Fondas „Donum“, įkurtas 2023 metais, ėmėsi įgyvendinti projektą „Pergalės ženklas“, kurio pagrindinis tikslas – užfiksuoti disidentų pasakojimus, surinkti nuotraukas, dokumentus, laiškus ir išleisti autobiografines knygas.
Pirmoji – N. F. Sadūnaitės atnaujinta knyga „Skubėkime daryti gera“
Matyt, nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie vienuolę N. Sadūnaitę, garsėjusią drąsa priešintis sovietų santvarkai, nebijojusią kalbėti tiesos, gynusią ir saugojusią žmonių teises ir orumą, vadintą ypatingai pavojinga recidyviste.
„1988 m. vasario 16 d. buvau suimta gretimame name (Architektų g. 25–23), kur globojau vieną senutę po insulto. Tąsyk darbavosi milicija (ar ja persirengę kagėbistai). Matyt, bijodami, kad galiu jų neįsileisti į butą, gatvėje sulaikė tos močiutės dukterį, atvedė ir liepė atrakinti duris. Man liepė apsivilkti (mat aš buvau tik su chalatu) ir ruoštis važiuoti su jais. Išvedę į kiemą, įsodino į „viliuką“ ir atvežė tiesiai į KGB rūmus.
Milicininkai elgėsi keistai, su tam tikra įtampa: jiems, matyt, buvo prisakyta, kad reikalą turi su „bomba“. Ar dėl to, kad vežė milicija, ar dėl kitų priežasčių, buvau išlaipinta prie paradinių durų (Gedimino pr. 40) – visais kitais kartais vesdavo pro šonines duris. Prie durų budėję kagėbistai be jokių trukdymų mus praleido į vidų. Fojė stovėjo, kalbėjosi ir rūkė daug aukštesnio rango kagėbistų. Gal po „penkiaminutės“ ar kokio pasitarimo... Man spontaniškai (nebūčiau sangvinikė!) kilo mintis ir garsiai sušukau:
– Su Vasario 16-ąja, broliai!
Jie net krūptelėjo, lyg sprogus tikrai bombai. Mane tie milicininkai tik į dešinę, dešinę ir laiptais į viršų. O visuose aukštuose neįprastas subruzdimas: aukštyn žemyn laksto jauni kagėbistukai. Aš juos visus praeinančius vis pasveikinu su Vasario 16-ąja. Jie tik:
– Ką, ką? – nesupranta, kas čia darosi.
Aš jiems paaiškinu:
– Čia visuomet būdavo tokia ramybė. Aš gi čia pas jus metus išgyvenau. Ko čia dabar tokie?.. Suburbuliavę, jie bėgdavo tolyn. Mane nuvedė į trečią aukštą, į KGB pirmininko pavaduotojo
generolo majoro H. Vaigausko kabinetą. Ten buvo kokie 6–7 kagėbistai. Buvau labai geros nuotaikos: ne juokai – su Vasario 16-ąja pasveikinau tiek kagėbistų!..
Vos man įėjus, vienas iš jų su įtūžiu ėmė šaukti:
– Lauk iš Lietuvos! Kur nori! Į Ameriką, Kanadą – kur nori... Tu mums milijonus kainavai! – ir brūkštelėjo ranka sau virš galvos.“ – ištrauka iš N. Sadūnaitės knygos „Skubėkime daryti gera“.
Antroji serijos knyga – disidento Petro Plumpos „Kelionė į gyvenimą“
P. Plumpa, būdamas vos devyniolikos, buvo nuteistas septyneriems metams kalėti Mordovijos lageryje už tai, kad dalyvavo organizacijos „Laisvė Lietuvai“ veikloje, Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos trispalvę ant Kauno šiluminės elektrinės kamino. Plumpa, grįžęs iš kalėjimo, toliau dirbo pogrindyje, įsitraukė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidybą ir platinimą. 1973 m. nuteistas antrą kartą aštuoneriems metams. Jo tvirtumas ir ištikimybė savo vertybėms stebina ir įkvepia.
„1958 m. iš lagerių jau buvo paleisti keli milijonai niekuo dėtų žmonių, nuteistų ne už kokią nors antisovietinę veiklą, bet pagal tam tikrą stalininę gyventojų bauginimo ir represavimo programą. Tad lageriuose buvo likę realūs tiesioginiai ar netiesioginiai sovietinės santvarkos priešininkai.
Tiesioginiai – tie, kurie ginklu priešinosi okupantams partizaniniame kare Vakarų Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, o taip pat vermachto (Vermachtas (vok. Wehrmacht) – 1935–1945 m. nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos. Įvairūs vermachto junginiai Antrojo pasaulinio karo metais buvo formuojami ir Lietuvoje.) kariai belaisviai. Žymią likusių kalinių dalį sudarė kultūros darbuotojai: menininkai, rašytojai, dėstytojai ir ypač – humanitarinės srities studentai – literatai, filosofai, istorikai.
Buvo įvairių religijų aktyvistų. Iš Maskvos rugpjūčio pabaigoje mus atvežė į Mordovijos 7 ir 11 lagerius. Aš patekau į 7 lagerį, kuriame sutikau ten kalintį savo brolį Albertą, kuris kalėjo jau antrą kartą. Jis dirbo medžio apdirbimo ceche įrankininku. Mane paskyrė į avarinę brigadą, kurioje sunkius avarinius darbus tekdavo atlikti bet kuriuo paros metu. 7 lageryje buvo apie 2000 kalinių (skaičius nuolat keitėsi). Kriminalinių kalinių tuo metu buvo vos keletas, specialiai „užsidirbusių“ politinį straipsnį.
Kalinių buvo įvairiausių tautybių, daugiausiai – vakarų ukrainiečių, rusų, lietuvių, latvių, estų, žydų. Pagal tautybes labiausiai linko vienytis lietuviai, vakarų ukrainiečiai, estai, žydai, kaukaziečiai. Lietuviai ir ukrainiečiai laisvalaikiu mėgdavo dainuoti, vasaros dienomis dainuodavo beveik kasdien. Kartais visi bendrai švęsdavo religines šventes – Kalėdas ir Velykas.
Uždaruose rateliuose būdavo prisimenamos savos valstybinės šventės ar reikšmingesnės datos. Anksčiau, sunkiais stalininiais metais, labiausiai solidarūs buvo lietuviai ir ukrainiečiai. Po 1956 m. į lagerius atvykus pokariniam jaunimui, daugiau tarpusavyje bendraudavo lietuviai, latviai ir estai. Lietuvių buvo apie 200. Teko dirbti įvairius priverstinius darbus: bet kuriuo paros metu iškrauti atvežtus vagonus – rąstus ir anglį, dažyti baldus, prie staklių apdirbti medžio detales. Darbo savaitė buvo šešių dienų, darbo diena – 8–9 valandų. Išdirbio normos buvo įvairios, tačiau nepritaikytos konkretaus žmogaus jėgoms ir sugebėjimams. Vieni išdirbio normas įvykdydavo nesunkiai, kiti – vos pajėgdavo, o dar kiti – niekada neįvykdydavo.
Sunkus darbas ir menkas maistas gerokai nuvargindavo, todėl sugrįžus po darbo į baraką, nebebūdavo noro ir jėgų užsiimti kokia nors kūrybine veikla. Tarp lietuvių buvo paplitęs „kolchozų steigimas“, t, y. keli bendraminčiai kaliniai susitaria bendrai naudotis įgyjamais maisto produktais. Tokiu būdu nebelieka alkstančių, pavydžiai žiūrinčių į sotesnius. Be to, tokios bendros vaišės kartu reiškė ir dalijimąsi panašiomis mintimis ar idėjomis.“ – ištrauka iš P. Plumpos knygos „Kelionė į gyvenimą“.
„Kai nugali baimę“
„Kai nugali baimę“ – tai disidentės sesers G. E. Šuliauskaitės autobiografinės knygos pavadinimas, kviečiantis pagalvoti apie drąsą nugalėti baimę, kuomet gyvename įvairių įtampų pasaulyje kontekste ir karo Ukrainoje kaimynystėje. Knygos viršelyje – šviesus močiutės veidas, ir tik skaitant jos pasakojimus prieš akis iškyla jaunos moters paveikslas, slapta spausdinusios kronikos puslapius.
Knygoje yra atskiras priedas apie tai, kaip „LKB Kronika“ keliavo nuo Amerikos iki Zambijos ir nuo Vokietijos iki Filipinų salų, o iš ten plaukė padėkos už atvertus horizontus. Čia suprantame, kaip svarbu buvo pranešti tiesą apie gyvenimą mažai kam žinomoje okupuotoje Lietuvoje. Nors „LKB Kronika“ 1995 metais negavo Nobelio taikos premijos, bet ji buvo per plauką nuo to, dabar tai jau irgi virto istorijos pasakojimu.
„Štai ką apie „LKB kronikos“ teikimą Nobelio premijai prisimena nusipelnęs Lietuvos gydytojas, visuomenės ir politikos veikėjas prof. Arimantas Dumčius. „Pirmoji pažintis su „LKB kronika“ įvyko apie 1980-uosius. Tuo metu dirbau Kauno klinikų chirurgu. Slapta ir pasitikėdamas ją man duodavo paskaityti prof. Alfredas Smailys. Negausi mūsų grupė (prof. A. Dumčius, prof. A. Smailys, P. Majauskas, E. Volungevičius) susitikdavome buvusio politinio kalinio Juliaus Tamošiūno (1926–1995) periodinės literatūros bibliotekoje Kaune.
Nuo jaunystės, po sunkios tremties Altajaus stepėse, mane lydėjo knygos. Pasiekęs medicinos profesijos širdies chirurgijoje ir kardiologijoje aukštumas (1965–2004), Atgimimo pradžioje aktyviai įsitraukiau į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, dirbau žmogaus teisių srityje. 1994 m. pradžioje monsinjoras A. Svarinskas pasikvietė į savo butą Vilniuje, Odminių gatvėje. Supažindino su ten įsikūrusiu kunigu Kazimieru Kuzminsku, kuris po ilgų metų tarnystės užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą. Paprašė, kad padėčiau parengti dokumentus „LKB kroniką“ pristatyti Nobelio taikos premijai gauti.
Viskas užtruko. Iš pradžių reikėjo gauti „LKB kronikos“ leidėjų (Sigito Tamkevičiaus, Jono Borutos, Kazimiero Kuzminsko) sutikimą. Tada reikėjo gauti Nobelio taikos premijos laureatų rekomendacijas. Česlovui Milošui prašymą išsiuntėme 1994 m. sausio 24 d., o teigiamą rekomendaciją gavome balandžio 18 d. Dalai Lama į išsiųstą prašymą neatsakė. Dar buvo išsiųsti raštai J. Brodskiui ir V. Havelui. Teikimo dokumentą Nobelio komitetui, kaip visuomeninių organizacijų atstovai, pasirašėme dviese: JT Lietuvos asociacijos vicepirmininkas prof. Arimantas Dumčius ir LKMA pirmininkas prof. Giedrius Uždavinys.
Pridėjome dar kelias dešimtis iškilių veikėjų, ypač kunigų, pavyzdžiui, Oklahomos arkivyskupo Charles’o Salatkos, rekomendacijas ir gausius rėmimo laiškus, kuriuos per ilgus metus surinko kunigas K. Kuzminskas. 1994 m. rugpjūčio 31 d. mano kelionę lėktuvu į Norvegiją finansavo kunigas K. Kuzminskas.
Norvegijos Nobelio instituto Nobelio komitetui įteikiau 9 „LKB kronikos“ tomus, 12 sąsiuvinių (vokiečių kalba) ir gausius priedus. Karališkieji akademikai labai nustebo, kokiomis represijų sąlygomis Katalikų bažnyčia gyveno ir skelbė laisvą žodį okupuotoje Lietuvoje. Tapo aišku – „LKB kroniką“ apdovanojimui reikėjo teikti gerokai anksčiau. Jie paprašė, kad viskas liktų Norvegijos Nobelio instituto bibliotekos fonduose, net jei premija ir nebūtų skirta.“ – ištrauka iš G. E. Šuliauskaitės knygos „Kai nugali baimę“.
Projektas „Pergalės ženklas“ tai ne tik knygų leidyba. Pirmiausia tai yra siekis užrašyti disidentų prisiminimus, organizuoti knygų pristatymus įvairiose visuomeninėse erdvėse, viešinti knygų herojų pasakojimus, kad šis istorijos etapas nebūtų pamirštas. Dalis knygų tiražo, fondo iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosioms ir mokyklų bibliotekoms, siekiant ypatingai prisidėti prie jaunimo pilietinio ir patriotinio ugdymo.
Kodėl svarbu girdėti liudijimus ir žinoti faktus apie pogrindinę kovą? Kad gytume iš šios, kelias kartas pažymėjusios traumos, ir kad įsikvėptume visomis išgalėmis kurti ir saugoti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę!