Pasigedo dėmesio Lietuvos menininkėms
A. Narušytė pasakojo, kad mintis rašyti tokią knygą joms su kolege Laima Kreivyte kilo pristatinėjant 2019 m. išleistą Flavios Frigeri sudarytą trumpų biografijų rinkinį „Menininkės“.
„Tiesiog mus užkliudė tai, kad ten iš Rytų Europos buvo tik dvi menininkės. Žinote, tais metais Lietuva buvo laimėjusi Aukso liūtą Venecijos bienalėje ir jį laimėjo būtent menininkės, tad pajutome, kad jeigu mes, grubiai tariant, niekaip neprastūminėsime savo menininkių, tai jos ir neatsiras tokiuose sąvaduose, knygose, enciklopedijose ir taip toliau“, – pasakojo A. Narušytė.
Taip pat neįmanoma paneigti, kad šios temos pasaulyje dabar yra ant bangos. „Dabar leidžiama labai daug knygų apie įvairių sričių menininkes, nes kažkaip pasaulis pajuto, kad jos seniai ignoruotos ir reikia tokių sąvadų, kad žmonės žinotų, kur tas menininkių pavardes surasti. Kanonas labai stiprus ir mums jau į galvą įkaltos tos vyrų pavardės: kai reikia kur nors ką nors reprezentuoti, tiesiog pasakai tas, tas ir šitas. O kai reikia reprezentuoti moteris, štai, atsiverti tokią knygą – ir viskas pateikta“, – kalbėjo ji.
A. Narušytė patikslino, kad jų su bendraautorėmis knyga apie Lietuves menininkes iš tiesų nėra pirmoji – anksčiau buvo išleista „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje esančias menininkes pristatanti knyga, Ramutė Rachlevičiūtė yra parengusi dvitomį „142 atvertys. Lietuvos menininki7 autobiografijos“, kur pačios menininkės rašo apie save.
„Bet visur yra labai skirtingos kolekcijos. Mes čia norėjome pristatyti tokį, mūsų požiūriu, aukso fondą nuo XX-o amžiaus pradžios iki dabar. Bet, aišku, jei atrenki tik 59 menininkes, tai labai daug lieka už borto, todėl nesinori sakyti, kad čia pačios geriausios, o kitos nelabai. Taip nėra. Tiesiog mes norėjome kažkokią įvairovę parodyti per tą laiką ir tas skaičius mus apribojo“, – pasakojo A. Narušytė.
Siekė parodyti įvairovę
Atsirinkdamos 59 į knygą patekusias menininkes knygos autorės rėmėsi savo ekspertinėmis žiniomis.
„Pirmiausia mes kartu atrinkinėjome su dr. Ieva Burbaite, menininke, poete, kuratore Laima Kreivyte, filosofe Audrone Žukauskaite – jos tapo ir tekstų autorėmis. Paskui dar pasikvietėme Karoliną Rimkutę, taip pat Aira Niauronytė rašė šiek tiek tekstų. Bet mes keturiese esame šios srities ekspertės, Laima Kreivytė išvis yra kuravusi labai daug menininkių parodų – ji jas ir iškėlė, daugelį šiuolaikinių menininkių savo labai reikšmingomis parodomis ir Lietuvoje, ir užsienyje, todėl jos ekspertizė buvo svarbi. Aš žinau fotografijos lauką ir ne tik jį, todėl turėjau savo pasiūlymų. I. Burbaitė parašė daktaro disertaciją apie tarpukario menininkes, ji nepamainoma šitoje srityje, puikiai jas visas žino. A. Žukauskaitė žiūrėjo iš savo tokio požiūrio taško, nes ji tyrinėja ne tiek feminizmo filosofiją – nors būtent apie feminizmo fazes parašė tekstą mūsų knygai – bet daugiau domisi tokia filosofija, kuri apskritai šiais laikais krypsta į moteriškumo tyrinėjimą ta prasme, ką reiškia tapti moterimi, griauti hierarchijas, tapti nematomai. Tai siūloma visai kultūrai, kuri turėtų gelbėtis nuo visokių hierarchijų, prievartos mechanizmų ir panašiai. Kitaip tariant, mūsų ekspertizė buvo kaip pagrindinis motyvas – mes žinome, apie kokias menininkes reikėtų parašyti, bet mes jų žinome daugiau, todėl buvo dar šiek tiek tokio noro parodyti įvairovę, kad yra įvairių sričių kūrėjos, fotografės, tapytojos, grafikės, skulptorės, bet apsiribojant būtent vizualiaisiais menais“, – atrankos kriterijus komentavo A. Narušytė.
„Be to, norėjosi parodyti skirtingas asmenybes. Kartais buvo, kad gal atrinktum kurią nors kitą toje srityje kuriančią menininkę, bet, pavyzdžiui, jei menininkė yra sukūrusi dailės mokyklą, kaip Jūratė Stauskaitė, tai irgi norisi parodyti tokias stiprias moteris, kurios keičia mūsų meno lauką dar kitais būdais, ne tik savo kūriniais. Arba kokią nors reikšmingą galeriją, kažką naujo pradėjusi, arba turi ypatingų pasižymėjimų, apdovanojimų – dar tai svarbu buvo. Taip pat mes sau davėme tokią užduotį nepamiršti, kad Lietuvoje gyvena ne vien lietuvės: čia automatiškai kaip vyrus visada atrenki visur, taip ir automatiškai lietuvius visur atrenki. Na, mes esame lietuviai, mums taip gaunasi, bet reikėjo prisiminti, ir todėl čia yra menininkių, kurios yra žydės, rusės, lenkės – toks dar ir tautinis Lietuvos menininkių spektras atsiveria“, – pasakojo pašnekovė.
Atsižvelgė į pačių menininkių norus
Nors, kaip pasakojo A. Narušytė, visos tekstų autorės buvo savo sričių ekspertės, visgi jos neapsiribojo tik tuo, kad sudėtų į knygą jau turėtas žinias.
„Reikėjo ieškoti informacijos, nes nors tu, atrodo, puikiai žinai menininkę, bet kai jau reikia apie ją parašyti, tai gali taip iš karto parašyti nebent apie tas, apie kurias kątik rašei, o apie visas kitas... Kadangi mes sugalvojome tokį formatą, kad turime pristatyti menininkių biografiją, kaip jos veikė savo laike, plius papasakoti apie jos kūrybos etapus, ne tik apie vieną kokį kūrinį, kas būtų lengviau, nes mes visos esame kažką rašiusios, tai reiškia, reikėjo ne tik prisiminti visą biografiją, bet turėjome faktiškai sužinoti. Tad aš apie nemažai menininkių tiesiog praktiškai visiškai nuo nulio tyrinėjau, toks buvo jausmas. Nepaisant to, kad žinau kūrybą, bet norint papasakoti jos istoriją, reikėjo paskaityti ir knygų, ir, aišku, internetas išnaršytas, bet tikrai tuo neapsiribojau: buvo ir biblioteka, ir laikraščiai, tikrai daug kur eita, ieškota ir dėl to, aišku, užtrunka darbas, bet buvo daug atradimų“, – kalbėjo ji.
Kadangi aprašomas laikotarpis apėmė nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų, rašant apie jo pradžią teko kliautis istoriniais šaltiniais, o aptariant šiuolaikines menininkes, buvo atsižvelgta ir į jų poziciją, kaip jos pačios save mato.
Pasak A. Narušytės, kaip sekėsi rinkti medžiagą apie XX amžiaus pradžią ir tarpukarį, daugiau peripetijų galėtų papasakoti I. Burbaitė, bet jai tikrai pavyko atrasti anksčiau niekur neskelbtų faktų apie ne vieną menininkę.
Pati A. Narušytė rinko medžiagą apie XX amžiaus pradžios Palangos fotografę Pauliną Mongirdaitę ir susidūrė su keblumu, kad niekur nerado jos pačios citatų – o knygos autorės buvo nutarusios, kad prie kiekvienos menininkės bus bent kažkas ir jų pačių parašyta.
„Aš kiek perskaičiau – apie ją yra parašyta, visokių dienoraščių ir panašiai, o kad ji pati būtų ką parašiusi – ne. Paskui žiūriu, kadangi ji buvo verslininkė, rašė laiškus klientams apie tai, ką ten padarė, ko nepadarė, kiek kas kainuos. Ot galvoju įdėsiu tokį, nes vis tiek tokį autentišką balsą išgirsti ir iš to, ir kažkaip buvo labai smagu“, – šypsojosi ji.
Visgi, ji neslėpė, kad kur kas lengviau surasti medžiagą apie šiuolaikines menininkes.
„Galų gale, jei apie jas beveik nieko neparašyta ar mažai parašyta, gali paskambinti ir paklausti. Aš taip paskambinau Agnei Jonkutei, nes kažkaip žiūriu, yra kažkokių skylių, lyg kažkokius performansus darė, bet trūksta informacijos. Apie ją nėra knygos, kokio rimtesnio leidinio, tada, kad surinktum tą medžiagą kur nors iš bibliotekų, užima per daug laiko – mes turime galvoti apie laiko sąnaudas, kai tiek daug menininkių. Tad tiesiog Agnei paskambinau, ji viską papasakojo, jai nusiunčiau, paskaitė, dar kažką pataisė – taip yra lengviau, kai bendradarbiauji“, – apie knygos sudarymo užkulisius pasakojo A. Narušytė.
Tačiau ir tokiais atvejais ne visada būdavo paprasta. „Dar yra menininkių, kurios, pavyzdžiui, man nėra taip gerai pažįstamos, apie jas parašai, turi derinti, o jos turi labai savo matymą, ypač tos dar už mane vyresnės menininkės – tokių irgi buvo. Mes joms suteikėme galimybę koreguoti, nes manome, kad ši knyga turi atspindėti, kaip jos save mato, jos turi jaustis gerai šitoje knygoje – mes siekėme šito“, – sakė A. Narušytė, už šį nuveiktą derinimo darbą didžiausius nuopelnus priskyrusi A. Niauronytei.
Ksenija Jaroševaitė knygoje būti atsisakė
Knygos autorės atvirai jos įvade rašo, kad garsi skulptorė Ksenija Jaroševaitė atsisakė būti įtraukta į šią knygą, nepritardama skirstymui pagal lytį. A. Narušytė prisipažino nuogąstavusi, kad ir kitos šios kartos menininkės paseks jos pavyzdžiu, bet tikino tokią poziciją visiškai supratusi.
„Su Ksenija Jaroševaite apskritai yra toks sovietmečio laikų dar atspindys, nes ten buvo toks labai stiprus naratyvas, kad tik vyrai yra genijai, tik vyrai gali būti reikšmingi menininkai. Čia galima prisiminti Lindos Nochlin tokį pamatinį tekstą, kodėl nebuvo ryškių moterų menininkių. Ji iškelia tokį klausimą apie dailės istoriją ir į jį atsako eidama per socialinius dalykus, kad joms neleista mokytis, o jeigu leista, tai neleista piešti nuogo modelio, jos neįsileistos dirbti, dėstyti, visokie kiti apribojimai, kurie tau trukdo profesiškai veikti – sovietmečiu tas irgi galiojo“, – kalbėjo A. Narušytė.
„Šiaip nebuvo draudimo moterims stoti į akademiją, tuo metu institutą, bet jeigu dėstytojai beveik visi vyrai, visa valdžia vyrai ir visi tie vyrai galvoja, kad tik vyrai gali būti genijais... Čia yra labai senas paveldas modernizmo, visos dailės istorijos... Jie labai mažai moterų priimdavo, ypač į prestižines specialybes, tokias kaip skulptūra ir tapyba. Na, ir tu turėjai tikrai būti aukščiau keliomis galvomis už tuos vyrus, kad visur patektum, išliktum, kad gautum tuos gerus pažymius, kad paskui tavęs nepalaidotų. O Ksenija ir buvo viena tarp vyrų, ir ji visiškai teisėtai ir jautėsi aukščiau tom keliom galvom, nes tokia ir buvo“, – sakė menotyrininkė.
„Tai tokioje situacijoje tu jautiesi, aš taip įsivaizduoju, kad iškilai nepaisant visko, ir dabar tau nori lyg kažkokias palengvintas sąlygas sukurti. Nesinori atsidurti tokioje situacijoje, kad visi sakys, ai, ji čia pateko todėl, kad dabar visi moteris iškelia, čia nuleista kartelė. Mes visose srityse tą galime pastebėti, ne tik mene, bet mene tai labai ryšku. Todėl aš ją labai supratau, bet kartu bijojau, kad kitos nepasektų jos pavyzdžiu, būtent to laikotarpio, sovietmečio, nes tada tai buvo labai stipriai įdiegta“, – pasakojo A. Narušytė.
Situacija gerėja, bet klausimas vis dar aktualus
O kaip yra situacija su moterimis menininkėmis šiais laikais? Atrodo, problemos nebėra – Vilniaus dailės akademijai vadovauja rektorė, daugybė menininkių vieną po kito laimi prestižinius apdovanojimus...
„Taip, dabar iš tikrųjų yra kitaip ir, kaip pastebėjote, net rektorė yra moteris, bet, kita vertus, pirma per du šimtus metų ir tai yra įvykis. Bus jau viskas gerai, kai tai nebebus įvykis, kai bus normalu, kad yra kai kurie rektoriai ir kai kurios rektorės, kalbu apie visas aukštąsias mokyklas, kai bus normalu, kad vyriausybėje yra vyrai ir moterys, ir niekas nekalbės, kad čia yra moteriausybė ir kitų panašių nesąmonių, kai taip bus, tada jau galėsime sakyti, kad taip, jau pasiekėme. Tada tiesiog yra žmonės, kurie yra vyrai ir moterys, kai nebėra jokių išankstinių nuostatų, kurios moterį pažymi ir nužemina mūsų galvose, o paskui per visokias institucijas, galios pozicijas ir panašiai“, – pastebėjo A. Narušytė.
Pasak jos, dabar tikrai nebėra situacija kaip anksčiau, kad moterys turi pramušti galva sienas, bet vis tiek dar truputį kartais galima pajusti išankstinį nusiteikimą kalbant apie platesnį Lietuvos gyvenimą, ne apie meną.
„Tai dar labai nauja, kad pasikeitė, ir kai kas nors įvyksta, kai laimi kokie nacionalizmai, tai moterims paprastai vėl tenka kovoti už savo teises – čia nėra kažkas užbaigto šiuo atveju“, – sakė A. Narušytė.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
