Vasarą iš Oklahomos „Thunder“ kartu su Domantu Saboniu į Indianą už neabejotinai ryškiausią šiuose mainuose dalyvavusią žvaigždę Paulą George'ą išsiųsto žaidėjo progresas kardinaliai apvertė „Pacers“ krepšinio operacijų prezidento Kevino Pritchardo sprendimo vertinimą.
Vieną geriausių visų laikų Indianapolio ekipos krepšininkų į Russello Westbrooko pašonę nusiuntęs susitarimas jau nuo pirmų dienų buvo laikomas absoliučia „vagyste“. Ir nors šiandien mainai neprarado nelygiaverčio sandorio statuso, skirtingai nei sezono išvakarėse lygos ekspertų manymu būtent „Pacers“ vidury baltos dienos apiplėšė Oklahomos klubą.
Ketverių metų trukmės 84 milijonų sutartį su „Thunder“ pasirašęs vidutinių gabumų atakuojantis gynėjas ir nieko ypatingo savo debiutniame sezone neparodęs anų laikų krepšinio ikonos sūnus. Ir nė vieno ateities naujokų biržos šaukimo! Kaipgi „Pacers“ galėjo šitaip apsikvailinti?
Tokiomis ir panašiomis frazėmis visame pasaulyje plačiai aptarinėtas susitarimas šiandien negali būti vertinamas kontrastingiau. Ateinančią vasarą laisvuoju agentu tapsiantis ir labiausiai nuviliančius rezultatus visoje lygoje demonstruojantį Oklahomos klubą daugiau nei realiai palikti galintis George'as už du jaunus ir sparčiai tobulėjančius krepšininkus? Ką sau galvojo „Thunder“ valdyba?
Nors analizuojant sprendimus iš ilgalaikės perspektyvos nesunku teigiamai ar neigiamai vertinti jų pasekmes, tokio Oladipo žaidimo kokybės šuolio nesitikėjo net ir optimistiškiausi „Pacers“ sirgaliai, kurių stovykloje šiandien jau skamba pusiau rimti raginimai šį susitarimą iš „Paulo George'o mainų“ perkrikštyti „Victoro Oladipo mainais“.
O įdomiausia šioje situacijoje tai, jog geriausią karjeros sezoną žaidžiantis gynėjas Indianos valstijai jaučia ne tik dėkingumą, bet ir nuoširdų prisirišimą. Greito žaidimo tempo ir komandinio puolimo dėka atsiskleidęs žaidėjas po svarbiausių pataikytų metimų neretai sušunka „čia mano miestas!“ arba „čia mano namai!“. Tokie iš pirmo žvilgsnio netikėti pareiškimai žaibiškai įplieskė milžinišką Oladipo palaikymą save „krepšinio namais“ (kažkur girdėta?) vadinančioje Indianos valstijoje.
Iš Siera Leonės kilusio tėvo ir Nigerijos pilietybę turinčios mamos šeimoje JAV gimęs Victoras Kehinde Babatunde Oladipo ne be pagrindo tapatinasi su „Pacers“ namų valstija. Trejus metus Indianos universitete praleidęs atletiškasis afroamerikietis paskutiniajame „Hoosiers“ atstovautame sezone rinko po 13,6 taško, 6,3 atkovoto kamuolio ir 2,1 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes.
Išskirtine darbo etika pasižymėjęs gynėjas 2013-ųjų metų naujokų biržoje (dar žinomoje kaip Anthony Bennetto birža) antruoju šaukimu buvo pakviestas Orlando „Magic“ klubo.
Ryškiai išreikštos pozicijos neturėjęs gynėjas per trejus Orlande praleistus metus ėjo tiek įžaidėjo, tiek atakuojančio gynėjo, tiek šeštojo žaidėjo pareigas, kol galiausiai kartu su Saboniu buvo išsiųstas į Oklahomą už teises į Serge'ą Ibaką.
Nors „Thunder“ gretose Oladipo pasižymėjo tuomet aukščiausiais karjeroje metimų iš žaidimo bei tritaškių pataikymo procentais, jo rezultatyvumas (15,9) ir atkovotų kamuolių (4,3) bei rezultatyvių perdavimų (2,6) vidurkiai nežymiai smuktelėjo, klaidingai indikuodami sustojusį gynėjo progresą.
Oklahomos ekipai pasirašius su gynėju pelningą sutartį NBA užkulisiuose netrūko kritiškų šio sprendimo vertinimų. Visgi stabilumo stoką kaip pagrindinės silpnybės etiketę užsitarnavęs Dipo pirmą kartą karjeroje gavo progą rungtyniauti atkrintamosiose varžybose, į kurias šiais metais kėsinasi atvesti smarkiai pasikeitusius „Pacers“.
Šiandien kalbant apie Victoro žaidimo kokybės kreivę greta jo minimi Jimmy Butleris ir Bradley Bealas – atakuojantys gynėjai, savo „proveržio“ sezonus sužaidę penktaisiais NBA karjeros metais, o naudingiausių pozicijos krepšininkų sąraše šių metų pirmenybėse žengiantys už Oladipo nugaros.
Vidutiniškai po 23,6 NBA naudingumo balo (PER) renkantis „Pacers“ lyderis pagal šį rodiklį tarp atakuojančių gynėjų sensacingai žengia antroje vietoje (DeMaras DeRozanas, 24,1). Teisybės dėlei, ESPN statistikos sistema pagrindinį MVP kandidatą Jamesą Hardeną (30,5) priskiria įžaidėjo pozicijai,tačiau šiuo skaičiumi Oladipo lenkia ne tik Butlerį ar Bealą, bet ir Klay Thompsoną, C. J. McCollumą, Deviną Bookerį, Johną Wallą bei, neišmatuojamai ironiškai – Russellą Westbrooką.
Vienai pastraipai dalinai nukrypstant nuo temos – apie iš naudingiausio praėjusio sezono NBA krepšininko komandos pabėgti sugebėjusių žaidėjų progresą būtų galima surašyti atskirą straipsnį. Oladipo, Sabonis, Enesas Kanteris, Dougas McDermottas, Reggie Jacksonas, Dionas Waitersas, Kevinas Durantas ar Jamesas Hardenas šiame kontekste tampa įspūdingais pavyzdžiais. Penas pamąstymams – kokį NBA matytumėm šiandien, jei 2012-ais „Thunder“ būtų nusprendę išmainyti ne Hardeną, o Westbrooką?
Po penkerių metų priimtas mainų sprendimas vis dar gali atsirūgti Oklahomos organizacijai. Po 24,8 taško (8,9 daugiau, negu pernai), 5,9 atkovoto kamuolio ir beveik 4 rezultatyvius perdavimus renkantis Oladipo bene labiausiai stebinantį statistinį šuolį atliko tritaškių taiklumo kategorijoje.
Šiuo metu lygoje yra tik keturi krepšininkai, per rungtynes išmetantys bent po 6 tolimus metimus ir juos realizuojantys bent 42 procentų taiklumu – Klay Thompsonas, Tobias Harrisas, Oladipo ir Rodney Hoodas.
Tolimus metimus minties vieną dieną apsivilkti Nigerijos rinktinės marškinėlius neatsisakantis Oladipo puikiai meta ir „ant plauko“ („clutch“) situacijose. Iki rungtynių pabaigos likus mažiau nei penkioms minutėms ir komandas skiriant ne daugiau nei penkiems taškams į lygos snaiperių elitą netikėtai įsiveržęs pataiko 41 procentą tritaškių.
Pagal pastarąjį skaičių tarp visų bent po vieną tolimą metimą tokiose situacijose vidutiniškai išmetančių žaidėjų Dipo nusileidžia tik Kevinui Durantui ir jau minėtam „Heat“ fenomenui Waitersui, pataikančiam net 50 procentus tokių (ir tik 31 procentą visų išmestų) tritaškių.
„Čia mano namai!“ – jei pirmą sykį šią frazę sušukęs su savo tėvu nuo vaikystės ne itin sutariantis Oladipo pabrėžė žodį „namai“, tai sezonui įsibėgėjus kylančios žvaigždės statusą užsitarnavęs krepšininkas pelnytai vis dažniau akcentuoja žodį „mano“.
Demonstruodamas tokį prisirišimą prie „Pacers“ organizacijos, kokio nė iš tolo neparodė Indianos valstijoje gimę ir augę George'as Hillas, Jeffas Teague'as ar Glennas Robinsonas, amžinasis Domanto Sabonio mainų bendrakeleivis jau dabar tapo centrine jaunos Indianos komandos figūra.
Vidurinėje mokykloje prie vieno geriausių valstijos chorų prisijungęs gynėjas sulaukė ryškaus chorvedžio įvertinimo, tapusio sudėtingu klausimu: „Victorai, tu turi puikius vokalo duomenis ir galėtum tapti nuostabiu dainininku. Ar tu tikrai nori žaisti krepšinį?“.
Antrąjį variantą pasirinkęs gynėjas šiandien neapleidžia ir į antrąjį planą nustumto talento. Itin muzikalioje giminėje tarp būrio pianistų, dainininkų ir bažnyčių vargonininkų gimęs Victoras Kehinde Babatunde šeimoje dėl posūkio į sportą tapo balta varna, tačiau duoklę šeimos genofondui atiduoda laisvalaikiu skirdamas dėmesį ritmenbliuzo muzikai ir įrašinėdamas pakankamai kokybiškus kūrinius.
Visgi Indianos valstijos ir absoliučios daugumos neutralių NBA gerbėjų džiaugsmui tylusis afroamerikietis mikrofoną iškeitė į oranžinį kamuolį ir šiandien savo solo partijas atlieka „Pacers“ chore. Ekspertų nurašytos komandos rezultatai prilygsta „Netikra Vienuolė 2” surinkto visuomenės atstumto jaunimo finaliniam pasirodymui, kuriame Oladipo atlieka pagrindine rolę.
Papildomo džiaugsmo krepšinio valstija save vadinančios Indianos gerbėjams neabejotinai suteikia ir iškalbingas faktas: pernai šioje sezono dalyje „Pacers“ pergalių ir pralaimėjimų santykis buvo 16-18, o šiais metis jis ūgtelėjo iki 18-14, kai George'u pasipildę „Thunder“ pernykštį 19-12 rezultatą nusmukdė iki 16-15.
Nors šie skaičiai anaiptol nėra nepajudinami, praėjus trečdaliui sezono Indianapolyje paplitusi frazė pamažu tampa realybe. 2017-ųjų metų liepos 6-ą dieną „Pacers“ ir „Thunder“ atliko Victoro Oladipo mainus, kuriuose dar dalyvavo Domantas Sabonis ir Paulas George'as. Oh, happy day!
