis meno vertintojo vaidmens tokiam atvejui pasikartojus šiandien? „Turint valdžios galią, kokią turi teismai, kitos represinės struktūros – žinoma, precedentas, turime apie tai kalbėtis. Vėlgi, nepriimsim įstatymo, draudžiančio teismams kelti baudžiamąsias bylas menininkams. Bet taip, tai nėra geras kelias. Demokratinėje visuomenėje kelias kitoks – reikia tartis, kalbėtis, aiškintis, o ne grūmoti, gąsdinti. Gąsdinimas – autoritarinio režimo požymis“, – konstatavo politikas.

D. Kuolys: valstybė ėmėsi teisinio persekiojimo prieš menininką

D. Kuolys įsitikinęs, kad jokioje civilizuotoje visuomenėje toks įvykis nebūtų įmanomas. „Čia gi matome, kad policija imasi meno eksperto funkcijos. Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimas yra sukūrimas tokio precedento – tai patyčios iš meno laisvės. Sakoma, kad nutarimas nepriimamas dėl senaties, bet kaltinimai neatmetami. Vadinasi, ateityje menininkai Lietuvos respublikoje gali būti persekiojami už meno kūrinius, eksponuojamus parodose, muziejuose. Taip, tai teisinis persekiojimas. Valstybė jo ėmėsi prieš menininką. Turime suprasti, kad tai nėra informacijos tikrinimas – pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policija pasitarusi su prokurorais nutarė, kad yra nusikalstamos veiklos požymių. Tai nėra šiaip sau“, – neabejojo jis.

T. V. Raskevičius: turi veikti sveiko proto kriterijus

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius pasakojo, kad jie yra gavę kreipimųsi iš įvairių meno organizacijų dėl šios situacijos. „Posėdis vyko, kai jau buvo priimtinas sprendimas dėl senaties – nusprendėme vis tiek juos persiųsti tiek Generalinei prokuratūrai, tiek Policijos departamentui, kad jie susipažintų su keliamais saviraiškos, meninės raiškos aspektais. Man atrodo, nepriimtina, kai neapykantos komentarai viešoje erdvėje liejasi nevaržomi ir policija dėl to nieko nedaro, o išėmę iš konteksto dvidešimties metų senumo meninį performansą pradeda viešoje erdvėje rezonuoti tyrimą“, – pasigedo nuoseklumo T. V. Raskevičius.
Tomas Vytautas Raskevičius

Procedūrinis sprendimas, anot T. V. Raskevičiaus, buvo priimtas nueinant lengviausiu keliu, visiškai neįsigilinus į reikalo esmę. „Norėtųsi principingesnės pozicijos, tiek Generalinės prokuratūros, tiek Policijos departamento, nes jie irgi formuoja standartą, nubrėžia raudoną liniją, nustatant, kokia nuomonės raiška mūsų visuomenėje yra pageidautina ir sveikintina, o kuri peržengia Konstitucijoje numatytą neapykantos kalbos ribojimą“, – pažymėjo jis.

„Visai meninei išraiškai taikomi platesni standartai, kaip ir politikams – didesnis leistinas kritikos laukas. Negali nei visuomenė, nei valstybė cenzūruoti meno, tai nedemokratinės visuomenės požymis. Čia jau labiau filosofinio pobūdžio diskusija, bet aš pats sau, kaip politikas, Žmogaus teisių aktyvistas esu nusibrėžęs aiškią ribą – žodžio laisvė yra pamatinė demokratinės visuomenės vertybė ir valstybė privalo ją saugoti maksimalia apimtimi. Brėžiu raudoną liniją ten, kur pradedama raginti smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonėmis, nesvarbu, politikais ar menininkais“, – aiškino jis.

Tačiau reglamentuoti visų įvairaus gyvenimo aspektų, anot T. V. Raskevičiaus, neįmanoma. „Turi veikti sveiko proto kriterijus. Viena yra ant valstybinės vėliavos užrašyti homofobinius šūkius (dėl ko žmogus ir buvo nubaustas per Šeimų maršą), o visai kas kita – meninėmis raiškos priemonėmis kartu su valstybiniais simboliais kalbėti apie mūsų visuomenėje egzistuojančias problemas. Visas situacijas reikia vertinti, atsižvelgiant į aplinkybių visumą“, – brėžė aiškią skirtį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.

E. G. Bogdanienė: grynasis menas kaip parako statinė

Apie precedentą kalbėdama Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė sakė, kad šiuo atveju apskritai yra kalbama apie žmogaus teisę kurti.

„Begalė priimtų dokumentų, įskaitant Žmogaus teisių deklaraciją, kalba apie žmogaus teisę pasirinkti tikėjimą, raišką, kūrybos formą, jeigu tai, aišku, netrukdo kitiems. Čia svarbios ir saviraiškos ribos, bet, vėlgi, jas apibrėžia teisės dokumentai. Ačiū Dievui, galime pasitikėti visa demokratine gyvenimo aplinka, pasiremti dokumentais, kurie užtikrina teisę į kūrybą“, – kalbėjo ji.
Eglė Ganda Bogdanienė

LDS pirmininkė atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinis menas dažnai tampa impulsu didžiulėms diskusijoms. Kaip pavyzdį pateikė Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“: „Tai parodo, kaip vienas skulptūrinis objektas gali sukelti audringą diskusiją apie šiuolaikinį meną – kokios medijos naudojamos, kokios idėjos nuslepiamos po tuo meno kūriniu, kaip keičiasi šiuolaikinio meno estetika. Tai yra atviras procesas, pilnas netikėtų sprendimų. Kuo jis netikėtesnis, tuo labiau imi abejoti žmogaus suvokimu: kur yra kūryba, kūrybiškumo riba.“

Grynasis menas, E. G. Bogdanienės palyginimu, kaip parako statinė. „Yra tik vienas procentas kūrėjų (ko gero, net ir mažiau), kurie drįsta pasakyti tai, ko iki šiol nėra buvę. Tam reikia drąsos, gebėjimų valdyti medijas, technologijas. Kritinis mąstymas yra viena iš šiuolaikinio menininko pagrindinių savybių. Menininkai nepatogūs, nes jie kritikuoja. O kokia valdžia nori, kad juos kritikuotų? Tokios nėra“, – sakė ji ir pridūrė, kad ši diskusija turi tęstis, tai esą atveria ir menininkams, ir meno gerbėjams, ir meno nekentėjams tam tikrą erdvę pasamprotavimams apie kūrybiškumą ir meną.

D. Liškevičius: tai nekompetencija arba specialus politikavimas

Paklaustas, kokios mintys šiandien sukasi galvoje, performanso autorius D. Liškevičius sakė, kad iki šiol jaučia nuostabą sulaukęs teisėsaugos dėmesio dėl savo kūrinio egzistavimo, rodymo. O tyrimo nutraukimas dėl suėjusios senaties palieka erdvės interpretacijoms.

„Tikriausiai jis buvo pamatytas MO muziejaus internetinėje svetainėje, – spėjo menininkas. – Kita šitos istorijos dalis – kūrinys buvo pavogtas ir rodomas nelegaliai Šeimos maršo metu, vėliau – internetinėje svetainėje. Filmuotoje medžiagoje kūriniu manipuliuojama, kurstoma nesantaika, mano asmuo pastatomas į nusikaltėlio poziciją, su kuriuo to mitingo metu siūloma netiesiogiai susidoroti. Šaukiama kaip fašizmo laikais, vyksta politikavimas.“
Dainius Liškevičius

D. Liškevičius pasakojo iškart po Šeimų maršo renginio kreipęsis į autorinių teisių gynėjų asociaciją LATGA ir policiją dėl kūrinio nelegalaus demonstravimo. „Dar laukiame atsakymo – jau praėjo mėnuo. <...>Po šių mitingų pradėjau gauti visokių grasinančių žinučių, kreipiausi į policiją, vieną grasinimų užregistravau, bet sakė, kad čia garbės ir orumo klausimas...“, – stebėjosi kūrėjas.

Tačiau bylinėtis D. Liškevičius tikino neturintis laiko. „Reaguoju tik į tai, ką gaunu asmeniškai, po visų „patriotinių“ mitingų. Taip, ši situacija kelia klausimų – kūrinys rodomas muziejuje, yra atstovavęs Lietuvai, 2015-aisiais legitimuotas. Jame kalbama apie nepatogius dalykus ir staiga – tyrimas, trunkantis pusę metų. Tačiau buvo galima paprastai išsiaiškinti, o dabar į policiją kviečiami netgi muziejaus vadovai. Tai nekompetencija arba specialus politikavimas. Gal yra spaudimas iš tam tikrų politinių jėgų, politinė reklaminė kampanija? Kūrinys apkarpytas ir atiduotas suėsti agresyviai nusiteikusiai liaudžiai. Nesudeginsi kūrinio iš muziejaus, bet nuteisti mane, susidoroti su manimi siekiama. Parodoma cenzūros forma, kuria bandoma įbauginti menininkus“, – sakė pašnekovas.

Gal toks kilęs ažiotažas menininkui – tik į gera? „Yra toks liaudiškas pasakymas – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vyksta tam tikra edukacija, tik pro antras duris, iš kito galo. Dabar visi žinos, kas yra performansas, – liūdnai kalbėjo D. Liškevičius. – Apskritai, šiuolaikinis menas – nėra tie paveikslai, kuriuos perka pasikabinti ant sienos papuošimui, jis gali kelti klausimus, kurie nepatogūs, net ir po dvidešimties metų.“

Su pastebėjimu, kad menininkams, ko gero, reikės rimčiau apsvarstyti kiekvieną savo veiksmą, greičiausiai, atsiras stipri savicenzūra, D. Liškevičius sutiko, sakydamas, kad tokiu atveju, menas praras savo reikšmę.

„Tyrimas nutrauktas, bet jis ir neturėjo būti pradėtas. Turit omenyje, kad kurdamas kūrėjas turės nuolat mąstyti, ar ko nors neįžeis? Viešieji ryšiai labiau skirti politikams, kurie siekia savo idėjas perteikti kuo suprantamiau, korektiškiau. Tačiau menas neturi siekti būti labai suprantamas, visiems patinkantis, kitu atveju, jis praras savo reikšmę, jei pradės pataikauti, taikstytis, taps dekoratyviu. Menas turi kelti klausimus, o ne duoti atsakymus. Atsakymus turi surasti patys žiūrovai, kad ir po dvidešimties metų. Tai sunkiausia. Ypač dabartiniame pasaulyje – informacijos tiek daug, reikia mokėti ją atsirinkti“, – kalbėjo kūrėjas.
Sakalas Gorodeckis

Skundą parašęs S. Gorodeckis sprendimą norėtų apskųsti: greit sulauksime momento, kai bus plėšomos vėliavos

Savo ruožtu skundą dėl D. Liškevičiaus kūrinio „Kliaksas / Restartas“ parašęs pareiškėjas S. Gorodeckis turi savo pastebėjimų apie šią situaciją. Anot jo, valstybėje kuriasi skirtinga įstatymų taikymo praktika. „Daug norinčių pakomentuoti feisbuke, bet mažai dalyvaujančių ikiteisminio tyrimo darbe, kur reikia nustatyti kaltininkus. Jeigu yra nusikaltimas – turi būti bausmės neišvengiamumo principas, tai dabar yra pažeidžiama“, – poziciją išreiškė S. Gorodeckis.

Pašnekovas sakėsi karantino metu besinaudodamas įvairių muziejų raginimu pasisemti kultūros ir susipažinti virtualioje erdvėje su turimomis ir pristatomomis ekspozicijomis atradęs minėtą kūrėjo D. Liškevičiaus performansą.

Skundą policijai S. Gorodeckis parašė šių metų vasario 16-ąją. Pašnekovas pasakojo buvęs iškviestas į policiją apklausai. „Apklausą vykdęs pareigūnas pasakė, kad net nėra abejonių – tai ikiteisminio tyrimo objektas. Kitas dalykas, šis performansas yra viešinamas“, – įžvelgė valstybės simbolių išniekinimo ženklų S. Gorodeckis.

Jis teigė vėliau iš policijos nesulaukęs jokios komunikacijos ar informacijos. „Kiek viešai paskaitau, tiek sužinau, bet keista, kad nesiunčia oficialios dokumentacijos apie tą tyrimą – įdomus momentas. Liūdniausia girdėti prokuratūros komentarus. Aiškinama, kad tyrimas nutrauktas dėl senaties, nors šiam straipsniui tai nėra taikoma. Mo muziejus taip pat išsukinėja menininką... Klausimas, kas yra užsakovai?“, – dalijosi įtarimais bendruomenininkas.

Jei būtų gavęs priimto tyrimo nutartį su paskelbta išvada dėl suėjusios senaties, S. Gorodeckis neslėpė, pasinaudotų teise ją apskųsti. „Nesu gavęs, jei gaučiau – skųsčiau. Matyt, tarnybos bando „sudegint“ laiką, kad praeitų skundimo laikotarpis. <...> Baudžiamojo kodekso niekas neatšaukė. Greitai sulauksime momento, kai bus plėšomos Lietuviškos vėliavos, bus sakoma, kad tai performansas. Žmonės puikiai atskiria tikrą meną, tokie „performansai“ – pigaus populiarumo ieškojimas“, – įsitikinęs S. Gorodeckis.

Performanso skandalas įsismarkavo Šeimų maršo metu. Tačiau S. Gorodeckis tikino šio įrašo niekur neviešinęs. „Žmonės patys pamatė, laukiau tyrimo pabaigos, todėl suprantama, kad vengiau kaitint aistras. Faktas, kad atvejis blogas, tačiau geriau vertint kitą momentą – ne tyčiojamąsi iš Lietuvos vėliavos, o tai, kad valstybė nesugeba to užkardyti, organai, kurie turi tai daryti – nefunkcionuoja“, – sakė jis.
Simonas Kairys

S. Kairys: ikiteisminis tyrimas šioje situacijoje apskritai neturėjo būti pradėtas

„Delfi“ pasiteiravo Kultūros ministro Simono Kairio nuomonės, kokius reiškinius ateityje kultūrai ir menininkams šis konkretus atvejis gali nulemti? Ar meno kūrinys, kurį įsigijęs muziejus gali tapti įkalčiu teisėsaugai? Kaip apsidrausti nuo tokių ar panašių įvykių?

„Menininko D. Liškevičiaus atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip ir esu jau viešai sakęs, man buvo ir liko nesuprantamas. Šį atvejį laikau pavojingu precedentu, kuriuo paminama kūrėjo laisvė net neišdėsčius motyvų, kodėl buvo nuspręsta imtis būtent tokių veiksmų.

Taip, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau suėjusios senaties argumentas nėra tas argumentas, kurį šioje situacijoje norėtųsi girdėti. Mano įsitikinimu, visų pirma ikiteisminis tyrimas šioje situacijoje apskritai neturėjo būti pradėtas.

Be abejo, esame teisinė valstybė, tačiau būtent teisinių argumentų kalbos, kodėl imta persekioti menininką už jo kūrybą, neišgirdome.

Pakartosiu tai, ką esu sakęs anksčiau: visi turime teisę į nuomonę, mums visiems kažkas gali nepatikti, bet tai negali tapti šmeižto, persekiojimo,grasinimų šaltiniu.

Priešingu atveju, mes imsime žengti labai pavojinga kryptimi, kai susipriešinimą ir neapykantą kurstantys balsai taps sprendžiančiais, kokiomis temomis, ir kokiomis priemonėmis menininkams leidžiama kurti nebaudžiamiems. Tačiau su laisvos,demokratinės valstybės vertybėmis toks dalykas niekaip nėra suderinamas.

Šiandien daug įtampų patiriančios visuomenės kontekste nesinori dar labiau eskaluoti susipriešinimo keliant klausimus, kodėl taip griežtai reaguojama į menininko performansą, bet nereaguojama, pavyzdžiui, į jau ne pirmą kartą kai kuriuose renginiuose iškraipomą Lietuvos himną. Tačiau ir policijos pareigūnų sprendimai neturėtų būti priešinantys visuomenės“, – teigė S. Kairys.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt