L. van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms virtualiai skambės L. van Beethoveno Šeštoji simfonija, dar vadinama „Pastoraline“. Teprimins tai autoriaus mintis apie žmogaus ir gamtos harmoniją, kurių pripildyta šios simfonijos filosofinė gelmė, rašoma pranešime žiniasklaidai. Specialiai šiai transliacijai įžvalgomis apie Beethoveno kūrybą ketina pasidalinti muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Transliacija susidomėjusiems trumpai primenama šis tas apie „Pastoralinę“ simfoniją.
Šeštąją simfoniją Beethovenas pavadino „Pastoraline“, bet ji labai skiriasi nuo tų galantiškų ir tuštokų „pastoralinių scenų“, kurios buvo itin madingos XVIII a. mene. Tai filosofinė idilė, įkvėpta minčių apie žmogaus ir gamtos harmoniją. Gamtos artumas juntamas visuose penkiuose Simfonijos paveiksluose, perteikiančiuose lyrinius, peizažinius ir žanrinius vaizdus. Visos dalys turi pavadinimus, taigi Šeštoji simfonija – viena iš pirmųjų programinio simfonizmo pavyzdžių.
Antrai daliai būdinga muzikinė kontempliacija. Šis žavingas adagio – tarsi žvilgsnis į dangų, lydimas vėjo šnaresių, šviesų mirgėjimo, upės čiurlenimo ir paukščių čiulbesio polifonijos. Vienas nuotaikingiausių Scherzo muzikos istorijoje – tai šios simfonijos trečia dalis, po kurios užklumpanti garsų audra (IV dalis) tokia pat įtikėtina kaip gamtoje, o simfonijos finalas suskamba kaip tikra gamtos apoteozė.
Kiekvienos dalies pradžioje kompozitorius užrašė pavadinimus, taikliai nusakančius jose skambančios muzikos nuotaiką ir vaizdinius: „Džiaugsmingi jausmai atvykus į kaimą“, „Scena prie upelio“, „Valstiečių linksmybės“, „Audra“ ir „Kerdžiaus daina. Dėkingumo jausmai po audros“.
Gamta Beethovenui buvo tarsi dar vienas tikėjimo šaltinis, jo minčių atgaiva, kūrybinių impulsų srovė ir kontrastingos jo asmenybės kitos pusės atspindys. Laiške Therese’i Malfatti 1808 m. vasarą Beethovenas aprašė savo pasivaikščiojimus po Heiligenštato apylinkes: „Koks aš laimingas, vaikščiodamas tarp krūmokšnių ir medžių, braudamasis pro miško tankmę, braidydamas po pievas ir kopdamas į kalvas! Miškai, medžiai, uolos tarsi aidas skamba žmogaus viduje.“
„Pastoralinė“ simfonija ženklina vieną skaidriausių akimirkų muzikos istorijoje apskritai – šiame kūrinyje, atrodytų, pasisekė bene tobuliausiai perteikti mistinį žmogaus prisilietimą prie gamtos gelmių. Kompozitorius Hectoras Berliozas ją lygino su dailininkų Michelangelo ar Poussino peizažais. Ir tikrai, ši simfonija iš kitų Beethoveno kūrinių išsiskiria kaip grynuolis, tarsi pavergiančiai naivus ir nuoširdžiai patiklus vaiko žvilgsnis.
Koncertas „Su gimtadieniu, Beethovenai!“ bus transliuojamas gruodžio 16 d., trečiadienį, 19 val. internetu nationalphilharmonic.tv, Skaitmeninės salės ir Filharmonijos „Facebook“ paskyrose.
