Daugiau nei šimtą knygų parašiusi meno istorikė, menininkė ir žurnalistė S. Hodge yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o „The Independent“ net du kartus paskelbė ją geriausia meno rašytoja. Gausiai iliustruotoje knygoje ši autorė išsamiai pasakoja apie prancūzų tapytoją postimpresionistą, kuris išsižadėjo visko, kas dirbtina ir konvencionalu, metė žmoną su penkiais vaikais ir leidosi į egzotiškus kraštus ieškoti įkvėpimo.
Pirmoje knygos dalyje daugiau dėmesio skiriama dailininko asmenybei ir darbui. Vaizdingai aprašomas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės Peru, sėkmingos brokerio karjeros Paryžiuje iki sunkios menininko dalios, skurdo, ligų ir mirties Markizo salose. Nagrinėjama, kas padarė lemiamą įtaką jo stiliui ir kaip jis pats paveikė tokius didžius dailininkus kaip Pablas Pikasas. Kurį laiką Gogenas tapė kartu su bičiuliu van Gogu, bet jų nesutarimas dėl stiliaus perėjo į ginčą, po kurio van Gogas nusipjovė ausies lezgelį.
„Menas – arba plagijavimas, arba revoliucija“, – kartą pasakė Gogenas. Jo užsispyrimas nepaisyti pramonės bei technologijų pažangos ir rodyti supaprastintą pasaulio vaizdą buvo unikalus ir priešingas bet kokiam kitam tų laikų menui. Gogenas didžiavosi būdamas savamokslis, o daugeliui amžininkų buvo sunku įvertinti nuolatinį jo siekį išreikšti didžiąsias paslaptis ir gyvą spalvų paletę. Nebuvo linkęs kopijuoti gamtą ar tiesiogiai vaizduoti tikrovę. Jis piešdavo iš atminties arba leisdavosi užvaldomas savo pašėlusios vaizduotės. Šio menininko iliuzijos ir paslapties pojūtis prieštaravo konvencijoms ir kėlė pasipiktinimą, bet kai jo darbai buvo pripažinti, jis tapo legenda.
Ryškių spalvų netrūko ne tik Gogeno kūriniuose, bet ir gyvenime. Jo anaiptol negalėtume pavadinti šeimos žmogumi, nes visą laiką žavėjosi ir mezgė santykius su jaunutėmis merginomis, kurios šiais laikais būtų laikomos dar visai mergaitėmis. Šio menininko biografijoje gausu moterų, nesantuokinių vaikų, nutrūkusių draugysčių, skaudžių išgyvenimų, alkoholio, skurdo ir kančios. Pasivadinęs laukiniu, jis stebino aplinkinius keista apranga ir barbarišku elgesiu, net atsisakė mokėti mokesčius ir buvo už tai teisiamas. Paskutiniais metais Gogenas jautėsi beviltiškai vienišas. Matė, kad draugai jį apleido ir kad niekas iš tikrųjų nesupranta jo kūrybos. Vienas iš amžininkų dar anksčiau jam rašė: „Negaliu suprasti ir pamėgti tavo meno <...>, regis, tu nuolatos pasistiprini kitų neapykanta: tavo asmenybė džiaugiasi antipatija, kurią ji sukelia.“
Būdamas gyvas, Gogenas taip ir nesulaukė pripažinimo ir neužgyveno turto. Pirmuosius trejus metus po mirties jis iš esmės buvo pamirštas, tačiau vėliau dėl drąsaus eksperimentinio spalvų ir simbolių naudojimo, perspektyvos elementų nepaisymo ir apgalvoto stiliaus supaprastinimo Gogenas buvo pripažintas svarbiausiu prancūzų postimpresionistu ir simbolistu.
Antroje knygos dalyje pateikiama Bretanėje, Pietų Amerikoje, Karibuose ir Prancūzijos Polinezijoje nutapytų 300 paveikslų galerija. Kiekvieną šių nuostabių paveikslų lydi Gogeno gyvenimo, metodų ir darbų visumos konteksto paaiškinimas.
Šią knygą svarbu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie išskirtinį dailininką ir rasti geriausius jo darbus vienoje kolekcijoje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite: „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Išvykimas iš Prancūzijos
Nepaisant simbolistų ir kitų jaunųjų menininkų, tarp kurių buvo ir Pjeras Bonaras (Pierre Bonnard; 1867–1947), ir Eduaras Viuijaras (Édouard Vuillard; 1868–1940), susižavėjimo, iš Marselio Gogenas išplaukė vienas. Su juo vykti svarstę dailininkai, tokie kaip Bernaras, Seriuzjė ir de Hanas, galiausiai atsisakė.
Kadangi buvo įsiskolinęs ir mažai tikėtina, kad skolas grąžins, daugelis linkinčiųjų Gogenui gero kelio slapčia abejojo jo sprendimu. Ir Metė buvo įsitikinusi, kad tai dar vienas jo prasižengimas, tačiau bent jau tuo neapkaltino. Taip pat neprašė pinigų, gautų iš aukciono, kai Gogenas buvo apsistojęs viešbutyje Kopenhagoje, norėdamas atsisveikinti su ja ir vaikais.
Nors nusprendęs būti tik dailininku Gogenas užgauliojo Metę ir skaudino emociškai, ji užaugino vaikus, kurie buvo gana tolerantiški retai matomam tėvui, ir vis vylėsi, kad jis vėl imsis atsakomybės ir pasirūpins šeima. O pati toliau vargo, nuolatos dirbo ir kartais priimdavo draugų pagalbą. 1891 m. ji su vaikais gyveno mažame bute antrame namo aukšte. Vis dėlto neatsisakė bendravimo su vietiniais rašytojais ir dailininkais – kvietėsi į namus, kur vykdavo įkvepiantys pokalbiai ir visi žavėjosi impresionistų paveikslais, kadaise nupirktais Gogeno ir vis dar puošiančiais sienas. Nors nebuvo patenkintas, kad jo vaikai kalba tik daniškai, Gogenas jautėsi priblokštas Metės supratingumo bei susitvardymo ir grįždamas į Paryžių jai rašė: „Iki, brangi Mete, brangūs vaikai, mylėkite mane. O kai grįšiu, susituoksime iš naujo. Dėl to siunčiu tau sužieduotuvių bučinį... Tavo Polis.“
Pabėgimas nuo civilizacijos
Prieš išplaukdamas Gogenas simbolistui Odilonui Redonui parašė, kad bėga nuo Europos civilizacijos ir „visko, kas dirbtina ir konvencionalu“. Vis dėlto nuo pinigų poreikio pabėgti negalėjo. Prisimindamas savo finansinius įgūdžius, įgytus dirbant pas Berteną, susitarė, kad Morisas reguliariai siųs jam pinigų, gautų iš dalies aukciono uždarbio investicijos. Be to, aptuštino Vaizduojamųjų menų ministerijos kišenes. Gavo daugiau nei 500 frankų, tačiau tai reiškė, kad teks keliauti bendrovės Messageries Maritimes laivu su Prancūzijos valstybės tarnautojais. Vyriausybinis laivas plaukė aplinkui, dviem dienoms sustodamas Numėjos mieste Naujojoje Kaledonijoje, o paskui Gogenas turėjo persėsti į kitą laivą, plaukiantį į Taitį. Dėl kelionės jis susitarė su Vaizduojamųjų menų ministerija, parašęs laišką ir paaiškinęs: „Noriu nuvykti į Taitį ir nutapyti ten ciklą paveikslų, kuriuose ketinu užfiksuoti tos šalies charakterį ir šviesą.“
Prancūzijos vyriausybė šiai avantiūrai pinigų neskyrė, tačiau jis laisvai įsipareigojo, grįžęs į Prancūziją, ministerijai pateikti paveikslų, kurių bendra vertė būtų 3000 frankų. Ministerija jam atrašė, paskirdama oficialią misiją Taityje: „Studijuoti ir nutapyti papročius bei kraštovaizdį.“
Kai tik atvyko į Taitį, laiške Metei Gogenas rašė: „Dėl tokio mano elgesio nemanyk, kad esu savanaudiškas ir tave apleidau. Leisk man taip kurį laiką pagyventi. Tie, kurie man priekaištauja, nežino, kokia yra tikroji menininko prigimtis...“
Papeetės uostas
Į pagrindinį Taičio uostą Papeetę Gogenas atvyko 1891 m. birželio 9 d., beveik po dešimties savaičių jūroje. Netrukus Metei rašė: „Be jokių nuotykių, geros sveikatos atplaukiau į nuostabią vietą.“ Nors pirmasis įspūdis apie Taitį buvo geras, Gogeno pasirodymas vietinius sutrikdė.
Pirmosiomis dienomis Gogenas sirgo bronchitu. Kad ir kur ėjo, žmonės į jį žiūrėdami kikeno. Nors jo ūgis tesiekė 1,63 metro, vietiniai nebuvo pratę prie tokios išdidžios laikysenos, ilgų, žilti pradėjusių plaukų ir plačiakraštės rudo veltinio skrybėlės. Po dviejų savaičių Gogenas nusikirpo plaukus, kad mažiau kristų į akis, tačiau dauguma vietinių vis dar iš jo juokėsi. Papeetėje, be vietinių, gyveno prancūzų pareigūnai, kolonistai, ir Gogenas iš jų visų smarkiai išsiskyrė. Šiaip ar taip, vienas pirmųjų laiškų Metei skamba optimistiškai:
„Dėl straipsnio Figaro laikraštyje ir kelių rekomendacinių laiškų dirva buvo gerai paruošta. Buvau labai gerai sutiktas gubernatoriaus ir vidaus reikalų ministro... Viliuosi netrukus gauti pelningų portretų užsakymų. Daugybė žmonių teiraujasi, ar nenoriu jų nutapyti... Rytoj pasimatysiu su visa karališkąja šeima.“
Tačiau viltys gauti karališkosios šeimos užsakymą sudužo, prieš pat jų numatytą susitikimą mirus Pomarei V, paskutiniam Taičio karaliui, tapusiam daugelio metų besaikio alkoholio vartojimo auka. Pirmieji Gogeno vizito mėnesiai buvo tokie pat nuviliantys ir nesėkmingi. Jis sulaukė tik vieno užsakymo iš Suzanos Bambridž, ekscentriškos anglės, ištekėjusios už aukštą postą užimančio vietinio. Portretas, kainavęs 200 frankų, jai nepatiko, tad daugiau niekas užsakymų nebepateikė.
Nuostabus kraštovaizdis
Gogenas tikėjosi Taityje susipažinti su senovės Polinezijos religinėmis tradicijomis, tačiau jas savo mokymu buvo nustelbę krikščionių misionieriai. Egzotiškos vietinės moterys, kurias taip norėjo pamatyti, dėvėjo plačias sukneles iki kulkšnių, kurias atvežė misionieriai, ir prancūzų kolonija tapo beveik europietiška. Prieš išvykdamas iš Prancūzijos, Gogenas draugams rašė, kaip svajoja patekti toli toli nuo europietiškų „pastangų uždirbti pinigų <...>, (kur) <...> galėčiau gražių atogrąžų naktų tyloje klausytis švelnios savo širdies muzikos.“ Jis taip pat rašė Redonui: „Tikiu, kad mano menas, taip tau patinkantis, tėra sėkla, kurią Taityje viliuosi užauginti iki primityvios ir laukinės būsenos.“
Tad Papeetė jį smarkiai nuvylė. Tolimas kolonijinis taškas atrodė bjaurus, o iškiliausi gyventojai buvo prancūzų karininkai ir jų šeimos nariai, keli verslininkai bei kadaise jūreiviais dirbę vyrai, vedę taitietes. Socialinis gyvenimas atrodė nykus, vis dėlto Gogenas papasakojo, kaip 1891 m. buvo kelias savaites švenčiama Bastilijos paėmimo diena. „Tačiau kraštovaizdis, – rašė jis vėliau, – mane akino ir žavėjo žiauriai ryškiomis spalvomis.“ Dar pridūrė: „Paprasta viską tapyti taip, kaip matau, be jokių specialių apskaičiavimų tepti raudoną spalvą prie mėlynos. Auksinės figūros upeliuose ir jūros pakrantėje mane užbūrė.“
Gogenas siekė įsitvirtinti Papeetės aukštuomenėje, tad naujo draugo leitenanto Ženo, gyvenančio bute, pro kurio langą matėsi visas Papeetės uostas, buvo supažindintas su keliais žymiais žmonėmis. Tarp jų su Papeetės meru Fransua Kardela, pagrindiniu miesto gydytoju Šarliu Šasanioliu ir Prancūzijos gubernatoriumi Etjenu Lakaskadu. Tačiau jam vis tiek nesisekė pritapti, o vietiniai taitiečiai ir toliau jo vengė.
Laukinio gyvenimas
Po atvykimo praėjus penkiems mėnesiams, nusivylęs Gogenas persikraustė į maždaug 45 km pakrante žemyn esantį Mataiėjos kaimelį. Tenai, toli nuo išorinių Vakarų civilizacijos gniaužtų, pradėjo „rinkti medžiagą“, eskizuoti aplinkinius žmones, jų judesius, gyvūnus ir augalus. „Dabar gyvenu laukinio gyvenimą“, – rašė laiške draugui.
