Bonnie Garmus šmaikštus, įžvalgus romanas „Chemijos pamokos“ yra toks pat originalus ir patraukiantis kaip ir jo pagrindinė veikėja.
Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, ji pirmoji pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris.
Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Išskyrus vieną – Kalviną Evansą. Vienišas, protingas, nominuotas Nobelio premijai mokslininkas įsimyli jos protą. Tikroji chemija.
Bet gyvenimas, kaip ir mokslas, yra nenuspėjamas. Todėl po kelerių metų Elizabetė Zot tampa ne tik vieniša motina, bet, nors ir nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde.
Neįprastas Elizabetės valgių ruošimo būdas (sumaišykite šaukštelį acto rūgšties su žiupsneliu natrio chlorido) sukelia revoliuciją. Bet ne visi patenkinti jos augančiu populiarumu. Pasirodo, Elizabetė Zot ne tik moko moteris ruošti valgius. Ji drąsina jas pakeisti esamą padėtį.
„Kai užverčiau paskutinį puslapį, sakiau, įsimylėjau Elizabetę. Visas pasaulis eina dėl jos iš proto – tokio personažo literatūroje nebuvo“, – kalbėjo V. Maksvytė ir pridūrė esanti tikra, kad pagal šią knygą gims ir filmas, nes tokios knygos nepalieka abejingų.
Pati autorė, kuriai šis romanas – debiutinis, taip pat yra išskirtinė moteris, parašiusi jį jau būdama brandaus amžiaus ir sukaupusi labai įvairialypę patirtį, dirbusi tiek kūrybinį, tiek mokslinį darbą, taip pat būdama plaukike, sportininke. Ir nors knygoje pasakojama apie septintąjį dešimtmetį, joje galime aiškiai matyti, kad kai kurie klausimai išlieka aktualūs iki šių dienų.
Sally Rooney pavardė Lietuvos skaitytojams jau pažįstama. Jei ne ji, tai pavadinimas „Normalūs žmonės“, pagal kurį buvo sukurtas televizijos serialas, daug kam tikrai bus girdėtas. Tačiau jei toje knygoje ir seriale buvo kalbama apie paauglystę ir studentiškus metus, dabar veikėjai užauga, ir naujoje knygoje „Gražus pasauli, kurgi tu“ matome, kuo gyvena šiuolaikiniai trisdešimtmečiai, kokias dilemas jiems tenka spręsti, kaip jiems, nors ir veikliems, aktyviems, įvaldžiusiems technologijas nuolat kyla prasmės klausimai.
Į nedidelį pajūrio miestelį ką tik atsikrausčiusi rašytoja Alisa čia sutinka Feliksą, dirbantį sandėlyje, o Dubline gyvenanti jos geriausia draugė Eilina po nutrūkusių santykių vėl ima flirtuoti su vaikystės draugu Saimonu.
Alisa, Feliksas, Eilina ir Saimonas dar jauni, bet gyvenimas lipa jiems ant kulnų. Jie trokšta vienas kito, nuvilia vienas kitą, būna drauge, išsiskiria. Jie užsiima seksu, nerimauja dėl sekso, jaudinasi dėl savo draugystės ir pasaulio, kuriame gyvena. Ar jiems pavyks patikėti, kad pasaulis gražus?
Pasak V. Maksvytės, vadinamos milenialsų kartos žmonės puikiai atpažins tai, kuo jie gyvena, o vyresniems verta ją skaityti tiek dėl literatūrinio malonumo, tiek norint suprasti, kuo gyvena jų vaikai ar anūkai.
Luca Di Fulvio Lietuvoje taip pat jau turi savo gerbėjų ratą, kurį užsitarnavo knygomis „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ ir „Laisvės dukros“. Šįkart autorius skaitytojus nukelia į Italiją knygoje „Amžinojo miesto baladė“.
1870 metai. Italija. Roma. Amžinasis miestas ir trys žmonės, mėginantys rasti jame savo vietą. Našlaitis Pietras svajoja pakeisti pasaulį su fotoaparatu rankose, jo įmotė grafienė Silvija trokšta būti laisva ir nepriklausoma, o su cirku po šalį keliaujanti paauglė Marta nori mylėti ir būti mylima.
Skirtingi keliai juos atveda į Romą – didingą ir užburiantį, kartu pavojingą miestą. Jo gatvėse siaučia nusikaltėliai ir liepsnoja kovos dėl Italijos suvienijimo laužai. Roma atvykėliams siunčia vieną išbandymą po kito, skaudūs likimo smūgiai į šipulius daužo svajones. Atsidūrę lemtingų įvykių epicentre Pietras, Silvija ir Marta rizikuoja gyvybe, bet ir mirtino pavojaus akivaizdoje neišsižada svajonės kurti naują pasaulį, saugų visiems ir kiekvienam iš jų.
Talentingas bestselerių autorius meistriškai audžia pasakojimą apie neramumų purtomoje Romoje susitikusių dviejų jaunuolių – Pietro ir Martos meilę ir jų kovą dėl Italijos ateities. Knyga nuo pirmų puslapių prikausto dėmesį ir įtraukia į nuotykių kupiną pasaulį.
„Autorius yra dirbęs su teatru, kinu, labai išmano kinematografijos virtuvę, ir taip ir rašo. Jis rašo istorijas, kurios šiek tiek trileriškos, jose yra visko, ko reikia geram romanui – veiksmo, meilės, mirties. Autorius yra labai pasišventęs, paskyręs save žmogaus teisėms ir istorijai. Jis geba labai meistriškai ištraukti kažkokius faktus iš istorijos ir tada juos įpinti į tą nuo pirmo iki paskutinio sakinio įtraukiantį tekstą“, – pasakojo V. Maksvytė.
Su autoriumi Paolo Cognetti ir jo meile kalnams jau susipažinome jo STREGA premija apdovanotoje knygoje „Aštuoni kalnai“. Naujausioje, beveik meditacinėje knygoje „Vilko laimė“ jis giedru žvilgsniu stebi žmonių santykius jų nenutrūkstamo dialogo su gamta metu ir vaizdingai perteikia visa tai skaitytojui.
Tai – ramybe dvelkianti knyga apie kalnus ir gyvenimo prasmę. Nutraukęs senus santykius ir norėdamas viską pradėti iš naujo, rašytojas Faustas glaudžiasi nuo vaikystės pažįstamuose kalnuose – įsidarbina virėju vienintelėje mažutėlio miestelio užeigoje, kurioje lankosi tik kalnuose dirbantys žmonės, o sezono metu – dar ir slidininkai.
Kalnuose ramybę radęs Faustas ilgainiui ima megzti ryšius ir su žmonėmis: su užeigos savininke Babete, taip pat kadaise pabėgusia iš miesto, su kalniečiu Santorsu, pažįstančiu kiekvieną kalnų lopinėlį, su užeigos padavėja Silvija, atvykusia čionai ieškoti savęs, kad paskui galėtų pažinti visą pasaulį. Į kalnus grįžta ir šimtmetį nesirodę vilkai, regis, irgi ieškodami savo laimės.
Žiemą gamindamas slidinėjimo trasoje dirbantiems kalniečiams, o vasarą – medkirčiams, Faustas vėl pajunta džiaugsmą, kokį teikia rūpinimasis kitais. Jis nežino, ar yra tokia vieta, kurioje galima rasti laimę, tačiau jaučiasi esąs kaip tik ten, kur jam ir lemta būti.
„Tiems, kas mėgsta meditatyvius, ramius, be galo skaidrius skaitinius: ne poeziją, bet romanus. Labai tinkama vasarai knyga, kai išjungiame save iš bėgimo rėžimo ir norime pailsėti“, – kalbėjo V. Maksvytė.
