aA
Kadaise diena prasidėdavo su aušra, o baigdavosi su saulėlydžiu, prieš miegą būdavo užgesinama ugnis, užpučiama žvakė. Dabar diena irgi baigiasi atsisveikinimu su šviesa – užverčiamas nešiojamasis kompiuteris, užgęsta telefono ekranas. Visada tai įvyksta vėliau, negu tikėjomės, einame miegoti pavargę, tvinkčiojančiais smilkiniais, nepatenkinti ir suirzę, kad nemokame valdyti savo laiko. Atsikeliame irgi su šviesa, telefono ekrane blyksint žadintuvui, mirgant naujiems pranešimams – mūsų dėmesio jau laukia žinios, draugai, šeima ir niekniekiai. Nerimą kelia ne tai, ką išmanieji aparatai verčia mus daryti, o greičiau tai, ką būtume darę, jei apskritai nebūtume paėmę jų į rankas.
Dėmesio ekonomika
© Shutterstock

Diagnozė neaiški, įpročiai keičiasi lėtai. Tiesa, naudotis telefonu prie vakarienės stalo arba per susitikimą jau nebemandagu. Jei besikalbant su kuo nors rankoje atsiduria telefonas, norisi atsiprašyti. Dienotvarkėje atsiranda suplanuotas laikas be telefono, truputis gyvenimo be ekrano. Nežinau, ar tai padeda. Elgtis sąmoningai sunku, nes visi nori mūsų dėmesio, net kai einame gatve, važiuojame viešuoju transportu. Dėmesio ekonomika mus pasiveja ir griebia už skvernų, net kai užveriame kompiuterius, užrakiname telefonus. Ne tik animacinio serialo „Futurama“ pagrindinį herojų, bet ir mus reklamos persekioja net sapnuose.

Naujoji valiuta yra vartotojų dėmesys, varantis ekonomikos ratus, – tai laikas, neatlygintinai praleidžiamas, įnikus į programėles, portalus ir socialinius tinklus, kurie pergrūsti reklamų ir patogių galimybių įsigyti tai, ko ieškome. Naujosios technologijos nustato, į kurią ekrano vietą pirmiausia krypsta vartotojų akys, kas labiausiai juos gundo. Produktų ir programėlių dizainas yra kuriamas tikslingai, kad patrauktų ir išlaikytų kuo daugiau dėmesio, įdiegtų įpročius, prirakinančius prie ekrano. Platformos „Netflix“, internetu transliuojančios filmus ir serialus, vadovas Reedas Hastingsas sako, kad didžiausi jos konkurentai yra „Youtube“, „Facebook“ ir… miegas. Tam tikru atžvilgiu tai dėmesio vergovė – nemokamas darbas, skiriant kažkam savo dėmesį, bet gaunant už tai labai menką atlygį arba negaunant jokio. O gal netgi kai ką prarandant – juk gebėjimas valdyti dėmesį, pasirinkimas, į ką jis kreipiamas, kas konkrečiam asmeniui svarbu ir reikšminga, iš esmės yra neatsiejamas nuo pilietinio ir politinio sąmoningumo. Dėmesio ištekliai limituoti – kuo ilgiau žiūrime į ekraną, tuo mažiau rūpinamės dalykais, darančiais kur kas didesnę įtaką tam, kad mūsų asmeninis ir pilietinis gyvenimas būtų prasmingesnis.

Oksfordo universiteto Interneto institute dirbantis Jamesas Williamsas, neseniai išleidęs knygą apie dėmesio ekonomiką „Neužstokite mums šviesos“ (Stand out of our light), teigia, kad telefonai ir programėlės, nuolatos siųsdamos pranešimus ir versdamos tikrinti naujienų srautą, ne tik fragmentuoja, išblaško dėmesį, bet sukelia ir daug rimtesnių padarinių. Programėlių dizaineriai išnaudoja tą pačią psichologinę vartotojų silpnybę kaip ir lošimo automatų kūrėjai. Nuolatos atnaujinami socialinių medijų srautai suteikia kintantį trumpalaikį atpildą – mūsų smegenis stimuliuoja ne tiek „Twitter“ naujienų turinys, kiek tai, kad srautas nuolatos pasipildo naujais, nenuspėjamais pranešimais, tuo, kas dar nematyta. Stimuliaciją patiriame nereguliariai – vis atnaujiname paskyras, tikriname elektroninį paštą, nežinodami, kiek laiškų gausime arba kas slepiasi po raudonais „Facebook“ pranešimais. Tai verčia smegenis nuolatos kažko laukti ir tikėtis, kol atnaujinę srautą trečią ar ketvirtą kartą, pagaliau gauname svarbų laišką, o smegenys – palengvėjimą. Atpildas, gaunamas retkarčiais, yra daug efektyvesnis būdas įdiegti įprotį, negu atlygis, kaskart suteikiamas už tam tikrą veiksmą. Todėl rekomenduotina nusistatyti konkretų dienos laiką, kada tikrinsime elektroninį paštą ar socialinių tinklų paskyras, kontroliuodami, kad stimuliacija būtų reguliari.

Norėtųsi tikėti, kad galime visapusiškai ir atsakingai kontroliuoti, kaip gauname ir vartojame informaciją, lemiančią mūsų sprendimus. 1999 m. „American Psychologist“ paskelbė straipsnį „Nepakeliamas būties automatiškumas“, kurio autoriai Johnas Barghas ir Tanya Chartrand aptarė naujus automatiškumo aspektus. Labai didelė sprendimų dalis padaroma automatiškai, apie juos negalvojant, sąmoningai jų neapsvarstant. Nuolat kartojami veiksmai tam tikras reakcijas, tikslus, emocijas įspaudžia taip giliai, kad esama situacijų, kai sąmoningai apsispręsti nebereikia. Aplink esantys stimuliatoriai, tarp jų socialiniai tinklai, įvairios programėlės, įpratina reaguoti automatiškai. Nebesvarstome, ar verta, ar neverta patikrinti kokią nors paskyrą – neretai reakcija mašinali, įdiegta ir ji nustelbia sąmoningai daromus sprendimus.

Tad naivu manyti, neva jau turime įrankius, padėsiančius sėkmingai susidoroti su dėmesio vagimis. Tam reikėtų nuolatos ugdyti savo sąmoningumą, puoselėjant ilgalaikę viziją, kas esame ir kuo norime tapti. Nors priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų ar socialinių tinklų diagnozė nėra mediciniškai pagrįsta, tačiau laikas, kurį praleidžiame prie ekranų, yra sunkiai kontroliuojamas, o tai gali iš esmės pakeisti kognityvinius mūsų gebėjimus, tiesiogiai apriboti profesines galimybes. Socialinės medijos ir nuolatinis pranešimų srautas suskaido dėmesį ir ilgainiui pripratina prie nuolatinių trumpalaikių stimulų. Calas Newportas knygoje „Gilus darbas“ (Deep Work) pabrėžia, kad tokia fragmentacija mažina galimybes atlikti analitines užduotis, reikalaujančias intensyvaus, sukaupto ir nepertraukiamo dėmesio. Toks susikaupimas yra būtinas, norint išlavinti įgūdžius, reikalingus daugeliui šiuolaikinių veiklos sričių, ypač tų, kurios nepasiduoda automatizacijai.

Technologiniai įrankiai, patraukiantys, išlaikantys ar nukreipiantys dėmesį, daro įtaką ne tik mūsų įpročiams, bet ir platesnei savivokai. Filmo „Rekviem svajonei“ viena iš pagrindinių veikėjų Sara (Ellen Burstyn), kurios sūnus Haris priklausomas nuo heroino, iš nevilties svajoja dalyvauti TV laidos filmavime. Tuo tikslu stengdamasi sulieknėti, be saiko vartoja stimuliantus ir nesąmoningai tampa priklausoma nuo amfetamino. Pats filmo pavadinimas – atsisveikinimas su ateitimi, nekrologas svajonėms, kurias žudo bet kokia priklausomybė. Ironiška, tačiau filmo žiūrovai, tapę priklausomi nuo žydrojo ekrano, iš šalies stebėdami, kaip miršta svetimos svajonės, galbūt ir patys žudo savo svajones. Su panašia problema susiduria ir Davido Fosterio Wallace’o knygos „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest) herojai – netyčia pradėję žiūrėti filmą, jie tiesiog neįstengia liautis.

Nepajėgdami atplėšti akių nuo ekrano, be paliovos juokdamiesi, veikėjai vienas po kito išeina iš proto. Jei nevaldome savo įpročių, nenutuokiame, į ką kreipti dėmesį, o į ką jo nekreipti, darosi sunku išlaikyti savo asmenybės vientisumą, nenukrypti nuo pasirinktos gyvensenos, įgyvendinti svajones. Pavyzdžiui, vis daugiau jaunimo nori būti socialinių medijų influenceriais, nes šis užsiėmimas (ar profesija) pateikiamas kaip išskirtinės sėkmės pavyzdys. Išgarsėti, atsidurti dėmesio centre – tokia Z kartos svajonė, nedaug kuo besiskirianti nuo filmo „Rekviem svajonei“ herojės Saros troškimų.

Vis dėlto visuomenės susirūpinimas dėl dėmesio fragmentacijos nėra naujas reiškinys – XVIII a. panašiai reaguota į pradėjusius plisti romanus. Anksčiau knygos būdavo skaitomos vakarais šeimos rate, vienas šeimyniškis skaitydavo, kiti klausydavosi, užsiimdami rankdarbiais ar kitkuo. Plintantys romanai įdiegė naują įprotį skaityti pavieniui, užsidarius kambaryje. Dėl besikeičiančių skaitymo įpročių smarkiai padaugėjo laiko, kurį jauni žmonės, ypač merginos, praleisdavo vienumoje. Tai kėlė visuomenės susirūpinimą, lygiai kaip dabar esame susirūpinę, kad visi sėdame prie vakarienės stalo, rankose laikydami išmaniuosius telefonus.

Metodai, kuriais siekiama kuo veiksmingiau pasinaudoti psichologinėmis ir kognityvinėmis vartotojų silpnybėmis, siekiant pelno ir tenkinant privačius interesus, nėra nauji. Juos naudoja ir tradicinė žiniasklaida, bet naujųjų metodų skalė, sklaida ir poveikio intensyvumas yra nepalyginamai didesni. Dėmesio ekonomika daro įtaką ir pilietiniam sąmoningumui. Efektyvus pilietiškumas neįmanomas be laisvos valios, o būtent ją šiandien atakuoja galingos technologijos, keisdamos įpročius, susijusius su gerokai subtilesniais socialinio gyvenimo aspektais – tarpusavio bendravimu, empatija ir supratimu, individualiu ir kolektyviniu sąmoningumu. Skatinamas įprotis nuolatos jausti emocinį nepasitenkinimą, dėl to mažėja dėmesingumas ir jautrumas, daromas poveikis tiek individualiai, tiek kolektyvinei sąmonei. Suaižėjusi kolektyvinė savivoka, suvaržyta valia apriboja gebėjimą įsitraukti į demokratinius procesus.

Atsakomybę dėl to, kad negalime atsitraukti nuo ekranų, gal turėtų prisiimti stimuliacijų teikėjai? Koks vaidmuo tenka išmaniųjų telefonų ir socialinių medijų kompanijoms, tiesiogiai suinteresuotoms, kad kreiptume dėmesį į tai, ką nori įsiūlyti jų klientai? Tarkime, „Facebook“ ar „Google“ iš pradžių pristatė savo produktus kaip visiškai nekenksmingus, gyvenimą palengvinančius įrankius. Labai patogu kurti šūkius, kad naujosios technologijos leidžia vartotojams gauti tai, ko šie nori. Bet ko iš tikrųjų nori vartotojai?

Jei programėlės ar išmanieji telefonai nesuteikia trokštamos naudos, kaltas vartotojas, esą netinkamai jais naudojasi. Bet ar tie norai, lūkesčiai, troškimai nėra sufabrikuoti, skatinami pačių technologijų? Juk dažnai vien tam, kad pasitikrintume elektroninį paštą, esame priversti praleisti bent 20 minučių, naršydami po bereikšmius dalykus, o vėliau, apimti moralinių pagirių, graužiamės dėl prarasto laiko. Ar tikrai norime praleisti tas 20 minučių, peržvelgdami visokius niekus „Youtube“? Greičiausiai tai automatinis sprendimas – sąmoningai nesame nutarę, kad būtent taip praleisime tą laiką. Svarbu suprasti, kad technologijos nėra neutralios. Programėlių dizainas kuriamas taip, kad atsirastų įprotis nuolatos jas tikrinti – toks yra kompiuterinių žaidimų, socialinių medijų, daugelio programėlių tikslas. Pavyzdžiui, Niras Eyalas knygoje „Užkibę: kaip sukurti produktus, įdiegiančius įprotį“ (Hooked: How to create habit-forming products), skirtoje naujųjų technologijų dizaineriams, pateikia dėmesį kaustančių produktų kūrimo metodiką.

Tad kokios galimos išeitys, kad vartotojai apsisaugotų nuo primetamų nenaudingų įpročių? Dėmesio ekonomika savaime nėra blogis, tiesiog ji turi būti tinkamai reguliuojama. Programėlės, vagiančios dėmesį, galėtų būti naudingos, jeigu programuotojai jas kurtų, siekdami naudos vartotojams, o ne reklamos užsakovams. Vis dėlto jei išdidžiai užimsime moralinį pjedestalą ir kritikuosime Z kartą, pabrėždami asmeninės savikontrolės poreikį, ragindami apskritai atsisakyti išmaniųjų telefonų, nieko gero nebus. Vargu ar ką pasieksime, kaltindami tėvus, kad jie bruka vaikui planšetę, užuot skatinę pažaisti lauke. Arba smerkdami mamą, įnikusią į „Candy Crush Saga“ žaidimą ir nepastebinčią, kad jos vaikas tuoj susižeis. Arba priekaištaudami jauniems žmonėms, kad neskiria pakankamai laiko darbo paieškoms, profesiniam ir asmeniniam tobulėjimui...

Kiekviena technologinė inovacija, nuo pat vaško lentelių, kuriomis taip piktinosi Sokratas, kelia visuotinę paniką. Neskubėkime teisti ar kritikuoti technologijų. Pirmiausia reikėtų jas perprasti, ypač dirbtinio intelekto raidą ir mašininį mokymąsi, nustatyti, koks yra esamas ir galimas jų poveikis socialiniams santykiams ir sąmoningiems sprendimams. Diskusijos apie technologijas ir apie etiką, susijusią su jų raida, neturėtų baigtis vien draudimais ar įspėjimais apie priklausomybę. Reikėtų atsižvelgti į skirtingas technologijų funkcijas ir paskirtį, nes nuo to priklauso, kaip stipriai jos apriboja mūsų veiksmus arba juos išlaisvina. Technologijų poveikio nederėtų sieti išimtinai su priklausomybe – valios silpnumas ir priklausomybė yra labai skirtingi dalykai. Kita vertus, jei išmanieji telefonai nepaverčia vartotojų priklausomais, tai dar nereiškia, kad nedaro kitokio neigiamo, kad ir švelnesnio, poveikio jų sąmoningumui.

Jeigu atsisakome kaltinimų, ar tai reiškia, kad su viskuo sutinkame? Žinoma, ne. Tiesiog ieškome efektyvesnės technologijų kontrolės. Galbūt reikėtų, kaip siūlo Timas Wu, knygos „Dėmesio pardavėjai“ (The Attention Merchants) autorius, tiesiog reikalauti, kad reklamos ir technologijų įmonės mokėtų už dėmesį, kurį jos patraukia. Tada mama, kompiuterio ekrane sprogdindama visokiausius saldumynus, galėtų užsidirbti pinigų vakarienei ar vaiko žaislams arba tas lėšas galėtų taupyti, kad suteiktų jam išsilavinimą.

Naujosios technologijos atveria žmonijai didžiules galimybes opiausioms ekonominėms, aplinkosaugos ir socialinėms problemoms spręsti. Dėmesį prikaustančios programėlės gali paskatinti sveikiau gyventi, maitintis, sportuoti ar aktyviau užsiimti bendruomenine veikla. Bet jos gali viso šito ir nedaryti. Visas technologijas galima panaudoti tiek gerais, tiek blogais tikslais, ypač turint omenyje, kad naujovės visada pirmiau atsiranda privačiame sektoriuje. Tad pasinerdami į technologijas, nepraraskime koordinačių, ieškokime būdų, kaip užtikrinti, kad naujųjų technologijų kompanijos suvoktų savo atsakomybę ir ją prisiimtų. Jamesas Williamsas siūlo įvesti Hipokrato priesaikos atitikmenį – technologijų plėtotojai turėtų įsisąmoninti, kokia didžiulė jų kuriamų produktų galia ir koks galimas žalingas poveikis vartotojams, ypač labiausiai pažeidžiamoms grupėms.

Vis dėlto viena iš aktualiausių problemų yra tai, kad neturime nei tinkamų įrankių, nei efektyvių metodų, kaip tą žalą sumažinti. Viešai beveik nekalbama, kaip galėtume keisti nesąmoningai perimamus įpročius, kurių labai sunku atsikratyti. Mokykla, šeima moko vaikus atpažinti elementarias grėsmes – negalima imti saldainių, kuriuos siūlo svetimi dėdės ir tetos, sėsti į jų mašinas, vaikščioti vieniems tamsiais skersgatviais ir pan. Bet kol kas visiškai nežinome, kaip apsiginti nuo pavojų, kuriuos kelia nesugebėjimas valdyti savo dėmesio. Neturime net specializuoto, tam skirto žodyno. Jei nemokame reiškinio įvardyti, vargu ar pavyks jį suvaldyti. Atitinkamas žodynas, įvardijantis su internetu susijusius fenomenus, pamažu jau atsiranda, pradedant clickbait (antraštinis masalas), baigiant fomo (fear of missing out – baimė ko nors nepastebėti, ką nors praleisti), tačiau į lietuvių kalbą šie terminai įtraukiami kol kas sunkokai. Ilgainiui gal atsiras žodynas, apibrėžiantis ir dėmesio ekonomikos poveikį kognityviniams procesams, laisvai valiai ir politiniam sąmoningumui.

Nėra vienareikšmiško atsakymo, kas turėtų keistis – technologijos ar jų vartotojai, – kad būtų suvaldyta dėmesio ekonomika, priverčiant ją veikti visuomenės labui. Pirmiausia, programėlių autoriai turėtų gerbti vartotojus – gvieštis jų dėmesio, negavus sutikimo, nėra teisinga. Dėmesys kaip ir kūnas yra kiekvieno nuosavybė, tik pats asmuo gali nuspręsti, kam jį skirs, būdamas pakankamai sąmoningas ir informuotas. Vis dėlto šiandien labiausiai reikia, kad būtume atlaidesni vieni kitiems, kol sukursime specializuotą žodyną ir įgysime įrankius, padėsiančius tinkamai tvarkyti kasdieninį savo gyvenimą. Kol to neturime, verčiau užverskime kompiuterio ekraną anksčiau negu planavome.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

„Kino pavasaryje“ bus rodomas „Auksine palmes šakele“ apdovanotas filmas „Parazitas“

Šeštadienio vakarą baigėsi dvylika dienų trukęs Kanų kino festivalis , kurio pagrindinis...

Septintasis Egidijaus Buožio albumas pretenduoja į metų džiazo sensaciją

2019-ųjų sausį įvyko tai, kas ilgainiui turėtų būti įrašyta į Lietuvos džiazo istoriją,...

Vladas Bagdonas: aktorystė – didelis kamavimosi procesas (1)

Aktorius Vladas Bagdonas , šiais metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už indėlį į...

Išdalyti Kanų kino festivalio apdovanojimai

Baigėsi 72-ąjį kartą surengtas Kanų tarptautinis kino festivalis. Kaip ir visada, jis...

Ar galima neštis namus su savimi – klausia teatro kūrėjai

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje gegužės 24 d. įvyko antroji šių metų...

Top naujienos

Išskirtinis interviu: Nausėda darys įtaką partijų veiklai ir keis Prezidentūrą neieškos žmonių, kurie tik pritartų jo nuomonei

Naujai išrinktas Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad iki liepos 12-osios, kai įvyks jo...

Nausėda renkasi komandą: kas sups būsimą šalies vadovą? (134)

Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda formuoja savo komandą. Kertinis ratas žmonių, kuris...

Gabrielius Landsbergis: valstiečių pasirodymas rinkimuose buvo siurprizas visiems papildyta (179)

Valstiečių-žaliųjų rezultatą Europos Parlamento rinkimuose būtų sunku vertinti kaip pozityvų,...

Po balsavimo Europoje skelbia apie istorinį momentą: keičiasi galios pusiausvyra papildyta (74)

Keturias dienas trukę Europos Parlamento (EP) rinkimai pasiekė finišo tiesiąją. Didžiausias...

Ramūnas Karbauskis nepasirodė konferencijoje rinkimų rezultatams aptarti (24)

Valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis neatvyko į spaudos konferenciją rinkimų rezultatams...

Šimonytė po pralaimėtų rinkimų: man gaila Ramūno Karbauskio (358)

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose Gitanui Nausėdai pralaimėjusi Ingrida Šimonytė...

Rinkimų nakties akimirkos – pro DELFI fotografų objektyvą (9)

Sekmadienį Lietuva šalies vadovu išrinko Gitaną Nausėdą, ir išrinko 11 Lietuvos atstovų į...

Goda Alijeva apie tikrąsias skyrybų priežastis: jis nebuvo labai geras krepšininkas, o išgarsėjo tik tapęs mano vyru (33)

Dainininkė Goda Alijeva pasiryžo itin atviram interviu apie skyrybas su krepšininku Rolandu...

„Misija Sibiras‘19” bandomasis žygis: nuo 100 kuprinių Katauskių rinkiminėje apylinkėje iki išsaugotos istorijos (3)

50 nueitų kilometrų, sutvarkytos Ariogalos senųjų žydų kapinės, ekstremalus kėlimasis per...

Revanšo prieš Liuksemburgą Lietuvos rinktinė sieks be lyderio vartuose sudėtyje – naujokas ir sugrįžęs Laukžemis

Pirmadienį Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas Urbonas paskelbė sąrašą...