Prieš „Raptors“ treniruočių stovyklos pradžią, J. Valančiūnas – kaip dramblys kambaryje. Taip, jie vasarą bandė slaptai išmainyti JV, ir ne, jiems nepavyko rasti komandos, norinčios atlikti mainus. Bent jau ne su tokiomis sąlygomis, kokių Kanados ekipa norėjo. Ši situacija – šiek tiek nejauki, bet ir ne neeilinė. Tai verslo dalis.
Bet labiausiai stebina, kaip per pastaruosius dvejus-trejus metus pasikeitė paties J. Valančiūno vertinimas – tai laiko tarpas, per kurį pats Jonas beveik nepasikeitė.
Dar visai neseniai menkas JV naudojimas, ypatingai ketvirtame kėlinyje, buvo ginčus tarp „Raptors“ sirgalių kėlusi tema. Tarp žmonių netgi kildavo klausimų, kodėl Toronto komanda jam neleidžia žaisti daugiau. Bet dabar tie patys sirgaliai jau diskutuoja, ar Kanadoje šiam 213 cm ūgio Halkui yra vietos. Ir netgi, ar jos apskritai yra besikeičiančioje NBA lygoje.
Toks yra gyvenimas informaciniame amžiuje, kai susitarimas dėl mainų galima susitarti akimirksniu ir kartais sunku atskirti žaidėjo mainų vertę nuo tikrosios jo vertės. Šie rodikliai ne visuomet yra identiški ir būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl J. Valančiūnas vis dar yra „Raptors“ narys.
Jo mainų vertė yra nepaprastai maža, bet tai rezultatas to, kokia linkme žaidimo stilius šiuo metu krypsta. Mainų vertė daugiausiai remiasi pasiūla ir poreikiu. Atrodo, kad nuolat rinkoje yra laisvų tradicinių centrų, vyrukų su panašiais kaip JV gabumais, tačiau jų poreikio paprasčiausiai nėra, nes dauguma komandų mažina ir greitina savo sudėtis, akcentuodamos metimus ir universalumą gynyboje.
Bet tai nereiškia, kad „Raptors“ nevertina Jono. Priešingai. Jis jiems labai brangus, nes buvo pašauktas penktuoju numeriu, o klubas į jo tobulėjimą investavo daug laiko ir resursų. Todėl kyla klausimas: kas toliau? Kaip jiems išpešti kuo daugiau naudos iš talentingojo lietuvio, bet tuo pačiu nepakenkiant komandai?
Logiška būtų JV į rungtynes mesti nuo atsarginių žaidėjų suolelio. Toks žingsnis padėjo atgaivinti Grego Monroe karjerą Milvokyje, toks žingsnis taip pat puikiai tinka „Thunder“ aukštaūgiui Enesui Kanteriui – jie abu, kaip ir Jonas, yra į puolimą koncentruoti vidurio puolėjai. Esminė tokio žaidimo idėja, kad žaisdami antrame penkete centrai gali būti maitinami kamuoliais. O Toronto ekipos atveju, JV be jokios abejonės taptų kertiniu žaidėju puolime, kai ant parketo nebūtų DeMaro DeRozano.
Tai leistų Serge'ui Ibakai pasislinkti į vidurio puolėjo poziciją, kurioje jis pats norėtų žaisti, o tai komandai pridėtų naudos. Net ir nebeblokuojant tiek daug metimų, kiek ankstesniais metais „Thunder“ gretose, Ibakos stiprybe vis dar išlieka gebėjimas apginti savąjį krepšį. Rungtyniaujant kartu su Valančiūnu, jam dažnai tenka pasislinkti ties perimetru ir gintis prieš universalius ketvirtuosius numerius – būtent tai sumenkina jo pagrindinį žaidimo privalumą.
Tačiau problema ir didelė problema yra tai, kad su dabartine sudėtimi „Raptors“ paprasčiausiai negali sau leisti pokyčių. Be Ibakos, Toronto ekipa nebeturi nė vieno sunkiojo krašto puolėjo, pasirengusio rungtynes pradėti starto penkete. Išvykus DeMarre'ui Carrollui ir P.J. Tuckeriui, Normanas Powellas ir C.J. Milesas neturi ūgio ir jėgos, kad galėtų pasislinkti pozicija aukštyn. OG Anunoby yra naujokas, be to, dėl kelio operacijos negalės žaisti net iki sausio. Bruno Caboclo pastaruosius tris sezonus negavo svarbaus vaidmens, o Jakobas Poeltlas – labiau centras ir dar nėra iki galo išlavinęs savo metimo.
Nors Lucas Nogueira ir yra įdomus variantas bei sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje jau buvo šiek tiek išbandytas praėjusiais metais, jis dar turi susigrąžinti Dwane'o Casey pasitikėjimą ir išlikti sveikas, kad bent patektų į galutinę sudėtį. Todėl vieninteliu kandidatu lieka antrus metus lygoje žaisiantis Pascalis Siakamas.
Debiutiniame savo sezone P. Siakamas starto penkete pradėjo 38 rungtynes ir savo greičiu daugelį nustebino jau nuo pirmųjų akimirkų. Bet NBA komandos greitai perprato jo silpnybę – kadangi nemeta iš toli, varžovai gali rizikuoti ir palikdami jį laisvą gynybą dvigubinti ties D. DeRozanu ar Kyle'u Lowry.
Bet viską įvertinus, P. Siakamas vasarą puikiai padirbėjo. „Raptors“ tobulino aukštaūgio gynybą ir jau dabar jį įvertino kaip vieną geriausiai besiginančių komandos žaidėjų – kanadiečiai tiki, kad viena dieną jis taps nuolatiniu starto penketo nariu. Ir nors Vasaros lygoje jis pataikė 4 tritaškius iš 11, tačiau snaiperio savybių tobulinimas – vis dar progrese. O kaip atsipirko įdirbis, bus galima įsitikinti treniruočių stovykloje ir ikisezoniniuose mačuose. Bet kol jis netaps patikimu metiku, varianto mesti jį į staro penketą D. Casey turėtų atsisakyti. Tiesa, P. Siakamas kartu su J. Poeltlu, tikimasi, jau nebeturėtų būti mėtomi į Plėtojimosi lygą.
Visgi dvikovas pradėti kartu su J. Valančiūnu ir S. Ibaka taip pat nėra idealus variantas – praėjusį sezoną šiam duetui būnant aikštėje per 100 atakų varžovai įmesdavo 1,8 taškais daugiau. Nors ir šie skaičiai taip pat nebūtų mirties bausmė, ypač jeigu D. Casey vis tik sugebėtų tinkamai išnaudoti JV. Išimti Joną iš žaidimo pirmo kėlinio viduryje ir sugrąžinti į aikštę antrojo pradžioje kartu su K. Lowry ir atsarginiais leistų pasiekti kur kas daugiau naudos nei jam rungtynes pradedant nuo suolo.
„Raptors“ tokį eksperimentą jau bandė atlikti praėjusiais metais, tačiau neužtektinai. J. Valančiūnas 82 procentus savo žaidimo laiko ant parketo praleisdavo kartu su D. DeRozanu. Jie du kartu žaisdavo daugiau nei bet kuri kita pora. Ir tai negali pasikartoti, jeigu „Raptors“ ketina prioritetą teikti žaidimo praplėtimui, kamuolio dalinimuisi ir gynybai. Nepaisant visų jųdviejų stiprybių, šios žaidimo savybės į jas nepatenka.
Ar JV lemiamomis akimirkomis bus aikštėje, tikriausiai priklausys nuo varžovų penketo, žaidimo plano ir kaip jam seksis žaisti pirmuose trijuose kėliniuose – akivaizdu, kad šioje sferoje niekas nepasikeis.
Tačiau jo vaidmuo, ko gero, taps dar aiškesnis, labiau pritaikytas konkrečioms situacijoms – kitoks nei daugelis tikėjosi prieš kelerius metus. Visgi jo svarba šiai „Raptors“ komandai tikrai nepasikeitė. Kitaip nei D. DeRozano, Jono silpnybės tokios akivaizdžios, kad jos pernelyg išpūstos. Apmaudžiausia, kad jis nėra įvertinamas už tai, ką aikštėje daro geriausiai.
JV yra vienas geriausių NBA kovotojų dėl atšokusių kamuolių, yra puikus baudų metikas ir geba rinkti taškus iš po krepšio. Jis sunkiai dirba tiek aikštėje, tiek už jos ribų, ir niekada nesiskundžia nesulaukdamas perdavimų ar daugiau žaidimo laiko. To taip pat negalima praleisti pro akis.
Ir nepamirškite, kad vos prieš metus, 2016-ųjų atkrintamosiose varžybose, Jonas visas šias žaidimo savybes pademonstravo gelbėdamas strigusius K. Lowry ir D. DeRozaną: juk iki nelemtos čiurnos traumos jis buvo sunkiai sustabdomas tiek serijoje prieš „Pacers“, tiek prieš „Heat“.
Todėl, ne, „Raptors“ neturėtų nurašyti JV. Kaip to daryti neturėtumėte ir jūs.
