Lyg sklaidytum pastarųjų dešimtmečių Vilniaus kroniką – per pokalbį su D. Stomiene, viena meno mugės „ArtVilnius“ sumanytojų, atgyja daugybė atsikuriančios valstybės įvykių, visokia šviesa nutviekstų asmenybių ir veikėjų portretai.
Komunistuojantys buvo kitur
„Galerija man gyvenimo būdas, valdiškai joje nepadirbsi, kitaip – žlugs, – atvirai prabilo „Meno nišos“ vadovė. – Buvo daug jausmų, susitikimų. Apskritai per gyvenimą pasisekė pažinti labai daug įdomių žmonių. Jau vien dėl to verta užsiimti šia veikla.“
D. Stomienė su menais – nuo keturiolikos. Tokia jauna įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, mokyklą su prieškarį siekiančiomis tradicijomis.
Ryškiausiai prisimena pedagogus. „Labiau komunistuojantys tais laikais telkėsi Valstybiniame dailės institute, o gabesni ir progresyvesni dirbo vadinamoje žukynėje“, – pasakojo D. Stomienė.
Pirmajai meninės fotografijos specialistų laidai dėstė Rimantas Dichavičius, Eugenijus Karpavičius ir kiti. Iš to meto dar įsiminė milžiniški studijų krūviai, neleidę švaistyti laiko veltui. Taip pat mokymo praktikos, garsių menininkų lankymas ir, aišku, pokalbiai apie kūrybą, gyvenimą.
Stojamųjų mechanizmą įveikė ne iškart
Į Dailės institutą įstojusi tik trečiuoju mėginimu. „Parengimas buvo nepriekaištingas, bet ne gabumai lėmė – veikė kiti mechanizmai, – užuominomis kalbėjo pašnekovė. – Tarkime, per egzaminą stovi tau už nugaros, jauti, kaip nusižiūrinėja. Tas įstoja, o aš – ne. Vis pritrūkdavo pusės balo.“
1989-aisiais, bundant laisvės siekiams, Diana buvo pakviesta į Dailės instituto grafikos katedrą, dėstė fotografiją. Penkerius metus praleido viena tarp vyrų, stiprių meno asmenybių. Jos vadybiniai gebėjimai pravertė klojant Fotografijos ir medijos meno katedros pagrindus.
Galerija „Tiesos“ redakcijoje
Kai ūgtelėjo vaikai, D. Stomienė vėl ėmėsi veiklos. Radosi proga prie „Lietuvos aido“ dienraščio atidaryti meno galeriją. Mintis apie ją brendo jau senokai.
Tuo metu sostinėje privačias iniciatyvas galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Savo galeriją buvo atidaręs Stasys Juškus, veikė „Vartai“, galerija „Auksakaliai“.
Sovietinės „Tiesos“ patalpos atrodė baisiai, tačiau sutelkus pastangas 1993-aisiais jose pavyko įrengti gana jaukią „Lietuvos aido“ galeriją. Pradėjo veikti ir kavinė „Pas Erlicką“.
„Kavinę taip pat sumanėme mes. Ji davė pajamų, tad bendrovei nereikėjo išlaikyti galerijos“, – teigė D. Stomienė.
Pirmoji galerijos paroda – „Grupės 24“ darbai – buvo labai sėkminga. „Vėliau ten pavyko surengti ir pirmąją autorinę tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus, tada dar Vilniaus dailės akademijos auklėtinio, parodą“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip diena ir naktis
Septynerius metus D. Stomienė atidavė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijai „Arka“. Privati ir valstybinė sferos skyrėsi kaip diena ir naktis. Reikalauta ir pinigų uždirbti, ir kokybės laikytis.
„Žinybinėje institucijoje dirbti sunku. Daug žmonių sprendžia tavo likimą, kišasi į veiklą, darbus“, – patirtimi dalijosi Diana.
Vis dėlto pavyko suburti gerą komandą. Prisidėjo kuratorė Ieva Kuizinienė, dailininkė Marytė Gurevičienė.
Iniciatyvių moterų pastangomis „Arkoje“ buvo atidaryta čekų fotografijos legendos Josefo Sudeko paroda – pirmoji visame regione. Jų nuopelnu galerijos įžymybių sąraše dabar yra ir Carlo Carra, ir Nobelio premijos laureatas Guenteris Grassas, pats atidaręs savo parodą.
Suprantama, ir priekaištų teko išklausyti – esą, per mažai dėmesio skiria LDS nariams. O reakcijų į konceptualių skulptūrų ir instaliacijų parodą, ypač į smagų Dariaus Basčio garsiai plerpiantį smaluotą velniuką ant motociklo, būta tokių audringų, kad D. Stomienė vos ne vos išsilaikė vadovės kėdėje.
„Dar ir dabar tokie menai kelia nemažą nuostabą, o prieš 20 metų žiūrovai patyrė tikrą šoką“, – juokėsi ji.
Merijos šturmas
Situacija „nei laisvi, nei išlaikomi“ išsisprendė. „Laikas eina, reikia atsirišti rankas, daryti tai, ką nori ir sugebi. Reikia augti“, – pabrėžė D. Stomienė. Ji nutarė atidaryti nuosavą galeriją.
Savivaldybė kaip tik rengė specialią programą, amatininkams, meno dirbtuvėms, galerijoms leido nemokamai įsikurti senamiestyje.
„Būtumėt matę, kokia jėga su galerininke M. Gurevičiene šturmavome tuometę savivaldybės vadovybę. Dabar jau taip nedrįsčiau“, – juokėsi D. Stomienė.
Interesantėmis patikėjo, skyrė patalpas Jono Basanavičiaus gatvėje. Taip 2002 metais prasidėjo Auksakalių gildijos galerijos „Meno niša“ istorija.
Įstaiga be meno – bunkeris
Saitai su Vilniaus merija išliko tvirti. 2005-aisiais atidarant naują merijos pastatą, jo erdvėse visą savaitgalį šeimininkavo menininkai. Šimtatūkstantinis lankytojų dėmesys, pasak projekto rengėjos, atskleidė tai, ką nekartą patvirtino pasaulio praktika: menas tokiems objektams kuria pridedamąją vertę.
„Mūsų verslo organizacijos to dar nesuvokia. Kultūra ir menas laikomi vargšais išlaikytiniais, o iš tiesų tai didelė galia, ją galima protingai panaudoti, – pabrėžė D. Stomienė. – Matau tuos įstaigų kabinetus, kuriuose vyksta derybiniai susitikimai. Ant sienos nė vieno kūrinio – lyg bunkeris. Net stresas ima, kai nėra kur akių paganyti. Esu įsitikinusi, kad meninėje aplinkoje derybos vyktų žymiai sėkmingiau.“
Šnipai gerąja prasme
Nedidukė galerija „Meno niša“ davė pradžią renginiui, be kurio jau neįsivaizduojamas Lietuvos meninio gyvenimo kalendorius: „ArtVilnius“.
„Užsienio svečiai negali patikėti, kad meno mugė prasidėjo tokioje mažoje erdvėje. Nesakome jiems, jog ją rengia vos keli žmonės. Antraip nepasitikėtų mumis, būgštautų, kad nepatempsime“, – nusišypsojo D. Stomienė.
10 metų buvo dirbama galerijos vardui. Dabar svarbiausia puoselėti „ArtVilnių“ ir tinkamai pristatyti Lietuvos kūrėjus užsienio meno mugėse.
„Esame šnipai gerąja prasme. Stebime mugių naujoves, kaip prisistato rėmėjai, galerijos. Orientuojamės ne tik į pardavimus, bet stengiamės atkreipti kolekcininkų ir kuratorių dėmesį“, – teigė D. Stomienė.
Šiemet „Meno niša“ pabuvojo Briuselio, „ArtVilniaus“, Berlyno, Vienos ir Paryžiaus mugėse. Norėtųsi aplankyti daugiau, tačiau stinga lėšų. Tarkime, Berlyno „Positions“ erdvių nuoma kainuoja nuo 6 tūkst. eurų, o „Viennacontemporay“ – apie 10 tūkst. eurų.
Čia jau – Vakarai
D. Stomienė teigė pasigendanti didesnio valstybės dėmesio privačioms galerijoms. „Trūksta mecenatų, labai mažai kūrinių nuperka muziejai. Per 15 metų joks valstybinis muziejus iš mūsų neįsigijo nė vieno kūrinio“, – pabrėžė galerijos vadovė.
Pamini tik Danguolę ir Viktorą Butkus, MO muziejaus steigėjus. „Per sunkmetį jie kaupė kolekciją pirko ir iš galerijų. Čia jau – Vakarai. Nežinau, ar yra bent viena gerai veikianti galerija, iš kurios jie neįsigijo darbų. O valstybė į meną neinvestavo“, – pabrėžė D. Stomienė.
Klausiama, ko linkėtų „Meno nišai“ ateityje, atsakė: „Išlikti, įsitvirtinti užsienio mugėse ir patekti į pasaulinę rinką. Norėčiau, kad galerija niekada neužsidarytų ir jos veiklą tęstų jauni žmonės“.
Šventinio vakaro akimirkos:
