Energijos, darbštumo, atidaus dėmesio detalėms galėtų A. Čepauskui pavydėti ne vienas jaunesnės kartos atstovas. Dailininkas pats dalyvauja savo darbų iškabinimo procese, toliau planuoja projektus. Pranešime žiniasklaidai šis menininkas kalbinamas apie jo kūrybinį kelią, inspiracijas ir nesenkančios energijos paslaptis.
Parodoje Gariūnuose eksponuojate savo 65 darbus. Papasakokite plačiau apie jų tematiką.
Į šią parodą sudėjau dvejų kūrybinių etapų darbus. Tai ankstyvosios kūrybos ir paskutiniųjų metų kūriniai. Ankstyvojoje kūryboje dominuoja pavieniai lakštai, lino ir kartono raižiniai. Jose stengiausi atskleisti buities, žemdirbystės vaizdinius, gamtos nuotaikas. Vėliau pradėjau kurti ciklus. Pirmieji jų – tai gimtinės legendos, lietuvių mitologija, architektūra. Mane nuolat traukė išbandyti naujas technikas, taip gimė kūriniai, primenantys ofortą. Juose vaizdavau kaimo gyvenimą, architektūrą, žmonių istorijas, fabrikus. Visuomet traukė istorija, taip gimė 32 ciklai „Karšuvos poringė“, kuriuos kūriau apie dešimt metų. Šiuose cikluose vaizdavau viduramžių kovas, 19 – 20 a. pradžią, II pasaulinį karą, tremtį, rezistenciją. Paskutinysis istorinis ciklas - 10 -ies darbų „Mūsų karaliai“. Patys mano naujausi du ciklai: „Ave vita“ – jame norėjau pavaizduoti gyvenimo siekius, nuo žmogaus atsiradimo iki išėjimo. Kitas ciklas – „Sakmė apie kuršius.“ Jaučiu didelę meilę ir prisirišimą prie Neringos. Kasmet stengiuosi joje apsilankyti. Tad vieną ciklą norėjau paskirti būtent šiam kraštui, kuršiams, jų kasdieniniam darbui – žvejybai, kovai su smėliu.
Gimėte Tauragės rajone, Gedgaudiškėje. Kaip Jūsų gyvenime atsirado dailė?
Nuo pradinės mokyklos mėgau grąžinti sąsiuvinius piešinėliais, tuo pačiu apie meną neturėjau jokio supratimo. Daug laiko praleisdavau drožinėdamas peiliuku įvairiausias figūrėles. Esu išdrožinėjęs savo antspaudą. Karo metais mėgau piešti karo vadų karikatūras. Vėliau patekau į kariuomenę, kurioje visi buvo suniveliuoti, man tai išgyventi buvo labai sunku. Tuomet ir vėl grįžau prie meno, kuris man buvo tarsi pabėgimas ir atsvara. Pradėjau piešti, tapau kariuomenės sienlaikraščio redaktoriumi, vėliau padalinio dailininku. Kūryba man padėjo ištverti laiką kariuomenėje. Grįžęs iš jos, nutariau, kad stosiu į meno fakultetą, į taikomąją dailę. Tuo metu buvo didelis stojančiųjų skaičius, tačiau mane atrinko ir aš supratau, kad prasideda tikrasis mano gyvenimo kelias. Atvykau į Vilnių, pradėjau dirbti laikraščių ir žurnalų meno redaktoriumi. Tuo pačių lygiagrečiai prasidėjo ir mano laisvoji kūryba. 1969 m. aš pirmą kartą dalyvavau parodoje. Savo kūrybą pradėjau nuo ekslibrisų ir tam didžiausią įtaką padarė vienas žymiausių šio žanro puoselėtojų bei populiarintojų dailininkas Vincas Kisarauskas.
Šiandien skaičiuojama, kad esate sukūręs per 1200 ekslibriso darbų. Sakykite, ar dar dirbate su kita technika?
Taip, kita mane labai dominanti sritis – tai skulptūra. Ja aš susidomėjau dar 1975 metais. Kuriu iš medžio, lankstau iš metalo plokščių ar skardos, raižau akmenį, granitą. Taip pat esu sukūręs nemažai tapybos darbų, kuriuose vaizduoju savo įspūdžius iš kelionių, egzotiškų kraštų, dykumų, oazių. Esu sukūręs nedidelį ciklą apie Indiją, Kiniją. Taip pat turiu padaręs fotokoliažių, žemės meno instaliacijų Neringoje.
Be kūrybos esate žinomas kaip aistringas motociklų sporto gerbėjas ir keliautojas, tris kartus pelnęs SSSR motociklų turizmo čempiono vardą. Papasakokite plačiau.
Motociklai – tai buvo priemonė keliauti, pasiekti tas vietas, apie kurias skaičiau tik knygose. Galima sakyti pagrindinis mano įkvėpimas keliauti buvo tokios knygos kaip „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ (Ž. Vernas), „Vinetu“ (K. Majus) ir kitos. Taigi iš savo algos aš susitaupiau ir nusipirkau motociklą. Pirmą kartą juo nuvykau į Užkarpatę. Mane ten sužavėjo labai draugiški žmonės. Vėliau 25 metus iš eilės kiekvienas atostogas praleisdavau kelionėse į Tolimuosius rytus, Vidurinės Azijos dykumas, Uralą, Palmyrą ir kitas vietas. Vedė noras pažinti, pamatyti. Kelionės motociklu visiškai kitokios nei automobiliu. Tu gyvai jauti besikeičiantį to krašto kvapą, klimatą, tu labiau betarpiškai atsirandi toje erdvėje. Apskritai kelionės – tai savotiška meditacija, įkvėpimas. Iš šių kelionių esu sukūręs skaidrių ciklą, parašęs keletą knygelių. Viena jų – „Septintasis malonumas: kelionės motociklu.“ Paskutinį kartą sėdėjau ant motociklo prieš penkis metus, kuomet jį pervežinėjo į Technikos muziejų.
Per savo gyvenimą matėte kelias kartas, stebėjote Lietuvos virsmą. Sakykite, ką manote apie šiandieninį pasaulį ir meną apskritai?
Šiandieninis žmogus labai pasikeitė. Atsirado didelis susvetimėjimas. Dailėje – daug bedvasio meno. Yra nemažai gabių menininkų, tačiau tuo pačiu ir daug bereikšmio avangardo. Gaila, kad didelė dalis lietuvių kūrėjų darbų išperkami į užsienį ir mūsų kūrybinis fondas lieka tuščias.
Ar šiandien toliau kuriate? Iš kur ta Jūsų nesenkanti energija?
Kuriu, tik ne taip aktyviai kaip seniau. Dabar planuoju ir įsipareigoju atsargiau. Visuomet buvau labai veržlus, galėdavau kurti dieną naktį nesustodamas. Na, o energija – matyt, tai genai, esu iš ilgaamžių giminės. Energijos suteikia kūryba, kuri man yra dovana, nuo jos nepavargstu. Tiesiog ateina vidinis pašaukimas ir pradedu kurti.
