A. Narušytė prisipažino dar gerai net nesuprantanti, kas įvyko: „Jausmas banguoja: tai, atrodo, nuostabu, tai – taip ir turėjo būti, tai, atrodo, nesąmonė. Paskui galvoji, palauk – ar čia jau tikrai? Visa jausmų puokštė ir jie kaitaliojasi. O šiaip, aišku, labai smagu, kad žmonės įvertino, ir man didžiulė garbė būti visame tame būryje tarp kitų penkių laureatų. Buvo didžiulė garbė būti ir dvylikos būryje, kurie visi verti tos premijos, tik, aišku, kad jų yra mažai, tad tenka kažkaip atrinkti. Ypač džiaugiuosi, kad du mano vertinami, mėgstami menininkai ir draugai Dainius Liškevičius ir Remigijus Treigys taip pat yra tame sąraše. Todėl šventė yra triguba – nežinau, kaip aš jausčiausi, jei būčiau, pavyzdžiui, tik aš, o jų nėra – būtų kažkas ne taip, žymiai mažiau džiaugsmo“.
Kas pasikeis A. Narušytės darbuose ir gyvenime gavus šią premiją? „Aš nesiimčiau prognozuoti dėl darbų, nes juos diktuoja įvairūs užsakymai ir mano pačios sumanymai. Tai, ką esu sumaniusi ir pažadėjusi, turiu įgyvendinti – tas negali jokiu būdu keistis. Bet šiaip gyvenimas, aišku, po tokio pripažinimo, žinau, kad pasikeičia, nes žiūrėkite, skambina žiniasklaida ir tenka atsakinėti į klausimus, kur anksčiau mažiau kam rūpėjai“, – juokėsi ji.
„Atsiranda toks naujas statusas, kur kažką gal reikia reprezentuoti ar panašiai. Aišku, tikiuosi, kad nesusiformuos kažkas tokio, kas išaugintų sieną tarp manęs ir mano draugų, tai būtų blogoji pasekmė, kuri gali įvykti tokiose situacijose, bet, tikiuosi, kad mano situacijoje neįvyks. Tai nežinau, ar nuo to pasikeičia gyvenimas, nes anksčiau dar nebuvo taip“, – šypsojosi ji.
Pasiteiravus, ar šis laimėjimas gali daryti įtaką ir meno kritikos laukui, apie kurią dažnai girdimos diskusijos, esą ji prarandanti savo vertę ar kad apskritai jos mažėja, A. Narušytė pastebėjo, kad laikas nuo laiko meno kritikai šias premijas gauna, kaip, pavyzdžiui, Alfonsas Andriuškevičius ar pernai apdovanota muzikologė Rūta Stanevičiūtė.
„Be to, aš esu ne tik meno kritikė, bet ir menotyrininkė – rašau dailės ir fotografijos istoriją, ir tai yra šiek tiek kito pobūdžio dalykas, nes menotyrininkas, tyrinėjantis meno lauką, šiek tiek kartu tą laiką ir formuoja, taip pat kartu formuoja, kas ateityje bus žinoma ir kalbama apie mūsų dabartį. Tai čia yra šiek tiek tokio gal mokslinio pobūdžio dalykai, bet, aišku, yra ir meno kritikos sritis, kuri man yra labai svarbi – rašau ją nuo pat tų laikų, kai baigiau studijas dar 1993 metais ir nemetu to. O apie meno kritiką nuo pat jos atsiradimo buvo sakomi tie patys dalykai, kaip ir dabar: kad ji nepakankamai atidi meno kūriniams, kad ji galbūt nereikalinga, nes be menininko nebūtų kūrinio, o be kritikos kūrinys būtų, kad kritika kažkokia silpna, kad kritikai vengia vertinti ir nepasako publikai, kurie kūriniai geri, o kurie blogi, o tiktai vynioja į vatą – visi šitie priekaištai sakomi nuo pat pradžių, vos tik kritika atsiranda. Kita vertus, visada kurie nors geri autoriai vis rašo puikius tekstus, kurie įkvepia susipažinti su menininkais, žiūrėti ar klausyti jų kūrinius. Tuos kūrinius atveria kritikų tekstai – tu turi kažkokį pokalbį, dialogo dalyvį, su kuriuo kalbiesi skaitydamas tekstus, nes aš mėgstu ne tik rašyti, bet ir skaityti kritikų tekstus – čia nuolat vyksta toks polilogas mąstančių žmonių, kuris teikia daug džiaugsmo, nes geriausias dalykas būtent ir yra turėti tą terpę, kurioje esi pripažįstamas ir kurioje tu pripažįsti kitus, ir mes visi kartu reflektuojame, ir kuriame tą lauką“, – kalbėjo A. Narušytė.
Agnė Narušytė – humanitarinių mokslų daktarė. Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos (LDID) narė.
1993 m. Vytauto Didžiojo universitete suteiktas menotyros bakalauro laipsnis, 1995 m. Centrinės Europos universitete (CEU, Praha, Čekijos Respublika) suteiktas menotyros magistro laipsnis.
2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apginta daktaro disertacija tema „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“. A. Narušytė rašo straipsnius Lietuvos ir užsienio akademinėje spaudoje fotografijos bei šiuolaikinio meno istorijos ir teorijos klausimais.
Monografijose, straipsniuose ir pranešimuose analizuoja istorinės vaizduotės, karo traumos reprezentacijų, lyčių santykių, ekologinių problemų aspektus, išryškėjančius XX–XXI a. fotografijoje ir mene. A. Narušytė nuolat publikuoja recenzijas ir esė kultūros spaudoje bei rengia komentarus LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“. Nuo 2002 m. kuruoja fotografijos ir šiuolaikinio meno parodas.
Pagrindinės tyrimų sritys: fotografijos istorija ir teorija, politinio protesto, lyčių, atminties, laiko patirties problematika fotografijos ir šiuolaikinio meno praktikose.
Kitos tyrimų sritys – ekologinės minties praktikos fotografijoje ir šiuolaikiniame mene.
(Lietuvos kultūros tyrimų instituto informacija).
