Istorinėje fotografijų knygoje surinkti esminiai kadrai, padedantys susidaryti bendrą vilčių ir prieštaravimų kupino amžiaus vaizdą. Dauguma šių fotografijų tapo vaizdiniu etalonu, kur kas veiksmingesniu už bet kokį kitokio pobūdžio liudijimą.
Nė viena iš knygoje spausdinamo šimto fotografijų nėra atsitiktinė. Šio albumo sudarytojai italai Margherita Giacosa, Roberto Mottadelli ir Gianni Morelli po ilgų svarstymų atrinko ir chronologine tvarka į albumą sudėjo pasaulinio garso fotografų darbus (tiesa, yra keletas ir nežinomų autorių), įamžinančius pačias ikoniškiausias pusantro šimto metų laikotarpio akimirkas.
Šalia kiekvienos nuotraukos glaustai aprašomas jos kontekstas, įamžinto akimirksnio svarba, reikšmė istorijai ar žmonijai, o neretai ir tai, kas dar liko už kadro. Faraono Tutanchamono sarkofago atidengimas, po atominės bombos sprogimo virš Nagasakio grėsmingai pakibęs grybo formos debesis, išsekusiais veidais į objektyvą žiūrintys koncentracijos stovyklos žiaurumus išgyvenę žydai – tai vos keletas fotojuostose užfiksuotų ir šiame albume pateikiamų įvykių.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
PASIKĖSINIMAS Į POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II GYVYBĘ
1981 m. gegužės 13 d. – Vatikanas
Jonas Paulius II susmuko. Į jį dukart šauta. Jis žiūri į savo kraujuojančią ranką: viena kulka sužeidė delną ir alkūnę, o kita perskrodė pilvą. Jį apsupusių žmonių, tarp kurių – ir už popiežiaus stovintis jo asmeninis sekretorius tėvas Stanislawas Dziwiszas, veidai sukaustyti įtampos, aptemę dėl tokio žiauraus poelgio. Ginklo gaiduką nuspaudė turkų teroristas Mehmetas Ali Agca.
Šilta 1981 m. gegužės 13-osios popietė. Nuotraukos fone matome kolonadą Šv. Petro aikštėje, kurioje ką tik vyko įprasta trečiadienio audiencija su tikinčiaisiais. Visas dėmesys sutelktas į Šventąjį Tėvą: jį įrėmina baltas automobilio kontūras. Tarsi jis jau ir taip būtų ekrane, priešais kurį susirinkęs visas pasaulis sumišęs lauktų žinių apie popiežiaus likimą. Nuotrauka atrodo netaisyklinga, iškreipta, užfiksuota panikos, apėmusios net ir patį fotografą, akimirką. O žmonių minia, kuri vylėsi bent prisiliesti prie Šventojo Tėvo rankos, dabar negali sulaikyti ašarų ir patikėti tuo, kas ką tik nutiko visų mylimam lenkų popiežiui. Šis žmogus, pačiame Šaltojo karo įkarštyje narsiai pamokslaujantis apie būtinybę įveikti ekonominį ir politinį susiskaldymą, iš savo garbintojų sulaukia vien meilės ir pagarbos. Kol pasiekia ligoninę, popiežius netenka daug kraujo, tačiau lyg per stebuklą kulkos nepažeidžia jokių gyvybiškai svarbių organų. O visus pavojus šalin nuginti padės ilgiau nei penkias valandas truksianti operacija.
Niekada taip ir nepaaiškės, ar M. Ali Agcos misija buvo asmeninė, ar vis dėlto tarptautinis teroristų planas. Nuteistas kalėti iki gyvos galvos jis pateiks keletą skirtingų ir net visiškai prieštaringų savo plano versijų, negana to, prisipažins turėjęs saitų su „Pilkaisiais vilkais“, Turkijos kraštutinių dešiniųjų judėjimu, taip pat užsimins apie ryšius su Bulgarijos militaristinėmis slaptosiomis tarnybomis. 1983 m. popiežius susitiks su juo Rebibijos kalėjime – tai bus privatus susitikimas, per kurį popiežius atleis pasikėsintojui. Bet dar iki šio jųdviejų pokalbio M. Ali Agca bus viešai pareiškęs, kad vienintelis dalykas, dėl kurio jis apgailestauja, yra tas, jog jam nepavyko pribaigti popiežiaus. O mes galime tik spėlioti, kas būtų nutikę, jeigu jam būtų pavykę įgyvendinti savo kėslus.
