Trečiu numeriu 2011-ųjų NBA naujokų biržoje Jutos „Jazz“ pašauktas Turkijos krepšinio talentas išsiskyrė sėkminga kova dėl atšokusių kamuolių, rezultatyviu puolimu, o patikimam vidurio puolėjui 2015 metais Oklahomos „Thunder“ įteikė ketverių metų ir 70 milijonų JAV dolerių vertės kontraktą.
Toks dosnumas bylojo apie kylančios žvaigždės statusą, turko metinė alga (17,5 mln. dolerių) 2015 metais pranoko tokių žaidėjų, kaip Draymondo Greeno (16,4), Tobiaso Harriso (16), Khriso Middletono (14) darbo atlygius, ir pagal uždarbį galėjo lygiuotis į Kawhi Leonardą (18 mln.) ar Jimmy Butlerį (18 mln.).
Visgi ypač ryškia lygos žvaigžde Kanteris netapo. Po dviejų sezonų Oklahomoje aukštaūgis 2017 m. persikėlė į Niujorko „Knicks“ gretas, tačiau čia 2019-ųjų vasarį buvo atleistas, o per paskutinius trejus metus Enesas blaškėsi tarp Portlando ir Bostono.
Ant parketo buvo geresnių ir blankesnių pasirodymų, tačiau ne už pasiekimus krepšinyje pastaruoju metu jo pavardė dažnai linksniuojama naujienų antraštėse.
30-metis turkas nevengia aštrių pasisakymų apie stiprėjančią NBA ir Kinijos draugystę. Draugystę su šalimi, kurioje netrūksta žmogaus teisių pažeidimų ir nesiskaitymo su etninėmis mažumomis.
„Laisvė Tibetui“, „Išsaugokime uigūrus“, „Ne – Pekino olimpinėms žaidynėms“ – tokiais užrašais ant sportinių batelių E. Freedomas nevengė žengti į aikštę taip atkreipdamas daugybės žiūrovų dėmesį.
NBA rungtynes transliuojanti Kinija turėjo griebtis cenzūros, jog režimui nepatinkantys šūkiai nepasiektų milžiniškos vietos auditorijos. Galiausiai – pernai spalį išbraukti Bostono „Celtics“ dvikovas iš NBA transliacijų grafiko.
Anot E. Freedomo, būtent kritika Kinijai ir „dvigubus standartus“ taikančiai NBA iš jo atėmė galimybę žaisti stipriausioje krepšinio lygoje.
Paskutinį kartą turkas ant NBA parketo žengė vasario 9-osios vakarą vilkėdamas Bostono „Celtics“ marškinėlius, pergalingoje dvikovoje prieš Bruklino „Nets“ per 12 minučių aukštaūgis pelnė 7 taškus ir atkovojo net 12 kamuolių.
Labai realu, kad tai buvo ne tik paskutinis jo mačas stipriausioje krepšinio lygoje, bet apskritai karjeroje.
Dieną po rungtynių jis buvo išmainytas ir atsidūrė Hjustono „Rockets“ gretose, tačiau vargu ar spėjo išpakuoti lagaminus naujame mieste – dar po keturių dienų turkas buvo atleistas iš klubo.
Anot aukštaūgio, Hjustone jis tapo nepageidaujamu dėl kritikos Kinijai ir lygai.
Dar prieš gerus metus krepšininkas nesijautė saugus už JAV sienų, tačiau situaciją keitė gautas JAV pasas. Keitėsi ne tik pilietybė, ir pavardė – nuo 2021-ųjų lapkričio pabaigos jis – Enesas Kanteris Freedomas.
„Su JAV pasu galiu saugiai keliauti į 27-ias ar 28-ias valstybes, jų gretose tokia yra Lietuva“, – trečiadienį ryte prisipažino E. Freedomas, apsilankęs Delfi redakcijoje savo kelių dienų viešnagės Vilniuje metu.
Jis – aktyvus šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano kritikas, o už savo santykius su prezidento oponentais krepšininkas tėvynėje netgi yra paskelbtas teroristu, buvo panaikintas jo turkiškas pasas ir išduotas Interpolo arešto orderis, kurio reikalavo Ankara.
Po to, kai Enesas Kanteris 2017-aisiais pavadino R. T. Erdoganą „šio amžiaus Hitleriu“, krepšininko tėvas Mehmetas neteko profesoriaus pareigų universitete, vėliau viešai išsižadėjo prezidentą kritikuojančio sūnaus, buvo sulaikytas ir kalėjo iki 2020-ųjų vasaros.
2019 metais JAV atsisakė išduoti sportininką Turkijai, o dėl paskelbtos paieškos atletas pastaraisiais metais apskritai nedrįso vykti į Europą.
Apie Kanterių šeimos dramą rašėme 2019-aisiais, kuomet į Lietuvą žaisti atvyko Eneso brolis Keremas.
Sulaukęs jautraus klausimo apie šeimą, E. Kanteris trumpam nutilo, o vėliau priminė, jog problema – ne Turkija, ne tėvai, kurių nematė 8-erius metus, o Erdogano režimas.
Šiemet vasarą patyręs aukštaūgis nesulaukė jokio susidomėjimo iš NBA klubų, nors yra visiškai sveikas.
Tačiau ir pats E. Freedomas neskuba ieškoti naujos karjeros stotelės. Jo nuomone, dėl kritikos Kinijai durys į NBA jam tvirtai užremtos, o Senajame žemyne, anot Eneso, niekas jam neskubės siūlyti naujo kontrakto.
E. Freedomas įsitikinęs: jis nėra pageidaujamas Turkijos oro linijų remiamos Eurolygos klubams, mat jo kritiškas požiūris politinėms aktualijoms ir tai pačiai Turkijai gali atbaidyti klubų rėmėjus.
Tokia situacija 30-mečio negąsdina, o ir jis pats nesiveržia į krepšinio aikšteles.
Dabar jis – aktyvus ir pastebimas žmogaus teisių gynėjų gretose, o už veiklumą ne kartą įvertintas tarptautinių organizacijų. Vasarį turkas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, balandį Ženevos viršūnių susitikime jam įteiktas prestižinis žmogaus teisių apdovanojimas, tokiu pernai buvo įvertintas aršus Vladimiro Putino kritikas Aleksejus Navalnas.
Gruodžio 7-ą E. Freedomas Vašingtone atsiims holokaustą išgyvenusio vengro Tomo Lantoso vardo prestižinį apdovanojimą už žmogaus teisių puoselėjimą.
Į Vilnių buvęs NBA žaidėjas užsuko neatsitiktinai, labai realu, jog artimiausią vasarą E. Freedomas vėl sugrįš Lietuvą.
– Atskleiskite savo vizito Vilniuje tikslą?, – Delfi paprašė E. Freedomo.
– Lietuvos sostinėje esu antrą kartą. Pirmą kartą viešėjau 2011 metais Europos čempionato metu, Vilniuje vyko antro grupių etapo kovos. Puikūs įspūdžiai ir geri prisiminimai apie miestą, visada norėjau sugrįžti.
Ir ši galimybė pasitaikė šią savaitę, tarptautinio laisvės kongreso metu. Čia dalyvavo apie 180 žmogaus teisių aktyvistų. Konferencija vyko kelias dienas, buvo įdomu sužinoti apie situaciją kitose šalyse, puiki patirtis.
Iš tiesų, apie Lietuvą žinau nemažai.
Čia 2019-aisiais žaidė mano brolis, be to, mano NBA komandų draugai – Domantas Sabonis, Mindaugas Kuzminskas, labai gerai pažįstu Joną Valančiūną.
Jie nemažai man pasakojo apie Lietuvą, kas vyksta, kokios aktualijos, ragino vieną dieną čia atvykti ir iš arčiau susipažinti su šia šalimi, pažinti kraštą, kultūrą paragauti tradicinių patiekalų.
Taip pat Lietuvoje turiu daug draugų iš Turkijos. Nors čia esu antrą kartą, nesijaučiu tarsi būčiau atvykęs į svetimą kraštą.
– Kaip tik Mindaugas Kuzminskas šią savaitę vieši Lietuvoje, kartu su nacionaline rinktine ruošiasi pasaulio čempionato atrankos rungtynėms, gal susirašėte su juo, gal net spėjote susitikt?
– Galbūt būtume susitikę, gaila, rinktinė – ne Vilniuje, o apie 100 km nuo sostinės (Panevėžyje).
Bet aš grįšiu į Lietuvą kitą vasarą. Kaip tik antradienį turėjau gerą susitikimą JAV ambasadoje, mes ketiname Lietuvoje surengti tarptautinę vasaros krepšinio stovyklą vaikams, kilusiems iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingos rasės, skirtingų religijų vaikams. Nesvarbu, krikščionys, musulmonai ar žydai, visiems bus atviros durys.
Kviesiu prisijungti buvusius mano komandos draugus, M. Kuzminską, D. Sabonį, taip pat ir J. Valančiūną.
Ši idėja mane labai žavi. Kur vyks stovykla? Tik šią savaitę aptarėme šią idėją ir galimybę su mano draugu, reikės nuveikti nemažai darbų, tačiau, tikiu, tai bus puikus projektas.
– Ką brolis jums pasakojo apie Lietuvą?
– Su juo paskutinį kartą matėmės vasarą JAV, mano namuose Niujorke. Pamenu etapą, kai jis žaidė Lietuvoje, mes dažnai apie tai kalbėdavomės.
Keremas pasakojo, kokie šilti, malonūs ir draugiški žmonės yra lietuviai, kokios čia tradicijos, kokia tai kultūringa ir puiki šalis. Norėjau jį aplankyti Lietuvoje, tačiau po sezono jis paliko Lietuvą.
Manau, jis galėtų prisijungti prie vasaros krepšinio stovyklos kitą vasarą.
– Prieš kelerius metus minėjote, kad keliauti į Europą jums pavojinga.
– Deja, Turkijos režimas turi ilgas rankas daugelyje valstybių. Buvau įtrauktas į Interpolo sąrašus, buvo išduotas tarptautinis arešto ordinas. Turkija nutraukė mano paso galiojimą. Turėjau sunkumų keliaujant, niekur negalėjau jaustis saugus už JAV valstybės ribų.
Prieš metus man buvo suteikta JAV pilietybė ir turiu šios valstybės pasą. Apie saugumą bendravau su Baltųjų rūmų atstovais, su kai kuriais senatoriais ir kongresmenais.
Dabar su JAV pasu galiu saugiai keliauti tik į 27-ias ar 28-ias valstybes, viena jų – yra Lietuva. Štai kodėl galėjau čia atvykti.
– Krepšinio nežaidžiate, tačiau sprendžiant pagal socialinių tinklų paskyras, pastarąjį mėnesį kelionių ir įvairių susitikimų netrūko. Viešėjote Graikijoje, spalio gale – Vokietijoje.
– Taip, kad ir kur keliauju, paprastai stengiuosi susitikti su vietos parlamentų nariais, kalbu apie žmogaus teisių problemas, susitinku su politiniais kaliniais.
Ieškome galimybių ir idėjų, kaip padėti tiems, kurie susidūrė su žmogaus teisių problemomis. Ne išimtis ir Lietuva, čia buvau susitikęs ir kalbėjau su vietos politikais.
– Grįžkime prie etapo NBA, čia sutikote ne vieną lietuvį, kokie prisiminimai apie M. Kuzminską?
– Pirmas įspūdis – tylus vaikinas, kuris nešūkaudavo, per daug nekalbėdavo. Su laiku radome bendrų temų. Jis vienas šauniausių vaikinų lygoje, kuriuos man teko sutikti Amerikoje. Tai juodo darbo nevengęs vaikinas, kuris rūpinosi komandos draugais, tai išties geras krepšininkas.
Jis man rūbinėje daug pasakodavo apie Lietuvą.
Aplinkybės susiklostė taip, jog jis paliko Niujorką. Galima sakyti, kad NBA yra verslas, skaičiuojami pinigai, vyrauja nuožmi konkurencija, bet tikiu iki šiol, jog Kuz (Kuzminskas) yra pakankamai geras, kad žaistų NBA.
Geras talentas, turiu omeny, kad nėra per vėlu, manau, jis galėtų dar žaisti NBA. Viskas priklauso nuo sunkaus darbo.
– Puikiai pažįstate ir J. Valančiūną, su kuriuo ant parketo varžėtės dar paauglystėje, jaunių rinktinių turnyruose?
– Taip, pirmą kartą aikštėje susitikome 16-os. Bėgant laikui jau žinojau, ko galima tikėtis iš jo, kaip ir jis puikiai žinojo mano žaidimą, mano stiprybes ir silpnybes ant parketo.
Paskutinį kartą (2009 m.) Europoje žaidėme 18-mečių Senojo žemyno čempionate Prancūzijoje.
Man atiteko turnyro MVP apdovanojimas, o Jonas buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą. Puikiai prisimenu, kovoje dėl bronzos laimėjome mes!
Dabar Jonas – dominuojantis NBA lygos vidurio puolėjas, pelnantis taškus ir sugriebiantis daug atšokusių kamuolių, gali pataikyti ir iš toli.
Ar daug bendraujame kartu? Su Jonu ne, su Kuzminsku ir Saboniu dažniau. Domantas buvo vienas mano geriausių draugų Oklahomoje. Mūsų trijulė – aš, Domantas ir Stevenas Adamsas – puikiai sutarėme ir tapome tikrais draugais.
D. Sabonis šiuo metu vienas geriausių lygoje sunkiojo krašto pozicijoje. Esu laimingas dėl jo, nes žinau, kaip sunkiai jis dirba.
Tačiau pati Lietuvos rinktinė galėtų žaisti geriau svarbiausiuose turnyruose, kai greta tokie žaidėjai kaip Jonas, Domantas ir Mindaugas. Manau, visi tikisi geresnių rezultatų iš Lietuvos.
– Lapričio pirmomis dienomis „Twitter“ socialiniame tinkle rašėte apie dvigubus NBA standartus, apie gėdą lygai ir jos vadovui Adamui Silveriui, kuris užmerkia akis, kai kalba eina apie žmogaus teises. Galite plačiau paaiškinti savo poziciją?
– Jokia paslaptis, jokia naujiena, kad NBA vis labiau plečia bendradarbiavimą su Kinija. Aš nebijau kalbėti apie Kiniją ir jos nusižengimus žmogaus teisių srityje. Akivaizdu, tai turėjo įtakos mano karjerai ir tai yra sunku.
NBA ir A. Silveris pataikauja Kinijos valdžiai, bendradarbiavimas tarp lygos ir šios šalies tik stiprėja. Tai tiesiog verslas ir pinigai.
Lyga užmerkia akis, kai eina kalba apie Kinijos spaudimą Taivanui, Honkongui, Tibetui, žmogaus teisių pažeidimus prieš uigūrų tautą. NBA tyli šiomis temomis.
Štai kodėl tai vadinu dvigubais standartais. Tyli, nes bijo prarasti pajamas iš Kinijos.
– Ar sulaukiate palaikymo ir pritarimo iš buvusių komandos draugų, kitų NBA bendruomenės narių?
– Deja ne, jie taip pat bijo apie tai kalbėti. Tie, kurie norėtų mane palaikyti, viešai prabildami sulauktų neprognozuojamų pasekmių, prarastų pinigus ir susitarimus su rėmėjais.
Esu vienas šioje situacijoje. Tai viena esminių priežasčių, kodėl aš esu Lietuvoje. Jūsų drąsi šalis nebijo sprendimų, nukreiptų prieš Kiniją ar Rusiją.
Štai, antradienį girdėjau gerų naujienų apie Taivaną ir šios šalies investicijas Lietuvoje.
Esu laimingas ir džiaugiuosi, nes šiuo metu Lietuva simbolizuoja laisvę, drąsiai kalba apie diktatoriškus režimus, tokius kaip Rusijos ar Kinijos, ir jiems nepataikauja. Lietuva – pavyzdys pasauliui. Štai kodėl smagu būti čia.
– Lietuva remia ne tik Taivaną, bet aktyviai palaiko Ukrainą, kovojančią prieš siaubingą karą pradėjusią Rusiją. Kaip aktyviai domitės ir sekate įvykius Ukrainoje?
– Labai aktyviai, nes turiu daug draugų iš Ukrainos ir pačioje Ukrainoje. Labai liūdna išgirsti apie žūstančius žmones, aukas miestų gatvėse, niekuo dėtų vaikų mirtis, kurie niekaip nėra prisidėję prie karo.
Meldžiuosi už Ukrainos žmonių laisvę ir gyvybes. Žavi ukrainiečių atkaklumas, jų narsa. Tai viltis visam pasauliui – įmanoma kovoti prieš nusistovėjusį režimą ir siekti pergalės prieš jį.
Karą Ukrainoje atidžiai seka Kiniją. Esu labai laimingas, jog visas pasaulis palaiko Ukrainą kovoje prieš Rusiją. Tai yra ženklas Kinijai, ji turi iš naujo pagalvoti, ar didinti spaudimą Taivanui, nes pasaulis gali lygiai taip pat susivienyti, kaip tą padarė Ukrainos atveju.
Tikiuosi, kad karas Ukrainoje baigsis kaip įmanoma greičiau.
– Panašu, dalis pasaulio apsiprato su karu Ukrainoje, kai kurie krepšininkai nevengia kruvinų pinigų ir keliauja jų uždirbti į Rusiją, vienas tokių – Europos vicečempionu tapęs Thomas Heurtelis.
– Tai gėda. Jei tu esi profesionalas ir tebežaidi Rusijoje – tai gėda. Tai tiesiog nepriimtina. Profesionalius krepšininkus socialiniuose tinkluose seka minios gerbėjų, juos idealizuoja vaikai. Didžiulė klaida šiuo metu žaisti tokioje šalyje kaip Rusija. Tikiuosi, tokie atletai kuo greičiau supras savo klaidą ir paliks šalį.
– Paskutinius dvejus metus Euroygoje trimfavo Stambulo „Anadolu Efes“ ir Erginas Atamanas. Ar domitės Eurolyga, reguliariuoju sezonu?
– Visų rungtynių nežiūriu, tačiau dvikovų apžvalgas – taip. Turkijos klubams čia išties neblogai sekasi, kaip minėjote, „Anadolu Efes“ dukart paeiliui lamėjo Eurolygą.
Kokie mano santykiai su E. Atamanu? Puikus strategas, bet jis – Turkijos režimo šalininkas.
– Jūs, kaip ir J. Valančiūnas – 30-ies. Esate sveikas ir galėtumėte žaisti aukščiausiame lygyje. Kokia jūsų situacija karjeroje? Gal ieškote klubo Europoje?
– Geras klausimas. Deja, Eurolygą remia „Turkish Airlines“, tai Turkijos vyriausybei paklusti kompanija. Kol „Turkish Airlines“ rems Eurolygą, tol negalėsiu atstovauti jokiai Europos komandai.
Negaliu žaisti NBA, nes ji bendradarbiauja su Kinija, negaliu žaisti Europoje, nes krepšinį remia Turkija. Klubai nėra linkę kreiptis į mane, nes jei aš jiems atstovausiu, gali nuo jų nusisukti didžioji dalis rėmėjų, nutrūkti sutartys ir prarasti pinigus.
Dabar tiesiog turiu laukti.
– „Turkish Airlines“ sutartį su Eurolyga turi iki 2025-ųjų.
– Vadinasi, turiu laukti mažiausiai dvejus metus.
– Lieka dar Japonija ar kokia Europos stipri vietinė lyga, klubas, nežaidžiantis tarptautiniuose turnyruose. Štai, jūsų brolis žaidė Lietuvoje, Alytaus „Dzūkijoje“, kuri varžėsi tik vietinėje lygoje. Gal tai išeitis trumpam laikotarpiui?
– Čia jau turiu pasikalbėti su agentūra, kuri rūpinasi mano krepšinio karjera (šypsosi).
Bet iš tiesų šiuo metu esu labai užsiėmęs žmogaus teisių gynimo temomis, aktyviai domiuosi žmogaus teisių situacija Turkijoje, Kinijoje, Venesueloje, Kuboje, Irane, Rusijoje, Šiaurės Korėja, stebiu procesus šiose šalyse.
Palaikau ryšius su žmogaus teisių aktyvistais visame pasaulyje.
Siekiu atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į tuos, kuriems reikia pagalbos ir ieškau galimybių, kaip padėti nuo diktatoriškų režimų nukentėjusiems žmonėms. Aibė nekaltų žmonių dienas leidžia kalėjimuose dėl to, jog jie nėra parankūs valdžiai.
Noriu būti balsu tų, kurie neturi galimybės garsiai kalbėti apie savo situacijas. Visas mano dėmesys nukreiptas į žmogaus teisių gynimo temas.
– Ar tikite, kad vieną dieną grįšite į Turkiją ir apkabinsite savo tėvus?
– Prezidento režimas buvo įkalinęs mano tėvą… Jūs tą žinote? Mano problema nėra susijusi su mano šalimi.
Aš myliu Turkiją, jos vėliavą, Turkijos žmones. Problema yra Erdogano režimas.
Tik tada, kai Erdogano režimui bus galas, mano šalis taps geresne. Tam reikia laiko.
Turkija galėtų būti tiltas tarp Vakarų ir Islamo pasaulio. Dabar nėra erdvės žodžio, saviraiškos laisvei, skirtingoms religijoms, uždrausti protestai, nėra laisvos žiniasklaidos.
Jei esi žurnalistas ir parašai kritišką straipsnį apie valdžią, kitą dieną atsidursi kalėjime.
Turkija pirmauja pasaulyje pagal įkalintų žurnalistų skaičių. Dėl šių priežasčių Turkija negali judėti į priekį ir Erdogano režimas šalį pasuko labai sudėtinga kryptimi.
Mano viltis, mano svarbiausias tikslas – vieną dieną grįžti į Turkiją, vėl pamatyti tėvus, savo draugus, jei nebus per vėlu – vėl žaisti Turkijos rinktinėje.
