Apžvelgti geriausiai bei efektyviausiai progas komandos draugams per visą NBA istoriją kūrusių centrų gretas ėmėsi „BNS Denver“ žurnalistas Christianas Clarkas. Kolorado valstijoje besidarbuojančio žurnalisto smalsumą pakurstė dvi priežastys – „Nuggets“ klube rungtyniaujančio serbo Nikola Jokičiaus unikalumas bei organizacijos generalinio vadybininko Artūro Karnišovo patirtis.
DELFI NBA skaitytojams pateikiame pilną Clarko publikuoto teksto vertimą, kuriame krepšinio gerbėjai ras ne vieną puikiai pažįstamą pavardę.
Pirmosios savo treniruotės su Arvydu Saboniu Karnišovui nepavyko užbaigti negavus kamuoliu į galvą po vieno iš firminių aukštaūgio perdavimų.
1992-ųjų metų vasarą Karnišovas ir Sabonis jų gimtojoje Lietuvoje ruošėsi Barselonos Olimpinėms žaidynėms. Artūras buvo ką tik pabaigęs savo antrąjį sezoną Seton Hallo universitete, o septyneriais metais už jį vyresnis Sabonis tuomet jau dominavo Europos krepšinio scenoje.
Jaunasis kolega buvo susipažinęs su Sabonio žaidimu. Karnišovas buvo matęs pakankamai vaizdo įrašų, kad susidarytų įspūdį apie išskirtinį 221 cm ūgio milžino jėgos ir įgūdžių derinį. Tačiau tikrąjį aukštaūgio pajėgumą Artūras suprato tik tada, kai atlikęs jam perdavimą įkirtinėjo po krepšiu.
Sabonio perduotas kamuolys smogė komandos draugui į veidą. Vietoj dviejų lengvų taškų Karnišovas tenkinosi sukruvinta nosimi. Šį epizodą vienas iš „Nuggets“ klubo vadovų įsiminė visam gyvenimui:
„Nuo tos dienos, aš visada tikėdavausi jo perdavimo. Nesvarbu, kad ir kur būtų mane ginantis krepšininkas. Viskas, ką man reikėjo padaryti, tai kirsti po krepšiu, ir aš žinodavau, jog kamuolys kokiu nors būdu mane pasieks.
Sabonis buvo vienintelis krepšininkas, kuris reikalaudavo kamuolio tam, kad galėtų jį sugrąžinti tau. Jis taip ir sakydavo: „duok kamuolį!“. Situacija atrodydavo panašiai, kaip filme „Jerry Maguire“: leisk man tau padėti, padėk man tau padėti“.
Barselonoje Lietuvos vyrų rinktinė iškovojo bronzą. Tai buvo nežmoniškas pasiekimas valstybei, kuri vos prieš dvejus metus išsikovojo savo nepriklausomybę. Bronzos medaliais lietuviai pasipuošė ir 1996-ais metais, tais pačiais metais, kai Karnišovas buvo išrinktas FIBA Europos metų krepšininku.
Iš profesionalų krepšinio Artūras pasitraukė 2002-ais. Šiandien jis yra vienas iš ateities architektų klube, kurio centrine ašimi tapo kitas aukštaūgis iš Rytų Europos, aikštėje matantis tai, ko kiti tiesiog nesugeba. Jokičius NBA kol kas tėra sužaidęs tik tris sezonus, tačiau dviejuose iš jų jis jau užfiksavo vidurio puolėjams nebūdingą statistiką.
2016-17 metų pirmenybėse serbas pirmą kartą tapo pagrindiniu „Nuggets“ aukštaūgiu ir per rungtynes vidutiniškai atliko po 4,9 rezultatyvaus perdavimo. Šiais metais jis sugebėjo dar labiau pakelti šį ir taip įspūdingą rodiklį – komandos draugams taškus padovanojusius perdavimus „Jokeris“ atliko net 6,1 karto per rungtynes. Karnišovas teigia, jog tikisi, kad Jokičius pagerins visus įmanomus šios kategorijos rekordus.
Lietuvis iš arti matė du elitiniu žaidimo kūrimo sugebėjimu išsiskyrusius vidurio puolėjus. Siekdami išsiaiškinti, kokie kiti aukštaūgiai turėtų būti minimi diskusijoje dėl geriausiai perdavimus atlikusio centro vardo, BSN Denver atsovai susisiekė su trimis žurnalistais, kurių bendra darbo NBA patirtis viršija 60 metų. Jų nuomonė buvo papildyta baskbetall-reference.com pateikiama statistika ir valandomis youtube video peržiūrų. Šis darbas leido mums išskirti vienuolika pavardžių.
Karjeros trukmė: 1954-1966 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 2,0.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 3,4, 1963-1964.
Krepšinio istorikų akyse Kerrui priklauso neoficialus pirmojo žaidimą kūrusio vidurio puolėjo titulas. Tris kartus Visų žvaigždžių rungtynėse žaidęs krepšininkas jau savo debiutiniame sezone padėjo Sirakūzų „Nationals“ iškovoti čempionų titulą.
Tuometinis žaidimo stilius, paremtas kamuolio įmetimu vidurio puolėjui į baudos aikštelę ir intensyviu jo komandos draugų judėjimu palei užtvaras, puikiai tiko Kerrui, savo arsenale turėjusiam ir tarp kojų atliekamą perdavimą nuo žemės.
Nuo 1969-ųjų metų NBA aktualijas aprašinėjantis Bobas Ryanas negailėjo komplimentų šiam raudonplaukiam aukštaūgiui: „Kerras, o Dieve. Jei jo žaidimo įrašai būtų išlikę iki šių dienų, jūs tiesiog staugtumėte matydami kokius dalykus jis išdarinėdavo. Jis buvo ne tik perdavimus atlikęs centras, jis buvo menininkas. Šitas sąrašas privalo prasidėti nuo jo“.
Per savo dvylikos metų karjerą Kerras nė karto netapo daugiausiai rezultatyvių perdavimų per sezoną atlikusiu vidurio puolėju. Jis dukart liko antras ir triskart trečias, visada nusileisdamas Billui Russellui ir Waltui Chamberlainui. Nepaisant to, Kerras nusipelno būti laikomas pirmuoju aikštę genialiai mačiusiu NBA centru.
Karjeros trukmė: 1956-1969 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 4,3.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,8, 1966-1967.
Russello dominavimas baudos aikštelėje padovanojo Bostono „Celtics“ klubui vienuolika čempionų titulų per trylika aukštaūgio sužaistų sezonų. Varžovams kėlė siaubą jo grėsmingi blokai ir gebėjimas atkovoti bet kurį atšokusį kamuolį. Tačiau Bostono sėkmei didelės įtakos turėjo ir dar viena jo svaybė – žaidimo kūrimas.
Kita „Celtics“ legenda, Johnas Havlicekas, savo autobiografijoje rašė: „žmonės atsimena Russellą dėl jo gynybos ir kovos dėl kamuolių, bet jis buvo mūsų puolimo ašis. Jis priimdavo teisingus perdavimų sprendimus dažniau, nei bet kuris kitas krepšininkas, su kuriuo man yra tekę žaisti“.
Russellas yra vienas geriausių tolimus perdavimus kontratakoms atlikusių vidurio puolėjų krepšinio istorijoje. O pozicininame puolime jo nesavanaudiškumas ir žaibiškai priimami sprendimai sukurdavo progas komandos draugams, kurie nesugebėdavo jų susikurti žaisdami vienas prieš vieną.
Havlicekas tęsia: „tai buvo labai svarbu tokiems žaidėjams, kaip Nelsonas, Howellas, Siegfriedas, Sandersas ir aš. Nė vienas iš mūsų neturėjom puikių driblingo įgūdžių. Russellas mus pavertė geresniais krepšininkais puolime. Jo gebėjimai statyti užtvaras ir skirstyti perdavimus visada buvo pilnai neįvertinti“.
„Celtics“ statė savo puolimą ant Russello pečių, ypač po Bobo Cousy karjeros pabaigos 1963-iais. Jei įmesdavai jam kamuolį į baudos aikštelę ir toliau dirbdavai stengdamasis susikurti poziciją, Bostono klubas beveik visada tokias atakas užbaigdavo taškais.
Žurnalistikos veteranas Ryanas prideda: „Visas jų puolimas buvo paremtas Russello aikštės matymu. Jis žinojo savo užduotis. Jis galėjo pelnyti daugiau taškų, bet turbūt ir šiandien jums papasakotų, jog nenorėjo suardyti komandos ritmo, mesdamas bereikalingus metimus. Jei būtum prašęs jo pelnyti 25 taškus, jis tą ir būtų padaręs, bet tai nebuvo jo žaidimo stilius“.
Karjeros trukmė: 1959-1973 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 4,4.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 8,6, 1967-1968.
Jei Russellas puikiai žinojo savo užduotis aikštėje, Chamberlainas praleido daug laiko keisdamas savo vaidmenis. Nors jis buvo vienas geriausių visų laikų krepšininkų, Wiltas niekaip nesugebėjo per pirmuosius aštuonis savo sezonus iškovoti NBA čempiono titulo. Visais tais metais lygoje triumfavo „Celtics“.
1966-67 metų sezone Chamberlainas savotiškai pabudo. Jis ėmė rečiau atakuoti krepšį ir dalinti daugiau perdavimų. Tame sezone jis vidutiniškai atliko po 7,8 rezultatyvaus perdavimo – trečias aukščiausias skaičius lygoje – o „76ers“ pagaliau tapo čempionais.
Nuo 1981-ųjų metų „Sports Illustrated“ žurnale NBA aprašinėjantis Jackas McCallumas atsimena šį pokytį: „jis sąmoningai pareiškė „gerai, velniop. Visi skundžiasi manimi. Nuo šiol aš būsiu perdavimus skirstantis vidurio puolėjas“. Jie žaidė tiktai per jį, nes jo įgūdžiai atrodė lyg ne iš šio pasaulio. Perdavimai nebuvo jo kraujyje, nes jis buvo taškus renkantis žaidėjas, tačiau jis sugebėjo pats save perlaužti ir tapti komandinio stiliaus krepšininku. Taip jis ir baigė savo karjerą“.
Tais metais Chamberlainas rado tobulą aukso vidurį tarp metimų ir progų kūrimo komandos draugams. Vėlesniais metais jis kartais pernelyg stipriai atsidavė perdavimų dalinimui. 1968-ųjų metų konferencijos finalo su „Celtics“ septintose rungtynėse Wiltas į krepšį metė vos 9 kartus, o „76ers“ nusileido varžovams 96:100. Tai buvo karti pabaiga sezonui, kuriame Chamberlainas tapo iki šiol vieninteliu vidurio puolėju, pirmavusiu visoje lygoje pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį.
Šiandien Wiltas yra aukščiausią karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkį turintis visų laikų NBA vidurio puolėjas. Tačiau Jokičius jau šnopuoja jam į nugarą ir artimiausiu metu gali perimti šį statusą iš legendinio krepšininko.
Karjeros trukmė: 1968-1981 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 3,9.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,2, 1975-1976.
Viena iš plačiausiai žinomų legendų apie Unseldą yra ši: „Bullets“ aukštaūgis galėjo stovėti po vienu krepšiu ir užsimojęs virš galvos abiem rankom atlikti perdavimą taip, jog kamuolys paliesdavo už daugiau nei 27 metrų esančią varžovų krepšio lentą.
201 cm ir 111 kg Unseldas buvo sudėtas kaip ąžuolas. Naudodamasis šiomis fizinėmis savybėmis jis statydavo kaulus laužydavusias užtvaras, buvo nepastumiamas baudos aikštelėje kovojant dėl kamuolio, ir atlikdavo beprotiškus kontratakas inicijavusius perdavimus per visą aikštę.
Juvelyriniai dvidešimties metrų atstumo perdavimai iš jo rankų skriedavo it be jokių pastangų. Jis pradėjo nesuskaičiuojamą „Bullets“ greitų atakų galybę, leidusią komandai keturis kartus nukeliauti iki NBA finalo ir sykį tapti lygos čempione.
Jo komandos draugas Mike'as Riordanas žurnalui „Sports Illustrated“ 1977-ais metais pasakojo: „dauguma žaidėjų gavę kamuolį instinktyviai ieško progos metimui. Wesas instinktyviai ieško laisvo komandos draugo. Absoliučiai nesavanaudiškas. Jis visad stengiasi palaikyti kamuolio judėjimą taip, kad visi galėtų įsijungti į ataką. Geriausias komandos draugas, kokį galima įsivaizduoti. Jo dėka mes atrodom daug geresni, nei iš tikrųjų esame“.
Unseldas aštuoniuose sezonuose fiksavo bent 4 rezultatyvių perdavimų vidurkį, o bendrame rekordininkų sąraše tarp vidurio puolėjų žengia penktoje vietoje. Dauguma geriausių jo perdavimų net neatsispindėjo statistikos protokoluose. Kaip tolimų perdavimų meistras, jis dažnai atlikdavo perdavimą rezultatyviam perdavimui. Unseldas itin mėgdavo atkovoti kamuolį ir atlikti perdavimą komandos draugui dar nenusileidęs ant žemės.
Karjeros trukmė: 1970-1983 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 3,7.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,7, 1979-1980.
Lacey savo keturiolika NBA sezonų praleido rungtyniaudamas aukščiausių tikslų sau nekėlusiose komandose. 1975-ais metais jis vienintelį kartą pateko į Visų žvaigždžių rungtynes, kur pakilo nuo suolo pakeisdamas Kareemą Abdul-Jabbarą ir surinko 6 taškus, 7 atkovotus kamuolius ir 1 rezultatyvų perdavimą.
Geriausi jo žaidimo komponentai – kova dėl atšokusių kamuolių, blokai ir perdavimai – nebuvo traukiantys akį. Lacey demonstruotas krepšinis nepritraukė sirgalių minių, o jo atstovauti klubai įprastai rinkdavo daugiau pralaimėijmų, nei pergalių. Būtent todėl šis žaidėjas niekada neatsidūrė dėmesio centre.
Apie tai savo nuomonę turi ir Ryanas: „jis atrodė toks masyvus. Jis nebuvo aukščiausio lygio. Jis nebuvo Kareemas, nebuvo Bobas Lanieras ar Dave'as Cowensas. Net ne Nate'as Thurmondas. Jis buvo kas jis buvo, ir jis iš savo karjeros išspaudė viską, tik tai niekada neatsidurdavo antraštėse“.
Lacey nebuvo labai judrus ar mobilus, tačiau puikiai kurdavo progas kitiems. Trijuose sezonuose jam pavyko rinkti po daugiau nei 5 rezultatyvius perdavimus per rungtynes. Vienintelis kitas tą padaręs vidurio puolėjas – jau aptartasis Chamberlainas. Nuo 1973-ų iki 1981-ų metų Lacey visad fiksavo bent 3,8 rezultatyvių perdavimų vidurkį.
Karjeros trukmė: 1974-1987 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 3,4.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,0, 1977-1978.
Kojų traumos neleido Waltonui įsirašyti į tą patį NBA šlovės puslapį, kuriame atsidūrė Abdul-Jabbaras, Larry Birdas ar Magicas Johnsonas, bet per 517 rungtynių, kurias šis raudonplaukis sužaidė lygoje, jis spėjo nutapyti ne vieną šedevrą.
Garsiausiu iš jų tapo jo šou 1977-ų NBA finale. Waltonas jame fiksavo absurdišką statistikos eilutę: 18,5 taško, 19 atkovotų kamuolių, 5,2 rezultatyvaus perdavimo ir 3,7 bloko per rungtynes. Vidurio puolėjo benefisas leido „Trail Blazers“ parklupdyti Juliaus Ervingo vedamus „76ers“ ir iškovoti vienintelį čempionų titulą klubo istorijoje.
Toje finalų serijoje Waltonas viso atliko 31 rezultatyvų perdavimą – daugiau, nei bet kuris kitas joje žaidęs krepšininkas. Portlando ekipos treneris Jackas Ramsey po pergalės teigė, jog Waltonas įkūnija komandinio žaidimo principus.
Kaip ir Russellas bei Unseldas, Waltonas itin mėgo pradėti greitas kontratakas. Šie trys žaidėjai yra geriausi visų laikų tolimų perdavimų meistrai, kad ir kuria seka juos surikiuotumėme. Poziciniame puolime „Trail Blazers“ aukštaūgis išsiskyrė tuomet unikalia savybe – žaidimu veidu į krepšį, skirstant perdavimus komandos draugams. Tam pritaria ir McCallumas:
„Jis buvo pirmasis tikras vidurio puolėjas, galėjęs žaisti ne tik nugara į krepšį. Jis turėjo gynėjo mentalitetą, bent jau toks įspūdis susidarydavo stebint jį aikštėje. Waltonas matė krepšinį kaip grožio ir poezijos derinį. Privalau sugretinti tai su, tarkime, jaunu Chamberlainu, kuriam krepšinis buvo brutalus jėgos žaidimas.“
Portlando klubas buvo laikomas favoritu apginti čempionų titulą ir pradėjo 1977-1978 metų sezoną įspūdingu rezultatu 50-10. Visgi tuomet Waltoną ėmė kamuoti sveikatos problemos ir jis niekada nebeatgavo savo pike demonstruotos formos. 1985-1986 metais aukštaūgis iškovojo dar vieną čempiono titulą bei geriausio šešto žaidėjo trofėjų rungtyniaudamas „Celtics“ klube, kur jo ir Birdo aikštės matymo kombinacija tapo nepamirštamu reginiu.
Nors traumos atėmė iš Waltono geriausius jo karjeros metus, daug kas jį laiko geriausiai perdavimus skirsčiusiu aukštaūgiu krepšinio istorijoje. Aikštėje jis galėjo daryti viską – mesti kabliu, mesti nuo lentos, magnetiškai kovoti dėl kamuolių bei nupūtinėti varžovų metimus. Tačiau didžiausią džiaugsmą jam teikė meistriškų perdavimų atlikimas.
Karjeros trukmė: 1975-1988 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 4,1.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,6, 1975-1976.
Ar žinojote, kad Adamsas yra ketvirtas tarp visų laikų NBA aukštaūgių pagal karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkį, įsitaisęs tarp Russello ir Unseldo? Ar žinojote, kad Adamsas savo debiutiniame sezone pirmavo Finikso „Suns“ klube pagal rezultatyvius perdavimus ir padėjo Arizonos klubui sensacingai prasibrauti į NBA finalą?
Šis susivėlęs Oklahomos valstijos sūnus yra gerokai neįvertintas žaidimo kūrėjas. Jo savybes atskleidžia ir Ryano komentaras:
„Alvanas buvo bebaimis. Jis bandydavo iškišti perdavimus per rakto skylutę ketvirtame kėlinyje esant lygiam rezultatui su tokia pat ramybe, kaip pirmame ketvirtyje. Jo kūrybingumas buvo neišmatuojamas“.
Adamsas yra vienas iš retų krepšininkų, kurio naujoko sezonas buvo turbūt geriausias jo karjeroje. Solidų žaidimo lygį jis išlaikė daugiau nei dešimtmetį, tačiau niekada nepasiekė vidurkių, užfiksuotų 1975-1976 metais. „Suns“ kartu su Adamsu taip pat niekada nebegrįžo į superfinalą, nors dukart suklupo tik Vakarų konferencijos finale.
Karjeros trukmė: 1995-2003 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 2,1.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 3,0, 1997-1998.
Kaip stipriai būtų pasikeitusi NBA istorija, jei Sovietų Sąjunga būtų leidusi Saboniui persikelti už Atlanto devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje? Tai vienas didžiausių klaustukų pasaulio krepšinio gerbėjų diskusijose. Sabonis jaunystėje buvo nesulaikomas – būdamas dvidešimties metų amžiaus jis sugebėjo suskaldyti lentą atlikdamas dėjimą viena ranka.
Savo buvusį komandos draugą puikia pamena ir Denveryje įsikūręs Karnišovas: „žmonės pamiršta, jog jo ūgis buvo 221 cm. Tai milžino ūgis. Jis atrodė toks proporcingas, greitas ir atletiškas... Niekada nesu matęs kito tokio krepšininko.“
Gavęs darbą NBA lygoje 2006-ais metais, Karnišovas pasinaudojo gautu priėjimu prie senų rungtynių vaizdo įrašų videotekos ir išsyk sėdo stebėti jauno Sabonio žaidimo.
„Prisiekiu, matydamas koks geras jis buvo 1985-1986 metais, dar iki jo traumų, aš vos neapsiverkiau“.
Kai Sabonis atvyko į NBA 1995-ais metais, praėjus devyneriems metams po to, kai „Trail Blazers“ pasirinko jį naujokų biržoje 24-uoju šaukimu, eilė kojos traumų jau buvo atėmusios iš lietuvio jo mobilumą ir judrumą. Jis buvo efektyvus, tačiau nebe toks dominuojantis, kaip anksčiau. Nepaisant to, turėdamas kamuolį rankose jis visada sugebėdavo sukurti ką nors ypatingo.
Stebint jo perdavimų techniką nesunku suprasti, kodėl Karnišovas tąsyk nesitikėjo perdavimo iš didžiojo vidurio puolėjo. Sabonis, kaip tokio ūgio žmogus, buvo tiesiog neįmanomai koordinuotas. Dėl geležinės uždangos sukelto jo užlaikymo Europoje, pajėgiausios pasaulio krepšinio lygos gerbėjai pamatė tik dalį jo išskirtinio talento.
Karjeros trukmė: 1989-2005 metai.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 3,1.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 5,3, 2003-2004.
Praleidęs beveik dešimt metų Los Andžele, Divacas naujojo tūkstantmečio pradžioje sujungė jėgas su Chrisu Webberiu Sakramento „Kings“ klube. Šių dviejų žaidėjų tandemas sudarė turbūt geriausiai perdavimus skirsčiusių priekinės linijos krepšininkų duetą per visą NBA istoriją. Demokratiškas Kalifornijos klubo puolimas tapo tikra atgaiva vaizduotės ir kūrybingumo stokojusioje lygos eroje.
„Kings“ per trejus metus pagal puolimo efektyvumą lygoje užėmė trečią, šeštą ir antrą vietas. Jie sugebėjo privesti „Lakers“ iki bedugnės krašto 2002-ų metų Vakarų konferencijos finale, tačiau Shaquille'as O'Nealas, Kobe Bryantas ir skandalingas teisėjavimas sudaužė Sakramento viltis tapti NBA čempionais. Jie niekada nebeatsidūrė taip arti išsvajotojo tikslo, tačiau sulaukė eilės komplimentų, teigusių, jog „štai taip turi būti žaidžiamas krepšinis“.
Divacas galėjo atmesti kamuolius iš baudos aikštelės, tačiau mėgo ir žaisti ties tritaškio linija bei būtent ten kurti komandos atakas. Webberis, Predragas Stojakovičius ir Mike'as Bibby buvo puikiai be kamuolio judėję krepšininkai, sugebėję maksimaliai išnaudoti serbų aukštaūgio talentą.
Šnekant metaforiškai, toje „Kings“ komandoje pavalgyti gaudavo visi, o Divacas buvo pagrindinis ekipos maitintojas.
Karjeros trukmė: nuo 2008-ų iki dabar.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 3,3.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 4,6, 2016-2017.
Išskirtinis Gasolio kelias į NBA lygą vingiavo per keletą sustojimų Ispanijoje ir Tenesio valstijoje. Marcas užaugo Barselonoje, bet būdamas paaugliu persikėlė į Memfį po to, kai 2001-ais metais naujokų biržoje „Grizzlies“ pasirinko jo brolį Pau.
Visi šie keisti karjeros vingiai galiausiai leido Gasoliui tapti itin aukštu krepšinio intelektu pasižyminčiu aukštaūgiu, sudariusiu „Grizzlies“ komandos pamatą su Zachu Randolphu ir Mike'u Conley. Remdamasis šiuo trejetu Memfio klubas septynis kartus iš eilės pateko į atkrintamąsias varžybas, o 2013-ais metais nužygiavo iki pat konferencijos finalo.
Memfio klubo naujienas aprašantis Mattas Moore'as dar ir šiandien stebisi Gasolio ir Randolpho dueto sėkme: „jie puikiai suprato vienas kitą nuo pirmų dienų. Tai iš tiesų keista, nes jie yra absoliučiai nepanašūs žmonės, visiškos vienas kito priešingybės. Tačiau jie suprato vienas kitą aikštėje ir kartu siekė komandos pergalių“.
Gasolis yra vienas retų aukštaūgių, galinčių atlikti „alley-oop“ stiliaus perdavimus viena ranka. „Nuggets“ organizacija analizavo jo žaidimo vaizdo įrašus prieš 2014-ųjų metų naujokų biržą, kurioje svarstė galimybę pasikviesti į savo gretas kitą europietį, savo žaidimą grindžiantį ne greičiu, o įgūdžiais. Galiausiai jie tą ir padarė, pasirinkdami šį krepšininką 41-uoju šaukimu.
Karjeros trukmė: nuo 2015-ų iki dabar.
Karjeros rezultatyvių perdavimų vidurkis: 4,4.
Aukščiausias rezultatyvių perdavimų sezono vidurkis: 6,1, 2017-2018.
Kai „Nuggets“ prieš ketverius metus pasirinko Jokičių naujokų biržoje, ESPN kanalas tuo metu rodė greito maisto tinklo „Taco Bell“ reklamą. Kai šaukimas buvo pranešamas, ekrane stambiu planu buvo rodomas jų siūlomas „quesarito“. Serbui tai buvo nė motais – tuomet jis kietai miegojo savo gimtinėje.
Po ketverių metų Nikola netikėtai tapo vienu geriausių NBA ginklų puolime. Kai „Nuggets“ perkėlė serbą į starto penketą antroje 2016-2017 metų sezono pusėje, jų puolimas tapo efektyviausiu visoje lygoje. Jų improvizacinis žaidimo stilius yra šio neribotai kūrybingo vidurio puolėjo nuopelnas. Karnišovas apie Jokičių sako, jog aukštaūgis niekada nieko neplanuoja, jis tiesiog tai daro.
Didžiausias jį iš šio sąrašo išskiriantis elementas yra jo gebėjimas persivaryti kamuolį per visą aikštę. Tai ir sukelia jo perdavimų unikalumą. Jis gali atkovoti kamuolį, leistis į greitą puolimą ir jame sėkmingai kurti atakas. Dauguma kitų perdavimus skirstančių aukštaūgių tą daro ar darė tik poziciniame puolime.
Kelis ėjimus į priekį aikštėje matantis Jokičius pats yra sakęs, jog vaikystėje buvo „storas įžaidėjas“. Galbūt ši jo biografijos detalė leidžia jam pasižymėti Moore'o išskirtomis savybėmis:
„Jokičiaus radaras paverčia jį unikaliu krepšininku. Analizuodamas vieną iš jo perdavimų paklausiau jo paties, kaip jis žinojo, jog komandos draugas atsidurs būtent toje pozicijoje. Jis atsakė: „nežinau, tiesiog žinojau“. O prieš metus jis net pacitavo Magicą Johnsoną, teigdamas, jog perdavimas laimingais padaro du žmones, taškų pelnymas – tik vieną“.
Paklaustas kas buvo geresnis perdavimų meistras – Sabonis ar Jokičius – Karnišovas sureagavo lyg paprašytas išskirti mylimesnį iš savo vaikų: „prašau, neverskite manęs to daryti. Jie abu labai arti vienas kito“.
Nors abiejų rytų europiečių asmenybės už aikštės ribų skiriasi kaip diena ir naktis, Karnišovas įžvelgia ir ryškų panašumą:
„Niekas nemoko Jokičiaus atlikti perdavimus per petį. Jis nesėdi salėje ir nesistengia to ištobulinti. Jam tai pavyksta natūraliai. Tuo jie ir panašūs – jie abu visa tai atlieka tiesiog savaime. Tai du fenomenalūs žaidėjai, turintys puikų krepšinio intelektą“.
Prieš eilę metą su susižavėjimu stebėjęs kaip Sabonis viena ranka atkovoja kamuolį ir pasisukęs jį šveičia dvidešimt metrų į greitą puolimą, šiandien Karnišovas žavisi tuo, kaip Jokičius atkovoja kamuolį, nusivaro jį iki aikštės vidurio ir pakabina jį virš krepšio komandos draugui.
„Nežinau, ar yra koks nors paaiškinimas tam, ką jis sugeba daryti aikštėje. Jis tiesiog tai daro“.
