aA
Interviu portalui „Delfi“ metu Vilniaus Jaunimo teatro ir kino aktorius Aleksas Kazanavičius prisipažino gimtadienių nešvenčiantis, tad ir į praeitį nesižvalgo. Naujieji metai taip pat esą netampa akstinu vertinti tai, kas nuveikta, ko vertėtų atsisakyti ar apie ką svajoti: „Nieko, kas įvyko mano gyvenime, nekeisčiau. Džiaugiuosi savo šeima, vaikais, santykiais. Negaliu skųstis, likimas man buvo pakankamai dosnus viskuo. Nereikia varyti Dievo į medį. Jaučiuosi pakankamai laimingas.“
Aleksas Kazanavičius
Aleksas Kazanavičius
© Laura Vansevičienė

– Kaip sekasi ištverti karantiną? Aktoriui be scenos – sunku?

– Išgyvenome ir išgyvensime. Yra daug suplanuotų darbų, jiems reikia ruoštis. Jaunimo teatre statome „Don Kichotą“, bet repeticijas greičiausiai tęsime vasario mėnesį. Žiūrėsime, kada čia tą karantiną sušvelnins. Filmavimai vyksta, visi testuojami.

Praėjo beveik metai be realaus darbo. Kažkiek spektaklių tilpo į tą tarpą tarp karantinų, bet labai nedaug. Nekeli to klausimo, tiesiog karantinuojiesi, darai kūrybinę pauzę. <...> Svarbu, kad žiūrovas grįžtų – jei grįš, viskas bus gerai. Mes irgi būsime tam pasiruošę.

Kur stojau, ten įstojau, kur ėjau – ten nuėjau

– Ne iškart tapote aktoriumi – teko išbandyti ir kitą profesiją, buvot linkęs į tapybą. Gyvenimo kelią pats turi pasirinkti, ar visgi jis pats susiranda tave ir nukreipia teisinga linkme?

– Kaip yra dabar, nelabai įsivaizduoju, seniai viskas vyko. Viskas prasidėjo prieš trisdešimt metų, dar sovietiniais laikais. Kai jauni buvom, nesukom galvos – tiesiog priimi sprendimus. Mokiausi vienoje aukštojoje, šovė į galvą mesti, įstoti kitur... Mano gyvenime kažkaip viskas rutuliojosi savaime, be didelių pastangų – kur stojau, ten įstojau, kur ėjau, ten nuėjau. Nebuvo kažkokio ypatingo galvos skausmo. Tiesa, vos baigusių mūsų į teatrą niekas nepriėmė, laikai jau buvo pasikeitę, kiekvienam reikėjo savarankiškai bandyti. Iš pradžių su kursiokais bandėme kartu kurti, Kaune išleidome porą spektaklių, paskui galiausiai Irena Bučienė pakvietė į Jaunimo teatrą. Po spektaklio „Komivojažieriaus mirtis“ pasiūlė etatą. Po studijų baigimo tebuvo praėję pusantrų metų. Pradėjau dirbti teatre.

Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Miego brolis“
Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Miego brolis“
© Laura Vansevičienė


– Dažnai pabrėžiama, kad polinkis į aktorystę tai Dievo duotybė, o aktoriaus profesija nėra paprasta – tam reikia subręsti, daug mokytis, patirti kančių, taip pat ir psichologinių...

– Yra problemų šitame darbe, ir nemažų. Iš kitos pusės, kaip pažiūrėsi, tos problemos savitos kiekviename darbe, kiekvienoje profesijoje. Turi išmokti dirbti, priimti pastabas be skausmo, o tai dažnai žeidžia – iš pradžių viską priimi asmeniškai. Turi išmokti atsiriboti, dirbti su kolegomis, partneriais. Tam reikia laiko.

– Aktoriaus profesija iškeliama kaip antžmogiška, tačiau baigę aktorystes studijas neretai susiduria su šiurkščia realybe: sudėtinga rasti savo vietą, tenka imtis kitų darbų. Apie tai akademijose turbūt nekalbama – tuo metu esi virš debesų ir tiek? Sunku vėliau atsistoti ant kojų?

– Jau truputį kitame laike gyvenu. Nelabai įsivaizduoju, ką jauni žmonės jaučia, kas jiems pasakojama, kalbama. Bet, aišku, tas atsistojimas ant kojų nėra toks paprastas, bet padebesiais... Nepamenu, regis, labai neskraidėme, iliuzijų per daug neturėjome.

Gal tai individualu, kiekvienas susikuria savo santykį su šia profesija. Kad paskui tenka daug įdėti pastangų, tai taip. Net jei ir pakviečia kažkur – turi suvaidinti gerai, padaryti tą darbą taip, kad pakviestų kitur. Daug nuo sėkmės priklauso, sukritusių aplinkybių... Bet, faktas – didžioji dalis baigusių aktorinį nedirba aktoriais.

Jei neturi ko pasakyti, geriau patylėti

– Šiandien dažnas žvaigždės fenomenas, siekis būti garsiam, matomam. Ar ir anksčiau tas šlovės ir garbės vaikymasis buvo populiarus tarp jaunų aktorių?

– Žvaigždės iliuzija – visiška kvailystė. Apskritai, dabar laikas toks keistas, bet, manau, aktorius tai daug mažiau liečia negu šiaip žmones, kurie žiūri televiziją, mato laidas. To žvaigždžių fenomeno išvis nesuprantu. Sudėtinga ir vertinti, aš jų nematau, jų nėra pas mus. Žmogus dirba arba ne. Bet, tai nesuteikia jam jokio pranašumo prieš kitus. Tai, kad tave atpažįsta gatvėse – tiesiog tokia darbo specifika. Dėl to netampi nei talentingesnis, nei geresnis.

Tai visiškai laikinas ir mados išpūstas dalykas. Noras viešintis, pasireikšti – visi socialiniai tinklai tuo pagrįsti. Net jeigu tu neturi ką pasakyti, tu vis tiek turi komentuoti, būt matomas. Mano supratimu, jei neturi ko pasakyti, geriau patylėti, kažkokią knygą perskaityti.

Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Fikcijos“
Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Fikcijos“
© Laura Vansevičienė


– Paradoksalu, daugelis aktorių atžaloms nelinki savos profesijos – sako griežtą „ne“. Kas tai – noras patausoti, apsaugoti?

– Tikriausiai tai ne iš noro patausoti. Mes užauginome du vaikus, nei vienas iš jų nepasirinko šito kelio. Augustas pasirinko tiksliuosius mokslus, įstojo į matematiką-informatiką, Elžbieta – išvyko į Didžiąją Britaniją studijuoti zoologijos. Aš tikrai nelinkėčiau jiems šito darbo – net nežinau, ar dėl to, kad jis sunkus. Kiti darbai irgi nelengvi.

Bet tai nebuvo mūsų kategoriškas sprendimas. Stengiamės laikytis su žmona (aktorė Aušra Pukelytė – aut. past.) neutraliai, kad vaikai patys sugalvotų ir darytų tai, kas jiems patinka. Ar tai galutinis sprendimas, ar jie nepakeis ko nors savo gyvenime, irgi negali žinoti. O kolegų aktorių ne vienas ir ne du, kurių vaikai ėjo tuo pačiu keliu ir sėkmingai, tad taip apibendrinti irgi negalima. Ainis Storpirštis, Balys Latėnas, Jokūbas Bareikis – būtų galima pavardinti nemažai vaikų, nuėjusių tėvų pėdomis.

– Teatro aktoriai neretai pažymi, kad jiems kinas tarsi svetimybė, jei filmuojasi, tai esą nelabai noriai. Žiūrint į Jus – ir ekrane, ir teatro scenoje esate puikiai pritapęs. Ar yra takoskyra tarp šių sričių, persikelti iš vienos erdvės į kitą – sunku?

– Tai daugiau įdirbio, praktikos, paties darbo įnašo klausimas. Taip, darbai truputį skiriasi – kai dirbi scenoje ir prieš kamerą. Ne visai sutikčiau, kad teatro aktoriams kinas kažkas tokio, ko jie nenorėtų. Net priešingai, į kiną gana mielai eina – bent didžioji dalis aktorių. Dalis gal nelabai nori, bet iš to, kad to kino anksčiau nebuvo. Kai mes baiginėjome, jo išvis nebuvo. Tai buvo tarsi Pažadėtoji žemė. Buvo svajonė filmuotis kine. Na, gal ne svajonė, bet jei atsirasdavo galimybė, stengdavaisi jos nepraleisti. Aš kalbu apie meninį filmą, ne televizijos serialus. Dabar kinas smarkiai atsigauna.

– Bet kine, matyt, negauni tos energijos iš scenos, mažai dvasinio peno?

– Tiesiog pats principas – scenoje tu repetuoji, mėnesį – du. Pats perteikimas emocijų scenoje visai kitas. Prieš tave didelė salė, kurią turi įtikinti – savo pasakojimu, skausmu, istorija. Kine – stambūs planai, pati natūra, didelį vaidmenį vaidina aplinka. Gali būti peizažo atmosferos dalimi, gali vaidinti tavo veidas, žvilgsnis, atodūsiai. Gali kažkokias minimaliais dalykais pasakoti istoriją. Aišku, kine nėra to vientisumo, vaidini fragmentais, nedidelėmis scenelėmis, kurios montuojamos, iškerpamos taip, kaip nori režisierius. Net būna, kad filmuodamasis įsivaizduoji viena, o ekrane pamatai visai kitą istoriją. Bent jau ne tokią, kokią įsivaizdavai...

– Netgi taip? Išeitų, kad pamatęs filmą gali gerokai nustebti.

Per premjerą paprastai taip ir būna – žiūrėdamas susipažįsti su nauju meno kūriniu, apie kurį nieko nežinai. O paskui žiūri kaip žiūrovas.

Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Autonomija“
Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Autonomija“
© Laura Vansevičienė

Po pasaulį nesitranko

– Vienas naujesnių Jūsų vaidmenų – Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“. Šis filmas visus sužavėjo ne tik aktorių vaidyba, bet ir dėl pačios fantasmagorinės idėjos. Du pagrindiniai veikėjai sprendžia problemą – kaip išgelbėti Lietuvą nuo okupacijos, Europoje kibirkščiuojant karo grėsmei. Neįtikėtiną sumanymą perkelti Lietuvą į Afriką turintis profesorius ir vienintelis jį išgirdęs premjeras... Tikriausiai siužetas tiktų ir šiuo pandeminiu laikotarpiu – daugelis norėtų prasidanginti ten, kur nebūtų problemų.

– Tik klausimas, kur tų problemų nėra. Visas pasaulis toks...

– Šiame filme įkūnijote Feliksą Gruodį (profesoriaus Kazio Pakšto prototipą), tos beprotiškos idee fixe autorių. Ar Jums kada nors yra kilę panašių minčių, teko patirti kokią nors avantiūrą kaip minėtajam profesoriui?

– Turbūt ne... Tokių išprotėjusių žmonių netgi pasaulio istorijoje nebuvo labai daug. Jaunystėje visko būdavo, bet tos idėjos tikrai neprilygsta Pakšto idėjoms. Iki tiek neprisifantazuodavau. Mano gyvenimas kur kas ramesnis ir sėslesnis. Po pasaulį nesitrankau.

– Viena rašytoja, paklausta, ar esant galimybei norėtų prisiimti kokios nors knygos autorystę, atsakė, kad egzistuoja šimtai nuostabių kūrinių, ir belieka tiesiog apgailestauti, kad nėra jų autorė. Užduosiu panašų klausimą, tik kitu kampu: ar yra vaidmenų, kuriuos norėtųsi būti pačiam suvaidinus?

– Net minčių tokių nėra ir nebuvo kilę. Smagu matyti gražius vaidmenis ir džiaugtis žmonėmis, kurie juos suvaidina. Reikia savo kurti, o žiūrėdamas į kitų darbus gali daryti išvadas, mokytis. Yra begalė darbų, esu linkęs stebėti žmones su kuriais dirbu. Nėra geresnių – nei partneriai, draugai, artimieji, kolegos, režisieriai. Tie darbai gimsta bendrame mūsų tarpusavio ryšyje, bendruose pamąstymuose, analizėje... Sekti kažkuo ar siekti – ne, žiūriu paprasčiau. Reikia džiaugtis, kad turi galimybę dirbti su tais žmonėmis, semtis iš esamos situacijos, o ne susikurtų iliuzijų ar kažko matyto.

– Nesižvalgant į kitus: koks suvaidintas vaidmuo labiausiai įsiminė, supurtė?

– Neturiu tokių vaidmenų, nei Hamleto norėjau suvaidinti... Darbas užgimsta mumyse, prieraišumas ar meilė personažui gimsta procese – pasidaro brangūs visi, jei įdedi darbo. Yra buvę keletą darbų, kur tiesiog atlikai techninį aktoriaus darbą ir neįdėjai širdies. Tiesiog režisierius pasakė: nueik nuo ten iki ten, pakelk tą, padaryk aną. Būni lyg ir šalia to darbo. Žinoma, stengiesi suvaidinti gerai, bet nieko asmeniško į jį neįdedi. Tik tuos darbus galėtum išskirti, dėl to, kad nėra kažkokie brangūs. Visi kiti – pasidaro prijaukinti, šilti. Nepaisant to, vaidini žmogžudį ar šventąjį. Dievą, sūnų ar meilužį, puolusį žmogų. Susigyveni su savo personažu.

– Įėjimo į vaidmenį ir iš jo išėjimo momentas – įtemptas lūžio taškas?

– Gal kai kurie aktoriai taip kalba, gal jie taip jaučiasi. Niekada nebuvo problemos nei įsikūnyti, nei pamesti vaidmens. Tai yra tavo darbas, tame nėra jokios mistikos. Tam yra repeticijos, taip atsiranda įdirbis procese. Nėra jokios paslapties, kažko antgamtiško. Ganėtinai viskas paprasta. Po spektaklio nusirengi, išeini iš teatro – viskas, tu namie, kitas žmogus.

Būna nuotaikų svyravimų, po vienų spektaklių geriau jautiesi, po kitų – neužmiegi naktį. Emociškai kartais išsiblalansuoji. Bet tam tu turi susirinkti, juk taip ir gyvenime būna. Dėl to turi galvą ant pečių ir širdį. Turi susidėlioti, susitvarkyti. Tačiau tai tikrai nesusiję su personažo įsikūnijimu, ar išėjimu iš tavęs.

Galbūt, kai vaidini pirmuosius vaidmenis... Kai tų spektaklių prirepetuota virš septyniasdešimties, o kiekvienas vaidmuo vestų iš proto – nesulauktum gyvenimo galo. Tai tiesiog amatas ir profesija. Nesu linkęs mistifikuoti ir nelabai tikiu tais, kurie taip daro. Puikiausiai galima susitvarkyti su savimi, savo vidumi ir dirbti darbą, nekaltinti personažų.

Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Žmogus iš žuvies“
Aleksas Kazanavičius, spektaklis „Žmogus iš žuvies“
© Laura Vansevičienė


Atsidūrė kitoje pozicijoje

– Daugelis aktorių pabrėžia ypatingą santykį su režisieriais, jie tampa mokytojais, dvasiniais vadovais, o kitą kartą – sužalojančiais despotais. Kokia Jūsų patirtis – svarbu surasti tarpusavio ryšį su žmogumi, su kuriuo kartu kuri spektaklį, jis turi tapti autoritetu?

– Jei surandi ryšį, susikalbi – tai visuomet išeina tik į gera. Turėtų būti abipusė pagarba. Tiek režisieriaus aktoriui, tiek aktoriaus režisieriui. Visko yra buvę gyvenime, bet po truputį santykiai keičiasi. Bent jau paskutiniu metu – tampi bendrakūrėjais. Tai rodo darbai su Arpadu Schillingu, Yana Ros, Adomu Juška, Egle Švedkauskaite... Jie visi įdomūs, nuostabūs žmonės, tiesiog mėgaujiesi kūrybiniu procesu – kartu bandai, ieškai, priimi sprendimus. Netinka – darai kitaip.

Vyresnės kartos režisieriaus-despoto prototipas išlikęs iš sovietinių laikų. Galbūt visaip būna, bet vertinu iš savo paskutinių metų patirties. Apibendrinti negaliu – visaip būna.

– Skaičiuojant metus: jubiliejinis 50-etis, iš jų – 24-eri metai Jaunimo teatre. Kas per šį laiką teatre nutiko, labiausiai pakito?

– Nutiko tai, kad mes pasenome. Tie, kas atėjo prieš 24-erius metus. Atėjome jaunimas į Jaunimo teatrą, o dabar – liko tik teatro pavadinimas. Pradedi abejoti, ar tu esi jaunimas teatre. Ir tarpusavyje dažnai pajuokaujame tuo klausimu.

Aišku, aktorių amžiaus amplitudė teatre visokia. Smagu, kai trupėje yra visokio amžiaus atstovų. Kai atėjau į teatrą – Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius – jie buvo jaunesni nei aš dabar. Buvo tokie grandai kaip Antanas Šurna, Rimgaudas Karvelis, Saulius Sipaitis – suprantu, kad aš jau esu toks, kaip buvo tie grandai. Didžiausias skirtumas ir yra – atsidūrei kitoje pozicijoje. Nežinau, kaip jauni aktoriai į mane žiūri, būtų įdomu sužinoti. Nes viduje nejauti to amžiaus, bet metai užrašyti, jie pase vis tiek yra. Reiktų Mato Dirginčiaus paklausti, kaip mes, tie Jaunimo teatro aktoriai atrodome (šypsosi).

Su V. Petkevičiumi susitinkame scenoje, vaidiname. Man visada kėlė žavesį jo buvimas scenoje, partneriavimas. Jis ir už mus vyresnis. Amžiaus kartų kaita būtina. Jeigu turi galimybę dirbti su partneriais, kurie daugiau patyrę, nuveikę darbų – tai puiki galimybė, ją reikia išnaudoti ir džiaugtis. Patirtis brangi, kurią įgyji su metais.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(16 žmonių įvertino)
4.3750

Premjera „Ryšys“ nukels į kosmosą, bet žiūrovus pasieks internetu

Naujausia Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera internete – jaunos režisierės Agnijos Leonovos...

Ant daugiaaukščio sienos Kaune nugulė priminimas apie kasdienius džiaugsmus (1)

Kauno galeriją po atviru dangumi papildė naujas eksponatas – piešinys „Kasdieniai...

Ch. McConaghy „Migracijos“: odė mums prieš akis nykstančiam pasauliui

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni“, – tokiais sakiniais prasideda distopinis...

„Einančios parodos“ protestą organizuojančios menininkės: karantino atlaisvinimo pokyčiai neprilyginami net ir utėlės dydžiui (6)

Trys menininkės pakvietė tapytojus, grafikus ir kitų sričių vizualaus meno kūrėjus dalyvauti...

„Lewben Art foundation“ Vilniuje įkurs meno centrą

Vilniaus miesto savivaldybės paskelbtame patalpų Bernardinų g. 6-12 įveiklinimo idėjos konkurse...

Top naujienos

Buvę premjerai įvertino Vyriausybės darbo pradžią: Šimonytė tikrai turi Achilo kulną (114)

Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujamas ministrų kabinetas dirbą pradėjo praėjusių metų...

Regionų verslininkams skauda dėl brangstančių žaliavų ir apribojimų: nerimą kelia ir planuojami mokesčių pokyčiai (4)

Argi esamų problemų verslui nepakanka, jei dar svarstomos galimybės koreguoti mokesčius, klausia...

Šeštadienis permainomis nepasižymės: debesis danguje gainios stiprėjantis vėjas (1)

Šeštadienio didelę dienos dalį Lietuvos orus lems rytinis anticiklono sparnas, pamažu stumiamas...

Schilleris užstojo Motiejūno aprėktus teisėjus, bet stebėjosi retam girdėtos taisyklės traktavimu (25)

Jei ne efektingo krepšinio, tai bent jau įtampos penktadienį Nemuno saloje buvo per akis. Įtampos,...

„Bloomberg“: JAV ir JK dėl Rusijos svarsto ekstremalų žingsnį (649)

Kaip sakė artimiau su planais susipažinę žmonės, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir...

Intrigą atkūręs „Žalgiris“ pačioje pabaigoje apmaudžiai nusileido „Armani“ komandai (384)

Dvigubą Eurolygos savaitę Kauno „Žalgiris“ (15-13) baigė pralaimėjimu. Antradienį ASVEL...

Vos išsaugota gimtadienio dovana Šarui: daug klydusi „Barca“ vis dėlto palaužė „Baskonia“ kiti rezultatai (3)

„Barcelona“ (20-8) penktadienį 45 metų gimtadienį šventusiam Šarūnui Jasikevičiui...

Lietuva irgi turi savo Aną Frank: darbėniškė mergaitė dienoraštyje fiksavo Holokausto siaubą ir nujautė savo kraupų likimą (178)

Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių...

Nuo tikslo nutolę žalgiriečiai: nesame išsikvėpę, žinome, ko čia susirinkome (1)

Laikas senka, o vėluojančių Eurolygos atkrintamųjų varžybų traukinys nelaukia. Penktadienį...

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: griežtesnės izoliacijos sąlygos nebetaikomos grįžtant iš Latvijos ir JAV išsitirti privaloma prieš grįžtant į Lietuvą (6)

Penktadienį atnaujintą paveiktų šalių ir regionų, iš kurių atvykus taikomos griežtesnės...