Legendinis treneris trumpai papasakojo savo biografiją, prisiminė tuos laikus, kai pats treniravo vaikus sporto salėje, kurios išmatavimai - 14 m ilgio ir 8 m pločio, o lubos tokios, kad Arvydas Sabonis pašokęs jas paliestų, o per sienas matėsi ateinančio į treniruotes vaiko siluetas.
„Sunkų gyvenimo kelią pasirinkote. Trenerio darbas labai sudėtingas. Viskas priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo kiekvieno krepšininko atskirai ir nuo visų jų kartu. Svarbu, kad treneris ir žaidėjai sėdėtų viename vežime“, – patirtimi dalijosi svečias. - Kiekvienas krepšininkas turi vadovautis tokia strategija: norėti, žinoti, mokėti“.
V. Garastas netrukus paaiškino, jog kiekvienas, kuris norės, ras būdą kaip sužinoti, o jei žinos - mokės. Ne vieną Lietuvos krepšinio žvaigždę treniravęs strategas, prisipažino, jog nepripažįsta krepšininkų pasiteisinimo, jog šis, neva, šiandien „neformoje“.
„Negali taip būti“, – teigė V. Garastas. Besiremdamas garsaus vokiečių futbolininko Franzo Beckenbauerio žodžiais, jis pabrėžė, jog aukštą sportininko lygį parodo nuoseklumas ir gebėjimas žaisti ne tada, kai komanda pirmauja 20 taškų, o tada, kai aikštelėje susidaro ekstremali situacija.
Šių dienų krepšinio filosofiją V. Garastas mato greitame žaidime, greitose atakose.
„Juk norint laimėti reikia žaisti taip, kad antroje aikštelės pusėje nebūtų pasipriešinimo“. Prisiminė treneris tuos laikus, kai „Žalgirio“ vyrai treniruodavosi su 15 kg diržais, kurie vėliau buvo pakeisti švino prikištomis liemenėmis tam, kad jų kojos būtų pakankamai stiprios.
„Pabandykite ir jūs, tai tikrai padeda“, – siūlė legendinis treneris.
Prakalbęs apie pagalbines priemones treniruočių metu, svečias mokyklai padovanojo specialią priemonę, padedančią mokytis kovoti dėl atšokusių kamuolių. Tai žiedas, su iš šonų pritvirtintomis spyruoklėmis, tvirtinamas lanko viduje.
„Dovanoju, man jau neprireiks“, – šyptelėjo V. Garastas.
Po truputį pokalbis pasisuko link metimo į krepšį. V. Garastas prisiminė kažkada jam užduotą klausimą, kaip laimėti rungtynes.
„Įmeskite vienu tašku daugiau nei varžovai“, – pokštavo treneris. - Ar žinote, kad kiekvienas žaidėjas turi žinoti, kodėl jis pataikė į krepšį ir kodėl ne? Kaip to pasiekti? Valdemaras Chomičius per savaitę padarydavo 10 000 metimų. Dirbti reikia tol, kol metimas taps automatiniu ir nebešaudysite kaip vokiečių artileristai po metrą į šoną“.
Nepraleido pro akis legendinis treneris ir dabartinių taktinių krepšinio schemų, tik jų gausa susižavėjęs nebuvo, dėl to kad jam arčiau širdies greitas krepšinis.
„Lapė ir katinas susiginčijo, kuris greičiau nuo vilko pabėgs. Lapė turėjo 40 pabėgimo būdų, o katinas vieną – į medį. Kai atėjo vilkas, katinas šoko į medį, o lapė išsirinkti pabėgimo būdo ir nespėjo...“, – pasakojo treneris. O gynyboje išskyrė, jog svarbiausia apsiginti vienas prieš vieną, nes kitaip nepadės jokios gynybos schemos.
„Tornado“ krepšinio mokyklos treneriai liko patenkinti perėmę dalelytę garsaus trenerio patirties ir sieks tai įgyvendinti praktikoje. Susitikimo dalyviai išėjo pakylėti ir darbingai nusiteikę ruoštis lemiamoms sezono rungtynėms.
