Jame skaityti paskaitas neatsisako ir tokie strategai, kaip Duško Ivanovičius ar Svetislavas Pesičius.
Lietuvos moterų rinktinę 1997 metais į Europos čempionių sostą atvedęs V. Gedvilas džiaugiasi, kad mūsų šalies treneriai vis labiau įsitvirtina Senajame žemyne, o tarp vaikų trenerių bręsta ne vienas daug potencialo turintis strategas.
— Kaip pavyksta į Lietuvą skaityti paskaitų prisikviesti garsiausius Europos trenerius?
— Praktiškai dar nebuvo atvejo, kad kuris nors treneris atsisakytų mūsų kvietimo dalyvauti trenerių seminare. Visi noriai atvyksta į Lietuvą, pristato savo požiūrį į treniravimo metodikas, o dalyvavimas panašiuose seminaruose vedančioje krepšinio šalyje jiems yra savotiška reklama.
Prisimenu, kad Kęstutis Kemzūra buvo niekam nežinomas treneris ir dirbo viename Turkijos klubų. Jam pradėjus skaityti paskaitas trenerių seminaruose ir vesti juose pratybas, viskas pasikeitė. Klubų atstovai pamatė, kad tai yra geras, daug žinių ir potencialo turintis treneris bei ėmė jam siūlyti darbą. Žinoma, kai treneris yra garsus, dalyvavimas seminare jam nėra labai reikalingas, tačiau kylantiems treneriams jie suteikia dideles galimybes.
— Kokie garsūs treneriai skaitys paskaitas šiemet?
— Slovėnijos rinktinės treneris Božidaras Maljkovičius, vyrų rinktinės treneris Valdas Chomičius, vieno stipriausių Europoje Jekaterinburgo UMMC treneris Algirdas Paulauskas, pasaulio jaunimo čempionų strategas Kazys Maksvytis, Maskvos CSKA fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius, teorinę paskaitą skaitys profesorius Albertas Skurvydas. Praėjusiais metais seminare dalyvavo apie 400 trenerių iš 15 valstybių. Šįkart dalyvių skaičius bus kiek mažesnis dėl artėjančio Europos čempionato. Daugelis trenerių planuoja atvykti į pirmenybes, dukart skristi į Lietuvą jiems nėra labai patogu.
— Koks pagrindinis šių seminarų tikslas?
— Svarbiausia — mūsų krepšinio treneriai. Nuo jų priklauso visas Lietuvos krepšinis. Norime, kad jie būtų išsilavinę ir gudrūs, turėtų gerų žinių, augtų ir keltų kvalifikaciją. Jeigu taip bus, mūsų krepšinis ir ateityje išliks vienas stipriausių pasaulyje. O jeigu tų dalykų nedarysime, nebus ir krepšinio. Labai dažnai nepastebime trenerių. Visi matome krepšininkus, o treneriai lieka šešėlyje. Iš tikrųjų viską daro treneriai.
— Ar tokie seminarai yra brangus malonumas?
— Lietuvos treneriai dalyvauti trijų dienų seminare gali už simbolinį 70 litų mokestį. Esame ne pelno siekianti organizacija, todėl pagrindinis mūsų tikslas yra, kad seminaras nepatirtų nuostolių. Už skaitytas paskaitas turime sumokėti lektoriams ir padengti garsių užsienio trenerių keliones į Lietuvą.
— Kada pradėjote rengti panašius seminarus?
— Jie vyksta praktiškai nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų, tačiau pastaraisiais metais kokybė yra stipriai išaugusi. Praėjusiais metais į Lietuvą buvo atvykę treneriai iš Ispanijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Afrikos, Anglijos ir visi jie pripažino, kad šių seminarų lygis yra labai aukštas.
— Kuris Lietuvos treneris, jūsų nuomone, šiuo metu yra perspektyviausias?
— Noriu pagirti pasaulio jaunimo čempionų trenerį K. Maksvytį. Jis turi žemaitiškos kantrybės ir užsispyrimo. Nors pats ir nebuvo geras sportininkas, krepšiniu labai domisi, komandoje palaiko gerą drausmę ir turi daug gerų trenerio savybių. Manau, jis turi daug potencialo tapti geru treneriu ir vyrų krepšinyje.
Žinoma, jam dabar reikėtų pereiti į vyrų krepšinį, daug dirbti ir rezultatai ateis. Mano nuomone, kiekvienas treneris turi pradėti nuo vaikų. Geras treneris yra tas, kuris praeina visus etapus — vaikų, jaunimo, dublerių ir vyrų.
Pastaruoju metu Lietuvos trenerius vis dažniau pastebi didieji klubai — Jonas Kazlauskas treniruoja CSKA, Rimas Kurtinaitis — „Chimki“, A. Paulauskas — Jekaterinburgo UMMC, vis daugiau susidomėjimo iš elitinių klubų sulaukia ir K. Kemzūra.
— Ar galima sakyti, kad Lietuvos treneriai pradeda sudaryti atsvarą serbams, kurie išsibarstę po visą Europą?
— Jeigu būsime vieningi ir vienas kitą palaikysime, galime dar labiau įsitvirtinti Europoje. Nesu girdėjęs, kad serbų treneris apie kitą serbų trenerį atsilieptų blogai. Kiekvieną kartą paklausti apie kolegas, jie juos vadina vienais geriausių Europoje, kitokio atsakymo neišgirsi. Turėtume taip pat solidariai palaikyti vienas kitą ir sakyti, kad Lietuvos treneriai yra vieni geriausių pasaulyje.
Niekuomet nereikia nuvertinti savo galimybių. Jeigu treneriai sakys, kad jis geras, visi ir galvos, kad jis geras. O jeigu gerą trenerį imsi vadinti blogu, po kurio laiko jis ir pats tuo įtikės, praras pasitikėjimą savimi. Lietuvos krepšininkai aikštėje pasižymi komandiniu žaidimu. Tuo pačiu principu turėtų remtis ir treneriai. Asistentais jie galėtų kviesti ne užsieniečius, o lietuvius. Taip elgiasi ir serbai, ir graikai.
— Ar jums neapmaudu, kad mūsų didžiuosius klubus treniruoja užsieniečiai?
— Žinoma, labai gaila. Jeigu norime auginti trenerių kartą, turime treneriams duoti ir geras komandas. Jeigu patyręs treneris neturės stipraus klubo, jis nustos tobulėti. Tačiau klubai yra privatūs, viską sprendžia jų savininkai. Mes galime tik kalbėti, kad tai nėra gerai.
Kalbant apie vyrų rinktinę, neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad vyrų rinktinės treneriu pasamdytume amerikietį, rusą ar dar kokį nors užsienietį. Reikėtų sudegti iš gėdos. Juk esame krepšinio šalis, o vaikai gerais krepšininkais tampa ne dėl švento Petro.
Juodai dirbdami nuo ryto iki vakaro gerais krepšininkais juos paverčia treneriai. Gerbėjai tik džiaugiasi laimėjimais, daug kam atrodo, kad treneriui stovėti prie komandos vairo yra tik didelė garbė. Iš tiesų tai yra sunkus ir alinantis darbas. Patikėkite, 25 metus dirbau treneriu ir puikiai žinau, ką tai reiškia.