Mokosi nieko negalvoti
„Pagaliau sulaukiau. Pamenu, Chruščiovas buvo paskelbęs, kad du tūkstantaisiais metais gyvensime komunizmo sąlygomis. Aš taip laukiau tų metų“, – šmaikštavo jubiliejų minintis D. Katkus.
Jis – ne iš tų, kurie vengtų minėti savo sukaktis. „Aš noriu turėti gimtadienius – reikia pasidžiaugti, kad šitaip ilgai gyveni. Kiti labai pergyvena, sako, žiūrėk, man jau 36. Kai man buvo 36, aš laksčiau po filharmoniją ir sakiau, man tik 36, aš piemuo dar, taip gerai būti jaunam“, – kalbėjo jis.
Visą gyvenimą įpratęs daug dirbti D. Katkus pasakojo dabar besimokantis kitokio gyvenimo. „Paskui pagalvojau, o kaip gyvenimas senukams, pensijoje? Išeini į verandą, žiūri, kaip žolytė auga ir nieko negalvoji. O nieko negalvoti yra sudėtingas dalykas“, – pastebėjo jis.
Nors muzika visada buvo D. Katkaus darbas, dabar jis ja tiesiog gėrisi. Nors netrukus planuoja ir padiriguoti jubiliejiniame koncerte: „Tai yra smagu. Gyvenime reikia atsibudus džiaugtis, kad tu dar gyvas. Tai yra pats fantastiškiausias džiaugsmas. Niekas taip negali pradžiuginti, negu kad pasičiupinėji – dar gyvas“.
Nenori būti rimtas
Ne kiekvienam pavyksta išlaikyti tokį pozityvų požiūrį į gyvenimą. D. Katkus numoja ranka: tai – jų problemos. „Aš nesuprantu, kodėl žmonės nori būti rimti“, – prisipažino jis.
„Aš atsikeliu, pradžiuginu save, kuo nors prajuokinu. Tada susėdam su žmona gerti kavos ir nusprendžiu, kad reikia ją pradžiuginti. Aš pradedu kalbėti, ji sako – nutilk, tu man nusibodai. Toks būna prajuokinimas“, – šypsojosi jis.
O ar nesigaili, kad didžiąją dalį savo laiko visada skirdavo darbui? „Mano žmonai gaila, kad aš tiek daug dirbau, nepaskyriau savęs jai, kažkam kitam. Bet, matyt, toks buvo gyvenimas, toks charakteris. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą – nėra taip, kad galėtum už kitą pragyventi. <...> Reikia labai sąžiningai pragyventi savo gyvenimą: nepridirbinėti, neįžeidinėti žmonių, kiaulysčių nedaryti, būti sąžiningu. Savo gyvenimą pragyventi yra labai nelengva“, – kalbėjo D. Katkus.
Šiuolaikinis menas svetimas
Tarp D. Katkaus draugų visada buvo gerai žinomų žmonių, garsių menininkų. „Aš rinkausi, tarp kokių žmonių būti – mane žvėriškai traukia talentingi žmonės. Nes iš talentingo žmogaus daugiau gali gauti nepaprastų dalykų. Pavyzdžiui, mano geriausias draugas dailininkas Petras Repšys, nepaprastai myliu poetą Kornelijų Platelį. Galėčiau išvardinti daug: mano draugai buvo poetas Marcelijus Martinaitis, ypatingai daug iš rašytojų, taip pat artistų – jie yra mano žmonės. Gyvenimas yra šviesesnis, prasmingesnis, kada tu bendrauji su kokiu nors Vytautu Blože, ir jis tau skaito eilėraštį – tai yra fantastiški dalykai“, – kalbėjo D. Katkus.
O štai dabartinis menas maestro svetimas. „Aš dabar esu labai tokioje bjaurioje būsenoje. Reikalas yra toks, kad aš pradėjau galvoti, kad aš senstu tuo, kad aš naujo meno nepriimu. Tas banalumas, primityvumas mane pjauna – o jaunimui tai yra tai, kas jiems kalba, su kuo jie susikalba. O aš nebegaliu priimti, man viskas atrodo labai primityvu, visas menas dabar yra toks labai primityvus atpažinimas. O atpažinti gali tik tai, kas labai paprasta – tu sudėtingų dalykų lengvai neatpažinsi, dėl to reikia galvoti. Senstu, atsirado atstumas tarp primityvaus meno ir manęs“, – sakė D. Katkus.
Galbūt jis pats dar ruošiasi prisidėti prie pokyčių meno pasaulyje? „Aš suprantu, kad yra tam tikros ribos ir aš nenoriu jų peršokti. Ir nenoriu savęs įsivaizduoti, kad aš viską galiu. Ateina galimybių riba ir reikia suprasti, kad to negalėsi padaryti, ano“, – ramiai kalbėjo jis.
O apie ką D. Katkus dabar svajoja, ko norėtų sau palinkėti? „Sau palinkėčiau, kad mano smegenys būtų pakankamai ilgai veiklios, kad nepavirsčiau į žolės lapą. Tai – svarbiausias dalykas“, – pabrėžė jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
