Jau paskelbtas antrasis toks konkursas, kurio sąlygos išlieka tos pačios: kūrinius 10-17 metų amžiaus skaitytojams kviečiami teikti visi norintys, o trys geriausiomis pripažintos knygos bus išleistos atskiromis knygomis. Tuo metu konkurso nugalėtojui, kuris paaiškės 2016 m. spalio 1 d., atiteks ir 2900 Eur prizas.
Pirmajame konkurse nugalėjusi A. Cicėnaitė sutiko pasidalinti mintimis apie patį konkursą, dalyvavimą jame, lietuviškas knygas paaugliams bei kaip jas rašyti, kad jaunieji skaitytojai nesiraukytų.
- Kada ir kaip pradėjote rašyti knygas?
- Neįsivaizduoju, kada sugalvojau, kad užaugusi noriu tapti rašytoja. Tiesiog nuo vaikystės žinojau, jog man patinka rašyti. Anuomet rašytojai man kone prilygo dievams. Knygos buvo mano vaikystės pasaulis, stebuklas, galimybė pabėgti, o tie, kurie jas kūrė, juk tikrai negalėjo vaikščioti to paties miesto gatvėmis?
Rašymas buvo magija, vartai į kitą pasaulį, kuris priklausė tik man. Kuriame įvykiai gali vykti nuosekliai, pagal tam tikrą loginę seką, o ne chaotiškai užgriūti visi iš karto, kaip kad nutinka tikrame gyvenime. Rašydama galėjau kurti ne tik knygos pasaulį, bet kažkuria prasme – ir savąjį.
- Kas paskatino rašyti būtent paaugliams? Kuo Jus patraukė paauglių ir jaunimo literatūros konkursas?
- Mėgstu sakyti, kad tai, jog pradėjau rašyti paaugliams, buvo atsitiktinumas. Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad ėmusi jiems rašyti sukursiu net penkias knygas. „Niujorko respublikos“ idėja galvoje sukosi bent porą metų, jai tiesiog reikėjo laiko susidėlioti ir subręsti. Konkursas buvo paskelbtas man jau pradėjus rašyti šią knygą – geresnio laiko nė negalėjau įsivaizduoti – tad baigtą tekstą jam ir nusiunčiau. Beje, išgirdusi apie konkursą – nudžiugau. Smagu, kad vis daugiau kalbama apie lietuvišką paauglių ir jaunimo literatūros tradiciją.
- Kaip jaučiatės nugalėjusi pirmame nepriklausomoje Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurse?
- Šis apdovanojimas man reiškia tikrai daug. Visų pirma, tai ir literatūros ekspertų, ir skaitytojų įvertinimas. Kadangi pati labai tikėjau „Niujorko respublika“, man buvo itin svarbu, kad ir skaitytojai ja patikėtų. Kita vertus, vis kartoju, kad rašydama negalvojau nei apie konkursą, nei apie apdovanojimus. Šios knygos rašymas magiškai nukėlė mane į praeitį ir sužadino labai daug jausmų, ir jau vien tai yra didžiulė dovana.
- Ar rašydama savo knygą – „Niujorko respublika“ – galvojote apie jaunuosius skaitytojus bei kaip jie ją priims?
- Tvirtai žinojau, kad ši istorija turi būti papasakota, tik nebuvau tikra, kiek ji bus aktuali šiandienos jaunimui. Mano kartos žmonės išgyveno tą lūžį, kai, vaizdžiai kalbant, gimęs vienoje valstybėje vieną rytą prabundi kitoje. Apie tą laikotarpį parašyta rimtų knygų, o apie tai, kaip šį laiką išgyveno vaikai ir paaugliai, kaip jis formavo tolimesnį jų gyvenimą, kalbama per mažai. O juk ši patirtis negali nepalikti pėdsakų. Tikėjau, kad suaugusieji supras „Niujorko respubliką“ ir gal net atras joje šiek tiek savęs. Bet ar ši istorija bus įdomi dabartiniams paaugliams, ar knygos veikėjai jiems bus artimi? Šito negalėjau žinoti.
Bet visai neseniai teko paskaityti jaunųjų skaitytojų atsiliepimų. Nuostabu pamatyti, kaip įžvalgiai jie perskaitė knygą, kaip jautriai suprato jos temas. Dėl to labai džiaugiuosi.
- Ko, rašydama šią knygą jaunimui bei paaugliams, vengėte? Arba ko, anot Jūsų, knygoje paaugliams turėtų nebūti?
- „Niujorko respublikoje“ vengiau perdėm politizuoto pasakojimo. Istoriniai, politiniai įvykiai knygoje yra tarsi fonas. Laisvės tema labai svarbi, bet vis dėlto lieka paraštėse, neužgožia veikėjų charakterių ir jų likimų.
Kita vertus, nemanau, kad yra temų, kurias paauglių ir jaunimo literatūra turėtų nutylėti. Tiesiog svarbu ne kas pasakojama, bet kaip, kokiu būdu viena ar kita jautri tema perteikiama. Nėra nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinktas kalbėjimo būdas. Be to, neretai ribos tarp suaugusiųjų ir paauglių literatūros išsitrina. Suaugusieji mielai skaito paaugliams skirtas knygas. Na, o paaugliai visais laikais skaitė ir skaitys knygas suaugusiesiems.
Vienintelis dalykas, kurio reikia vengti, yra moralizavimas. Nenuoširdumą ir pastangas „paauklėti“ paaugliai pastebės iš karto ir to tikrai neatleis.
- Kaip vertinate šiandien Lietuvos knygynų lentynose esančias knygas paaugliams?
- Vyrauja įvairios meninės vertės verstinė paauglių ir jaunimo literatūra, palyginti nedaug lietuvių autorių rašo paaugliams. Bet, man regis, pastaraisiais metais ši tendencija keičiasi. Tokios iniciatyvos, kaip šis paauglių ir jaunimo literatūros konkursas, tikrai padės garsiau kalbėti apie lietuviškąją paauglių literatūros tradiciją, paskatins naujus autorius rašyti jaunimui.
- Kokį skaitytoją įsivaizduojate skaitant Jūsų „Niujorko respubliką“?
- Iš atsiliepimų žinau, kad „Niujorko respubliką“ skaito tiek paaugliai, tiek ir vyresni. Smagu, nes būtent to ir tikėjausi. Manau, kad ši istorija gali būti sava daugybei žmonių, ir čia visai nesvarbus amžius. Keista, bet net aš pati dabar galiu skaityti „Niujorko respubliką“ taip, lyg ne aš būčiau ją parašiusi.
- Kokie yra Jūsų kūrybiniai planai?
- Norėčiau surasti – ir užrašyti – istoriją, kuri skaitytojams ir man būtų tokia artima kaip „Niujorko respublika“.
- Kaip atrandate įkvėpimą savo knygoms? Kas Jus įkvepia?
- Kiekviena knyga turi savo atsiradimo istoriją. Kartais pasakojimo užuomazgas nešiojuosi galvoje net ne mėnesį ir ne metus, kol pagaliau susiformuoja siužeto kontūrai ir suprantu, apie ką šįsyk noriu rašyti. O kartais ne tiek rašau istoriją, kiek ji tiesiog nusprendžia ateiti į pasaulį ir apsigyventi būtent mano knygos puslapiuose. Taip nutiko ir su „Niujorko respublika“.
- Tądien kai buvote paskelbta pirmojo konkurso nugalėtoja, buvo duotas startas antrajam konkursui. Ko palinkėtumėte bei ką patartumėte jo dalyviams?
- Toks laimėjimas įkvepia pasitikėjimo savimi. Tad nedvejokite, ar dalyvauti. Jei nedalyvausite, niekada nesužinosite, kaip viskas galėjo baigtis.
Daugiau informacijos apie naujai paskelbtą „Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą“ galite rasti čia.
