Taip, Indianos „Pacers“ stovykloje pirmosiomis dienomis po septintose rungtynėse patirto pralaimėjimo pirmajame Rytų konferencijos etape turėjo tvyroti nemažas nusivylimas.
Tačiau skirtingai nuo Toronto „Raptors“ dar ilgai gaubsiančios nevilties, pažvelgę į savo rezultatus Indianapolio klubo atstovai turėjo paantrinti organizacijos prezidento Kevino Pritchardo žodžiams: „Ši komanda mane privertė didžiuotis, jog esu „Pacers“ dalimi“.
Po Paulo George'o mainų, kurių sukeltas ažiotažas buvo toks didelis, jog Oklahomos policijos departamentas su šypsena paviešino jiems atsiųstą pranešimą apie vidury dienos įvykdytą Indianos organizacijos apiplėšimą, lygos ekspertai „Pacers“ prognozavo itin liūdną ateitį.
Las Vegaso bukmekeriai prieš sezoną nustatė lažybų riba tapusį Nate'o McMillano auklėtinių pergalių skaičių – 28,5. Toks apytikslis rezultatas būtų leidęs „Pacers“ žengti koja kojon su atitinkamai 28 ir 29 rungtynes laimėjusiais Bruklino „Nets“ ir Niujorko „Knicks“, užėmusiais 11-12 pozicijas Rytų konferencijoje.
Praėjus septyniems mėnesiams išankstines prognozes beveik dvigubai pranokusi Indianos ekipa (48 pergalės, 34 nesėkmės) tapo pirmuoju klubu, privertusiu geriausią šios kartos pasaulio krepšininką Jamesą pirmajame atkrintamųjų varžybų etape žaisti lemiamas septintąsias rungtynes.
Darrenas Collisonas, Victoras Oladipo, Bojanas Bogdanovičius, Thaddeusas Youngas ir Mylesas Turneris sugebėjo iš vieno „ant popieriaus“ silpniausių starto penketų visoje lygoje tapti vieningu kumščiu, tikslingais ir pamatuotais smūgiais sugriovusiu išankstinį „Pacers“ galimybių vertinimą.
Dėl puikiai suprantamų priežasčių didžiausio mūsų dėmesio „Pacers“ gretose sulaukė pastarasis krepšininkas. Reguliariojo sezono individualių apdovanojimų rinkimuose mūsų tėvynainis bent kelių balsų veikiausiai sulaukė net dviejose kategorijose – labiausiai patobulėjusio krepšininko ir geriausio šeštojo žaidėjo.
Debiutiniame sezone ties tritaškio linija didžiąją dalį savo žaidybinių minučių praleidęs Sabonis turėjo aiškią užduotį – gavus kamuolį atlikti metimą iš toli, sėkmės atveju atnešiantį dar vieną rezultatyvų perdavimą trigubo dublio vidurkį medžiojusiam Russellui Westbrookui.
Toks žaidimo stilius ženkliai apsunkino vidurio puolėjo rolėje visą karjerą praleidusio Domo integraciją į NBA pasaulį. O atvykimas į Indianos klubą, kuris aukštaūgių grandyje po mainų su „Thunder“ turėjo Turnerį, Alą Jeffersoną, T. J. Leafą ir Keviną Seraphiną, nekėlė pernelyg didelio optimizmo.
Visgi 21-erių metų lietuvis žaibiškai pranoko visus lūkesčius ir įsitvirtino šeštojo žaidėjo rolėje, kurią Turnerio traumų metu sėkmingai pavertė ir startinio vidurio puolėjo vaidmeniu. Sėkmingiausiu jam tapo sausio mėnesis, kai 11 rungtynių iš eilės starto penkete sužaidęs Domas vidutiniškai rinko po 14,6 taško, o į Milvokio ekipos krepšį sumetė net 24 taškus.
Viena iš tokio ryškaus 11,6 taško ir 7,7 atkovoto kamuolio vidurkius viso sezono metu fiksavusio Sabonio progreso priežasčių neabejotinai tapo sugrįžimas į vidurio puolėjo poziciją. Oklahomoje daugiau nei keturis penktadalius savo žaidimo minučių praleidęs sunkiojo krašto vaidmenyje, Indianoje Domas gavo galimybę rungtyniauti arčiau krepšio bei tapti itin pavojingu ginklu pagrindinėje „Pacers“ puolimo ašyje – žaidime du-prieš-du.
Net 42 procentus savo atakų leisdamasis link krepšio šio derino metu („pick-and-roll roll-man“) užbaigęs Domantas pagal šio vaidmens atlikimo dažnį pirmavo tarp visų NBA lygos krepšininkų (Turneris buvo antras su 39 proc.). Pirmąją vietą lietuvis užėmė ir pagal šiame derinyje prarastų kamuolių procentinę išraišką – leisdamasis link baudos aikštelės aukštaūgis vieną iš devynių atakų užbaigdavo klaida.
Nors antrasis skaičius turėtų kelti šiokį tokį nerimą, jo priežastingumą lemia du faktoriai. Pirmasis – Saboniui žūtbūt reikia stiprinti žaidimą silpnąja dešine ranka. Serijoje su „Cavaliers“ Jamesas ir kiti Klivlando krepšininkai ne sykį perėmė kamuolius iš Domo laukdami jo apsisukimo link krepšio per dešinįjį petį.
Tačiau yra ir kitas aspektas. Sabonio aikštės matymas, žaidimo skaitymas ir puikiai išlavintas, tačiau vis dar milžinišką neatskleistą potencialą turintis perdavimų skirstymas iššaukė McMillano pasitikėjimą lietuviu kaip antriniu žaidimo kūrėju. Kūrybingi sprendimai krepšinio aikštėje, kaip ir gyvenime, klaidomis baigiasi dažniau, nei rutininiai veiksmai, tačiau jų nešama nauda leidžia pamatyti iki šiol neatrastas galimybes.
Dar vienu būtinu Domo tobulėjimo komponentu šią vasarą privalo tapti metimo iš vidutinio nuotolio gerinimas. Nors lietuvis, lyginant su praėjusiu sezonu, pakėlė savo taiklumą iš visų aikštės zonų (ryškiausiai – iš po krepšio, 67 proc. nuo 55 proc.), jo pataikymo procentas iš tolimojo dvitaškio (nuo 4,9 metro nuo krepšio iki tritaškio linijos) smuko nuo 47 iki 35 procentų.
Silpnųjų Domanto žaidimo pusių sąrašą užbaigti norėtųsi gynybos baudos aikštelėje komponentu. Nors nemažą savo minučių dalį lietuvis grūmėsi su atsarginiais varžovų krepšininkais, jo per 36 minutes vidutiniškai gautų pražangų kiekis (4,4) išliko identišku pirmajame sezone fiksuotam rodikliui.
Jaunasis Sabas vis dar per dažnai pasimauna ant varžovų klaidinančių judesių ir susiduria su sunkumais bandydamas išlaikyti vertikalumą kontakto su metimą atliekančiu oponentu metu.
Visgi šis aspektas yra dėsningas NBA lygoje pirmuosius žingsnius žengiantiems aukštaūgiams. Tas pats Valančiūnas solidžiai efektyvų šių žaidimo dalių išpildymą demonstruoti ėmė tik šiame – šeštajame – savo sezone.
Nesupraskite manęs klaidingai – silpnąsias Domanto žaidimo puses šiame straipsnyje išvardinau anaiptol ne norėdamas sukritikuoti mūsų tėvynainį. Priešingai, jo žaidimas šiame sezone mums visiems paliko tokį džiugų ir teigiamą įspūdį, jog net ir siekdamas surasti statistinį pagrindą jo tobulėjimo keliams turėjau gerokai pasukti galvą ir perversti dešimtis išplėstinės NBA statistikos puslapių.
Tuose pačiuose skaičių vandenynuose pavyko rasti ir dar porą optimistinių Sabo progreso išraiškų.
NBA lygoje pastaraisiais metais stipriai ryškėja tradicinių aukštaūgių teikiamos naudos mažėjimo tendencingumas. Vienu iš pagrindinių vidurio puolėjų Achilo kulnų šiandien laikomas ribotas gebėjimas stabdyti varžovų gynėjus po susikeitimo derinyje du-prieš-du.
Dėl šio žaidimo komponento kritikos strėlių vis dar sulaukia Valančiūnas, o Kevino Love'o atveju ši problema buvo įvardinama kaip viena pagrindinių „Cavaliers“ silpnybių superfinalų mūšiuose su „Warriors“.
Gynybos prieš „mažiukus“ efektyvumą taip pat galima išmatuoti statistiškai. Tarp visų bent 50 kartų tokiose dramblys-prieš-musę situacijose reguliariajame sezone atsidūrė 63 lygoje rungtyniaujantys aukštaūgiai.
Šiame sąraše Domantas užima net labai garbingą aštuntąją vietą, sau už nugaros palikdamas tokius gynybos ramsčius kaip Anthony Davisas ar Clintas Capela. Įdomumo dėlei, trys efektyviausiai tokiose aplinkybėse varžovus stabdantys aukštaūgiai yra Dewayne'as Dedmonas (Atlantos „Hawks“), Jordanas Bellas („Golden State Warriors“) ir Aronas Baynesas (Bostono „Celtics“).
Jonas šiame sąraše tarp 63 krepšininkų žengia 49-as, o apatinį trejetą užbaigia Robinas Lopezas (Čikagos „Bulls“), Andre Drummondas (Detroito „Pistons“) ir jau minėtasis Love'as, užimantis pačią paskutinę poziciją.
Atsisveikinti su bene didžiausią optimizmą Lietuvos kontekste po savojo antrojo NBA sezono mūsų šaliai padovanojusiu krepšininku norisi dar vienu žaviu skaičiumi. Visoje lygoje tik keturi 22-ejų metų ar jaunesni (reguliariojo sezono amžiumi) krepšininkai šiame sezone sugebėjo surinkti bent 860 taškų ir 570 atkovotų kamuolių: Karl-Anthony Townsas (22), Nikola Jokičius (22), Benas Simmonsas (21) ir Sabonis (21).
Visų įmanomu epitetų tarp „puikus“ ir „stebuklingas“ nusipelnęs Indianos klubo sezonas sukels įdomią problemą organizacijos prezidentui Pritchardui. Komandai turint galimybę pasistiprinti mainų lango pabaigoje net šeši krepšininkai specialisto prašė neiškeisti nė vieno žaidėjo ir leisti šiai sudėčiai išbandyti jėgas atkrintamosiose varžybose.
Galimybę pasistiprinti „Pacers“ turės ir ateinančią vasarą. Galiojančios sutarties su klubu artėjančiam sezonui šiandien neturi tik trys krepšininkai – Trevoras Bookeris, Glennas Robinsonas ir 13,8 milijono JAV dolerių žaidėjo opciją turintis Youngas.
Nors pralaimėjimas Klivlandui rezultatu 3:4 lyg ir signalizuoja, jog ekipai iki aukštesnio laiptelio galimai trūksta tik vieno pajėgaus krepšininko, trapios ekosistemos suardymas gali pakišti koją fenomenalų tarpusavio ryšį šiemet užmezgusiems žaidėjams.
Jutos „Jazz“ vyriausiasis treneris Quinas Snyderis artėjant sezono pabaigai NBA gerbėjams padovanojo gražią citatą: „mūsų komandos stiprybė yra mūsų komanda“. Šie žodžiai puikiai tinka ir šiųmetinei „Pacers“ sudėčiai.
Belieka tikėtis, jog jaunųjų Oladipo, Turnerio ir Sabonio progresas bei labiau patyrusių jų komandos draugų išlaikymas taps naujos sėkmingos Indianos eros pamatu.
