aA
Leidykla „Briedis“ pristato lietuvių kilmės kario, praleidusio paskutinius Antrojo pasaulinio karo mėnesius Rytų Prūsijoje, Günterio Emanuelio Baltučio knygą „Pasmerkti pražūčiai“.
Neeilinis lietuvių kilmės kario talentas nulėmė jam ypatingą vaidmenį: istorija nugulė knygos puslapiuose
© Scanpix nuotr, leidėjų archyvas

1944-ųjų pabaiga. Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją. Šio krašto gyventojai paniškai bėga nuo besiartinančio priešo. Kariai stoja į žūtbūtinę kovą, nes žino, kad tik jie gali pristabdyti raudonąją ordą ir suteikti tautiečiams laiko išsigelbėti.

Kartu su kitais vokiečių kariais gimtuosius Rytprūsius stengiasi apginti ir čia gimęs bei užaugęs lietuvių kilmės karys savanoris G. E. Baltutis.

Kuopos vadas įžvelgia neeilinį šio vos aštuoniolikmečio jaunuolio gebėjimą nepastebėtam prasmukti pro priešų akis ir paskiria jį kuopos pasiuntiniu. Sumanaus fronto naujoko užduotys – žvalgyti teritoriją, visur lydėti kuopos vadą, palaikyti ryšį su kitomis kuopomis ir vadovybe.

Pėsčiomis, nes lauko telefono aparatai prarasti, radijo ryšio įranga – sugadinta. Po poros Rytprūsiuose praleistų mėnesių jis lieka vienintelis išlikęs gyvas kuopos pasiuntinys. Ne sykį atsidūręs priešų apsuptyje jis įstengia nesutrikti, pasprukti ir parnešti vertingos informacijos.

Tačiau Rytprūsiuose telkiamos ypač gausios Raudonosios armijos pajėgos ir čia vežama karinė ginkluotė neleidžia abejoti, kad gauta užduotis nepraleisti priešų gilyn, – vokiečiams neįgyvendinama.

1945 metų žiemą galiausiai jau niekas nebežinojo, kur yra frontas. Vokiečių pajėgos buvo išformuojamos, o rusai puolė prioritetinius taškus, – ten, kur tikėdavosi sulaukti mažiausio pasipriešinimo. Rusų tikslas – atkirsti vokiečius nuo aprūpinimo taškų ir sudaryti vadinamąjį katilą. Kaip išpiltas vanduo jie užliejo visą Rytų Prūsiją.

Vienintelis vokiečiams ir Rytprūsių gyventojams likęs kelias išgyventi – per Aismarių ledą trauktis Dancigo (dab. Gdansko) link ir tada gilyn į Vokietiją. Bėgant iš Rytprūsių už nugaros visiems laikams lieka šio krašto miestai ir miesteliai: Builynai, Prūsa, Ūdravangis, Kryžbarkas, Šventapilė, Žintai, Gumbinė, Jogailėnai.

Netrukus rusų užimta Rytų Prūsija ima srūti kraujo upėmis.

G. E. Baltuttis gimė 1926 m. Kai sulaukė aštuoniolikos ir galėjo tapti savanoriu, karas jau ėjo į pabaigą.

Patekęs į tankų-parašiutininkų diviziją jis per paskutinius tris fronto Rytų Prūsijoje mėnesius pajuto, ką pralaimėtojams reiškia besibaigiantis karas: tai ne tik civilių ir bendražygių mirtys, šaltis, nuolatinė drėgmė, maisto ir miego trūkumas, bet ir mąžtančios šovinių atsargos, menkstanti karių kovinė dvasia ir kartais abejonių keliantys ar į atvirą pražūtį vedantys karinės vadovybės sprendimai.

Neeilinis lietuvių kilmės kario talentas nulėmė jam ypatingą vaidmenį: istorija nugulė knygos puslapiuose
© Leidykla "Briedis"


Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

1945 metų vasario 14 dieną, o gal ir kitą, tiksliai nebežinau, mes, paeiti galintys sužeistieji, susiruošėme keliauti į Dancigą (vok. Danzig, dab. Gdanskas, Lenkija). Nuo Rozenbergo kelias sukosi Aismarių link. Buvo giedra ir saulėta diena, pastebimai šilčiau. Reikėjo tikėtis smarkių priešiškų pajėgų oro atakų. Kartu su mumis per ledą traukė ir nesibaigiantys pabėgėlių srautai.

Nukaršėliai, paliegėliai, moterys ir vaikai sėdėjo išklerusiuose vežimuose, kuriuos traukė nuvargę, sulysę arkliai. Kai kurios motinos šalia vežimų stūmė vaikiškus vežimėlius su kūdikiais ir mažamečiais. Kai kurie pabėgėliai buvo nulipę nuo vežimų, nes bijojo įlūžti ir nuskęsti.

Jie baiminosi pagrįstai, nes daugelyje ekečių styrojo įvirtę vežimai. Pavienius sunkiai sužeistus karius mūsų sanitarai kareiviai ir civiliai nedideliais kinkiniais vežė į neriją. Kasdien dėdavosi baisiausi dalykai, nes rusų eskadrilės puldavo be gailesčio. Vos atsidūrus ant ledo virš mūsų praskrido būrys rusų bombonešių.

Žmonės puolė į paniką, ėmė blaškytis. Iš stačiame kranto šlaite prie Rozenbergo pastatyto keturvamzdžio priešlėktuvinio pabūklo pliūptelėjo smarki ugnis. Pro lėktuvus praskriejo šviečiamosios kulkos, bet nė vienas jų nenukrito. Nenuklysdami nuo kurso jie skrido į šiaurės vakarus atviros jūros link. Mes nebuvome jų taikinys.

Oro kautynės vyko aukštai danguje virš mūsų. Matėme tik jų paliktas baltas, į tolį nusidriekusias juostas, girdėjome kalant jų pabūklus.

Daugiau jokių detalių. Kiek vėliau rusų šturmo lėktuvai ėmė atakuoti nedidelį ligoninės laivelį, kuris plaukė paskui mus pionierių pralaužtu kanalu, kurį tiltais buvo galima uždaryti ir vėl atidaryti. Tačiau po pirmojo antskrydžio puolimas buvo nutrauktas. Gal jiems pasibaigė šaudmenys.

Žygiavome jau daugybę valandų, tada viena maloni moteris mane pakvietė prisėsti šalia jos ant vežimo pasostės. Džiugiai sutikau. Maloniai pasikalbėjome. Jos vyras buvo 111-osios pėstininkų divizijos majoras. Moteris buvo išsilavinusi, kalbėjo neįprastai kultūringai, man, kaip aštuoniolikmečiui, tai darė didelį įspūdį.

Neslėpdama kartėlio ji skundėsi NSDAP (nacionalsocialistų partijos) valdininkais, kurie suspėjo pasirūpinti savimi, bet gyventojams leidimų bėgti neišdavė, taip daugybė žmonių iš Rytprūsių pateko į žudikiškas sovietų rankas. Moteris tapo jų žiaurių išpuolių liudininke, laimei, pati liko gyva ir sveika.

Buvo skaudu klausytis jos istorijos, nes man ji priminė mano senelį, kurį gestapas metų metus persekiojo, nes niekaip nepavyko jo priversti atsisakyti pamaldas laikyti lietuvių kalba. Geranoriški partiniai išgelbėjo jį nuo koncentracijos stovyklos, jie teigė, kad jis – nusenęs žmogus, kurio protas aptemęs nuo „religinių kliedesių“.

Anuomet man jis vis kartodavo, kad mes, vokiečiai, turėsiantys skaudžiai išpirkti savo kaltę. Nemanau, kad tokiai vizijai jam būtų reikėję pranašiškų galių. Mums taip besikalbant, visai netikėtai pasirodė rusų šturmo lėktuvas ir pasiruošė atakuoti mūsų vežimą. Jis skrido maždaug penkiolikos metrų aukštyje.

Aiškiai mačiau piloto galvą ir pagalvojau, kad dabar mums jau galas. Tačiau dar nenuleidęs savo ginklų jis staigiai pakrypo dešinėn ir ėmė šaudyti į ledą, nekliudydamas mūsų. Buvome tikri, kad jis tyčia taikėsi pro šalį. Tegul tik sulaukia karo pabaigos! Ties Narmelno (vok. Narmeln arba Polski, Polsk, rus. Нормельн) kaimu pasiekėme neriją. Dėkingi ir su palengvėjimu atsisveikinome. Vienas pionierius prasitarė, kad mums pasisekė, nes jau seniai nebuvo tokios ramios dienos kaip ši. [...]

Kelias į Dancigą vedė per Neukrugą, Feglersą, Kahlbergą, Šelmiūlę, Skovronkius ir Štuthofą. Kai 1945 metų vasario 14-osios vakarą pasiekėme neriją, tikėjomės pailsėti ir jau džiaugėmės, kad gausime pavalgyti. Deja, vylėmės tuščiai. Nedelsdami turėjome eiti toliau, nes reikėjo atlaisvinti vietovę kitoms pabėgėlių gurguolėms.

Kelias per neriją buvo prastas, siauras, nepritaikytas intensyviam eismui, jį verkiant reikėjo remontuoti, bet esamomis sąlygomis tai atrodė bemaž neįmanoma. Nesibaigiančios vežimų virtinės kelią kasdien gadindavo vis labiau. Pionieriai pabandė kelią sutvirtinti patiesdami medinių lentų, tačiau tai gelbėjo neilgam. Prie ir šiaip prastos jo būklės kai kuriuose ruožuose dar prisidėjo rusų artilerijos trikdomoji ugnis.

Ėjome keletą valandų vis labiau piktindamiesi. Galiausiai pasiekėme pirmąjį žygio tikslą ir įsikūrėme atlaisvintoje mokykloje. Deja, maisto taip ir nesulaukėme. Kareiviai širsdami skundėsi, kad „storuliai sandėlininkai“ ir „užnugario eržilai“ surijo visą mūsų maistą. Keikėsi visi, feldfebelis taip pat. Jis buvo protingas žmogus, kuris sugebėjo mus suburti, o tai kėlė pasitikėjimą. Kitą rytą tuščiu skrandžiu teko keliauti toliau.

Apie pusiaudienį pastebėjau tarp medžių paslėptą kariuomenės lauko virtuvę. Virėjas kaip tik gamino pietus. Paklausiau, gal ir man šlakelį paliktų, o jis į mane tik paniekinamai dėbtelėjo, tarsi būčiau paraginęs ką apvogti. Tada, tikriausiai svetimo dosnumo apimtas, jis man pasiūlė kaulą su kur ne kur pakibusiomis mėsos atplaišėlėmis, kurios net mažos pelytės nepasotintų.

Veikiausiai tas drimba iš virtuvės geriausius kąsnius nuo kaulo bus nusirinkęs dar prieš man pasirodant. Toks nedraugiškas jo elgesys mane baisiausiai įskaudino, todėl atsakiau jam, kad ne elgetauti čia atėjau, ir neatsisveikinęs nužingsniavau toliau, palikęs jį stovintį su tuo kaulu rankoje.

Kaip jis man sugadino nuotaiką! Popiet atsiskyriau nuo visos grupės, norėjau nueiti prie jūros, žiūrėti į Baltiją ir nugrimzti į prisiminimus. „Prarasto laiko“ paieškos man prasidėjo čia. Tada dar nežinojau, kad plėšikaujantys rusų kareiviai buvo nužudę devynis bėgančius mano giminaičius.

Kai susiruošiau keliauti toliau ir prisivyti saviškius, manęs laukė dar vienas nemalonus šiandienos susitikimas. Priešais mane pasirodė leitenantas ir oberfeldfebelis, abu neginkluoti. Jau iš toli mačiau, kaip jie mane nužiūrinėjo.

Leitenantas man paliko nevalyvo žmogaus įspūdį, o jo išgverimas visai netiko vokiečių karininkui. Jis vaipydamasis užkalbino mane ir pareikalavo pistoleto, kurį buvau užsikišęs už diržo, nes dėklo neturėjau. Susierzinęs ir pyktelėjęs atsisakiau paklusti begėdiškai įžūliam jo reikalavimui. Jis pagrasino pistoletą atimti jėga. Atsitraukiau, išsiėmiau ginklą ir pasiūliau pabandyti. Jie apėjo mane ratu ir patraukė toliau.

Oberfeldfebelis visą veiksmą stebėjo abejingai, nepratardamas nė žodžio. Gal jis suprato tik rusiškai? Kažkas čia buvo ne taip. Jei tas tipas išties būtų vokiečių karininkas, kalbėtų visai kitaip.

Susikrimtau dar labiau. Vakare sulaukėme gana menkos vakarienės. Kitą rytą pajudėjome tolyn tik apie 9 valandą. Kelią per neriją dabar apšaudė pavieniai rusų sunkiosios artilerijos pabūklai, išdėstyti žemyninėje dalyje kitapus Aismarių.

Jie iššaudavo kas keletą minučių, taikydamiesi vis į tą patį kelio ruožą. Man neatrodė, kad jie būtų pridarę didesnių nuostolių, bet negalėjau būti tikras, kad taip bus ir toliau. Tačiau jų atakos pastebimai trikdė tolygų pabėgėlių gurguolių srautą, jos ėmė grūstis čia. Nebuvo kaip išvengti šios negandos. Atrodė, kad žygiuosime be pabaigos.

Man skaudėjo sužeistą vietą, veidas buvo ištinęs, galva plyšo nuo triukšmo. Naktį apsistojome švariame pastate. Waffen-SS padalinys mus sočiai pamaitino, gavome ir karštos arbatos. Buvo gera, nes pagaliau kažkam vėl rūpėjome. Kitą rytą ir vėl turėjome žygiuoti toliau. Paskutinį sykį nuėjau prie jūros, atsisveikinau su savo protėvių kraštu. Svarsčiau, ar teks čia dar kada nors sugrįžti. Po dviejų valandų pasivijau saviškius. Popiet jau buvome Štuthofe, kur apsistojome koncentracijos stovyklos teritorijoje. Mus apžiūrėjo ir perrišo žaizdas. [...]

Iki tol nežinojau, kad čia buvo koncentracijos stovykla, nors apie kitus lagerius sužinojau labai anksti, dar tėvų namuose. Rytojaus dieną mus turėjo išvežti į Dancigą.

Iki tol pabandžiau pasidairyti po teritoriją, kuri, regis, nebebuvo taip griežtai saugoma. Slampinėjau stovyklos gatvėmis, niekam neužkliūdamas. Stebėjausi, kad mačiau tiek nedaug sargybinių.

Mane užkalbino žydės, prašydamos duonos. Deja, buvau priverstas pasakyti, kad niekaip negaliu joms padėti, nes ir pats nieko neturiu. Fiziškai jos atrodė labai nusilpusios, bet jų akys švytėjo neįprasta šviesa, kurią dažnai matydavau mirštančiųjų akyse. Jos paklausė, kada baigsis karas, o aš atsakiau, kad joms reikėtų pabandyti dar vos keletą mėnesių ištverti, tada jos bus viską įveikusios. Jos paprašė pasakyti, kuo aš vardu, pasakiau joms.

Nuoširdžiai tikėjausi, kad tos žiaurybės greitai baigsis. Viename iš viršaus neuždarytame narve buvo prikrauta stuobrių, prie kurių su nedideliu kirvuku plušėjo rusų karo belaisvis. Vyras atrodė apgailėtinai, vieni kaulai ir oda, kaip gyva baidyklė, ant kurios kadaravo plonas švarkas ir kelnės.

Sargybinio piktai užklausiau, ką ta „nesąmonė“ reiškianti, o jis man atsakė, kad belaisvis atliekantis bausmę. Ironiškai pasitikslinau, ar, kitais žodžiais tariant, tam žmogui skirta mirties bausmė. Prižiūrėtojas tik gūžtelėjo pečiais. To ruso bent jau neujo. „Naikinti darbu“ – taip skambėjo žmogiškumą paniekinantis šūkis ideologijos, kuri nenusileido bolševizmo ideologijai.

Tos koncentracijos stovyklos buvo siaubinga mūsų gėda, o prisiminus senelio žodžius mane jos dar ir gąsdino, buvau įsitikinęs, kad mums teks už visa tai atsakyti. Kaip norėjau, kad viskas baigtųsi! Kitą rytą iškeliavome toliau. Nedaug paėjus prie mūsų sustojo siauruko lokomotyvas.

Sušokome į prekinius vagonus. Prie atdarų vagono durų atsisėdo vienas puskarininkis. Maždaug pusiaukelėje pravažiavome visai palei pat betoninę sieną. Puskarininkio kojos kliudė sieną ir jis buvo išplėštas iš traukinio. Taip ir liko gulėti suluošintas pakelėje. Lokomotyvo mašinistas nepastebėjo nelaimės. Apie įvykį galėjome pranešti tik atvykę. [...]

1945 metų vasario 28 dieną mane išleido iš ligoninės. Atsisveikinau su maloniu pėstininkų oberjefreitoriumi, kurio šeima gyveno Brėmene.

Rytų Prūsijoje jį buvo sužeidusios skeveldros, nusigauti iki saviškių jam prireikė septyniolikos dienų. Tos savaitės priešiškų pajėgų užnugaryje buvusios labai sunkios. O štai dabar jis jau džiaugėsi išleistas atostogų pas savo šeimą. Kaip tik ketinome jau išeiti iš palatos, kai į ją užėjo gydytojas, lydimas seselės. Iš jų veidų galėjai matyti, kad įvyko kažkas baisaus. Rankose jie laikė telegramą.

Jiems teko pranešti mano bičiuliui, kad jo žmona ir trys vaikai žuvo per Brėmeno bombardavimą vasario 27 dieną. Oberjefreitorius įsiuto, mūsų akivaizdoje dėjosi tokie dalykai, kurie ir mus stipriai prislėgė. Jis iškeikė Hitlerį, išvadino jį nusikaltėliu, atsakingu už visas negandas. Nežinau, ar jam šis pykčio protrūkis nesibaigė blogai. Vasario 29-osios naktį atvykau į Berlyno Rainikendorfo kareivines, ten prisiregistravau.

Miegoti įsitaisiau vienoje salėje ant stalo. Užsiklojau savo paltu. Ryte iš miego mane prikėlė rėkimas. Pašokęs pamačiau šalia stovintį puskarininkį, kuris elgėsi kaip beprotis. Piktai apsižodžiavome. Kai jam pasiūliau užsirašyti savanoriu į frontą, kad ten galiausiai apsiramintų, jis pagrasino apie mane parašyti tarnybinį pranešimą. Atrėžiau laukiantis nesulaukiantis, kada jis tai padarys, nes tikriausiai jo kuopos vadas pasinaudos mano pasiūlymu arba bent jau rimtai jį apsvarstys.

Nepratardamas nė žodžio puskarininkis išėjo iš salės. Daugiau apie jį neteko girdėti. Jo begėdiškas elgesys peržengė bet kokias ribas. Dar tą pačią dieną feldfebelis man davė išeiginę ir patarė pasidairyti po Berlyną.

Nuo 1944 metų liepos miestas buvo gerokai pasikeitęs, apimtas karštligiško bruzdesio. Gatvėse visur buvo pristatyta užtvarų. Pastebėjau daugybę plakatų su sąrašais kareivių, kurie buvo nušauti kaip bandę dezertyruoti, nurodytos jų pavardės ir rangai.

Man buvo labai neramu, kad tarp jų mačiau tiek daug karininkų. Susimąsčiau. Po dviejų dienų prisistačiau Felteno lageryje, į kurį nuolat plūstantys kareiviai būdavo paskirstomi į naujus padalinius. Mano būrio vadas, malonus feldfebelis, pasakojo, kad mes būsime perkelti į Zenftenbergą, o iš ten išsiųsti į Saksoniją.

Stebėjausi Feltene matydamas tiek daug jaunučių vaikinukų, kurių amžiaus vidurkis buvo vos šešiolika. Regis, jie buvo paskutinė pamaina, siunčiama į skerdynes, nes „vėliava buvo svarbesnė už mirtį“. Tie vaikinukai net uniformų dar nebuvo gavę. Jie vis sekiojo paskui mane klausinėdami, būtinai norėjo sužinoti, kaip ten tame fronte viskas atrodo. Ką turėjau jiems atsakyti?

Teisybė būtų atėmusi jų drąsą, man kiltų grėsmė būti apkaltintam defetizmu, o tai galėjo baigtis mirtimi. Todėl vengiau tiesaus atsakymo ir detalių, tačiau jų tai, regis, netenkino. Jie varstė mane žvilgsniais, tarsi bandydami išskaityti iš veido tiesą, nes būdami nekvaili negalėjo nepastebėti, kad išsisukinėju. Generolas Schmalzas nusipelnė didžiausios pagarbos, nes, prisiimdamas visą atsakomybę, išdrįso šiuos vaikus atleisti iš Vermachto ir išsiųsti namo pas savo motinas. Retsykiais žemėje dar įvykdavo ženklų ir stebuklų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.8750

Fokuse – moterys: knyga, į lietuvišką kiną pirmą kartą žvelgianti iš feministinės perspektyvos (1)

Kaip Lietuvoje atrodo moterų kelias į kiną? Kokius moters įvaizdžius kuria autoriniai bei...

Donatas Katkus knygoje dalinasi prisiminimais: Noreiką lydėjusios intrigos, keistai smagios Gorbulskio laidotuvės, komplikuotas Erlicko būdas knygos ištrauka (5)

Dirigentas, pedagogas, vienas charizmatiškiausių muzikos komentatorių, Nacionalinės premijos...

Rašytojos Kristinos Dryžos permainų vėjai: palikusi didžiuosius pasaulio miestus, antrąją knygą rašo Juodkrantėje knygos ištrauka (1)

„Labai norėčiau, kad mano knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą ir būtų skaitomos...

„Mokytojo portfelis“ – apie draugystę, susiformavusią vėlyvomis naktimis bare knygos ištrauka

Hiromi Kawakami (g. 1958) – viena sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų šiuolaikinių...

Knygos, mėgstantiems istorinę tematiką

Jei mėgstate istorinės tematikos knygas, pro jūsų akis neturėtų prasprūsti trys knygų...

Top naujienos

Dulkys: Šiauliuose ir anksčiau buvo tam tikrų signalų, po medikės mirties pasipylė skundai iš kitų gydymo įstaigų (291)

Praėjus savaitei po to, kai nusižudė jauna Šiaulių respublikinės ligoninės gydytoja,...

Daiva Žeimytė-Bilienė. Nustokite bauginti (864)

Kas nepamena įvykių Garliavoje. Prieš dešimt metų visas Lietuvos dėmesys buvo Klonio gatvėje:...

Tragedija Kelmės rajone: tvenkinyje paskendo dvi mažos sesės papildyta (164)

Vėlų pirmadienio vakarą Kelmės rajone, Liolių miestelyje, tvenkinyje, nuskendo dvi 11 ir 12...

Dalį Lietuvos ir toliau merks lietus, kitur – gaivus pavasaris

Antradienio dieną orus lems ciklono vakarinė dalis. Rytinę šalies pusę dengs storų debesų...

Kaimo turizmą slegia atšaukiamos šventės, o klausimų kyla ir dėl paso: įpareigoti būtų tikrinti ne klientą (17)

Pandemijos išvarginti Lietuvos poilsiautojai populiarius kurortus vis labiau linkę keisti į...

Po medikų išplatinto laiško - SAM reakcija: nuo darbo grupės vadovo pareigų nusišalino viceministras (92)

Po medikės savižudybės Sveikatos apsaugos sistemą krečiantis skandalas tęsiasi. Po pirmadienį...

Penkeri metai po lemtingos gegužės: Eligijus Masiulis stebisi, kodėl byloje vietos neatsirado Grybauskaitei (283)

Prieš penkerius metus prasidėjo garsi ir skambi politinės korupcijos byla . Buvo sulaikytas...

Su sijonu-kiltu ant „Eurovizijos“ kilimo sužibėjęs „The Roop“ lyderis – apie žmonių reakcijas ir šiuo įspūdingu įvaizdžiu pasiųstą žinutę žiūrėkite vaizdo pokalbį (294)

Jau visai netrukus, šį antradienį, nuskambės taip ilgai lauktas pirmasis „Eurovizijos“...

Didžiulės paklausos susilaukęs NT: vietoje – net aktyvus ugnikalnis (5)

Sumanymas įsigyti privačią salą – jau nebemadingas. Verčiau pasidairykite vietovės, kur esama...

Pangoso pastangų nepakako: Vieningosios lygos pusfinalį CSKA pradėjo dramatiška pergale

VTB Vieningosios lygos pusfinalio pirmoje kovoje žingsnį finalo link dėjo Maskvos CSKA , kuri...