Po kelerius metus trukusios karjeros NBA lygoje Švedijoje gimęs J. Tayloras persikėlė į Europą ir net septynis sezonus praleido karališkajame Madrido „Real“ klube, su kuriuo laimėjo visus galimus trofėjus, įskaitant ir Eurolygos čempiono titulą.
Savo pirmajame interviu J. Tayloras atsikleidė savo tikslus žaidžiant „Wolves“ gretose šį sezoną, papasakojo apie mintis grįžti į NBA, sunkiausią varžovą gynyboje, savo laisvalaikį, šeimą ir savo žaidimo prisitaikymą prie komandos poreikių.
– Palikus Madrido „Real“ turėjai pasiūlymų iš didžiųjų krepšinio klubų, tačiau viskas susiklostė taip, kad pasirašei sutartį su nauju „Wolves“ klubu...
– Buvo šiokių tokių kalbų, tačiau nieko esminio, todėl nusprendėme palaukti. Tuo metu grįžau į Švediją ir sportavau. Man išties pasisekė, nes mano gimtajame mieste turime profesionalią komandą Norčopingo „Dolphins“. Turėjau galimybę dirbti su jų fizinio rengimo treneriu ir komandos trenerio asistentu. Taigi, būdamas Švedijoje sportavau ir leidau laiką su šeima, laukdamas gero pasiūlymo.
– Tau yra 33-eji metai, turi sukaupęs didžiulę patirtį, žaidei daug didžiulės svarbos rungtynių, laimėjai ne vieną trofėjų. Kokie likę tavo tikslai krepšinyje?
– Noriu toliau žaisti ir tiesiog tuo mėgautis. „Wolves“ turi dideles ambicijas: tapti stipriu klubu Lietuvoje, žengti į Europą ir siekti aukštumų. Man labai smagu būti dalimi kažko naujo, būti dalimi visiškai naujos komandos ir pažiūrėti, kur atsidursime.
– Po praleistų trejų metų NBA persikėlei į Europą. Ar turėjai tikslų sugrįžti?
– Akivaizdu, tu nori sugrįžti, tačiau tokios galimybės nepasitaikė. Tau turi pasisekti, turi atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Galbūt ir buvau arti to prieš kelerius metus, bet nutariau likti Madrido „Real“ klube. Tai buvo geras mano pasirinkimas. Čia su šeima praleidome puikius septynerius metus. Prisidėjau prie komandos istorijos, kartu iškovojome daug titulų, todėl tikrai dėl nieko nesigailiu.
– Kokie tavo tikslai „Wolves“ klube?
– Mūsų tikslas – būti stipriausiųjų dvejetuke ar trejetuke. Norime ten būti. O taip pat užsitikrinti vietą viename iš Europos turnyrų kitam sezonui. Matysime, kiek galime pasiekti atkrintamosiose, bet kiekvienose rungtynėse stengsimės kovoti iš visų jėgų.
– Persikelkime laiku atgal. Jeffery – vėl mažas vaikas. Kodėl tada pasirinkai krepšinį?
– Mano gyvenime didelę įtaką turėjo mano tėvas. Jis buvo krepšininkas, žaidė koledže, kelerius metus praleido NBA, ilgą laikė žaidė mano gimtajame mieste Švedijoje. Prisimenu, kaip vaikystėje kartais lydėdavau jį į treniruotes ir visada į rungtynes. Jis visada buvo man didžiulis įkvėpimas, ypač krepšinyje. Nors jis man neliepė užsiimti krepšiniu, tačiau jis žaidė ir aš norėjau būti kaip jis.
– Ką žinojai apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Šiek tiek žinojau apie šalies istoriją ir kultūrą. Žinojau, kad Lietuvoje krepšinis yra labai svarbus, panašiai kaip Švedijoje futbolas ar ledo ritulys. Jei neklystu, krepšinis čia yra pati populiariausia sporto šaka. Žinojau, kad Lietuva yra gana maža šalis, žinojau apie Vilnių. Esu buvęs Kaune, kai žaidėme prieš „Žalgirį“. Taigi, turėjau šiek tiek žinių.
– Esi laikomas vienu geriausiai besiginančių žaidėjų, tuo metu 2013 m. Europos čempionate atstovaudamas Švedijos rinktinei buvai vienas rezultatyviausių turnyro žaidėjų. Kaip pats apibūdintum, koks žaidėjas yra Jeffery Tayloras?
– Galiu daryti daug dalykų. Nesu pats geriausias metikas, tačiau tikrai galiu pataikyti, galiu veržtis link krepšio, užbaigti atakas, gerai žaidžiu gynyboje. Darau viską, ko manęs prašo treneris. Stengiuosi būti toks žaidėjas, kuris stengiasi padėti komandai taip, kaip tik jai to reikia. Madrido „Realui“ nereikėjo, kad pelnyčiau kuo daugiau taškų, todėl ieškojau būdų, kaip galiu padėti komandai laimėti, kaip galiu prisidėti prie komandos pergalių. Ten atlikau darbą gynyboje ir dariau visą tą mažiau pastebimą darbą.
Bet tu ateini į kitą komandą, o joje tavęs laukia jau kitokios užduotys. Todėl stengiuosi būti naudingas ten, kur komandai reikia. Švedijos rinktinei Europos krepšinio čempionate reikėjo, kad pelnyčiau taškus. Todėl stengiausi žaisti labai agresyviai ir ieškojau visų įmanomų būdų, kaip pasižymėti.
– Kalbant apie gynybą, prieš kurį varžovą per visą tavo karjerą buvo sunkiausia gintis?
– Sakyčiau, kad sudėtingiausi varžovai buvo Kevinas Durantas ir LeBronas Jamesas. Jie fiziškai yra labai dideli, tad nesvarbu, ką darai, jie vis tiek sugeba įmesti per tave. LeBronas yra labai stiprus ir gali padaryti, ką tik jis pats nori. Jiems abiem labai pasisekė, kad turi tokius kūnus ir greitį. Dėl to gintis prieš juos kartais yra neįmanoma misija.
– Kaip atrodo tavo laisvalaikis?
– Dabar gyvenu ramų gyvenimą. Einu į kino teatrą, žaidžiu kompiuterinius žaidimus, bendrauju elektroniniu paštu ir vaizdo skambučiais su draugais – įprasti visiems dalykai. Nesu vienas tų, kuriems reikia visą laiką kažką veikti ar kažkur eiti. Mėgstu laiką leisti ir atsipalaiduoti namuose.
– Buvo atvejis studijų universitete laikais, kai sugebėjai prasiskelti galvą į krepšinio lanką. Papasakok šią istoriją. Ar vis dar gali pašokti taip aukštai?
– Manau, kad vis dar galėčiau, ypač, jei esu apšilęs ir pailsėjęs. Aišku, nebesu toks, koks buvau 20-ies. Nors, iš tikrųjų, mėginau tai šį rudenį ir visai neblogai sekėsi. O istorija paprasta – komandos draugai norėjo pamatyti, ar aš tai galiu. Pašokau ir prasiskėliau galvą. Tai nėra pats linksmiausias įvykis. Tiesiog draugai sakė, kad man nepavyks, o aš ėmiau ir tai padariau, bet trinktelėjau galva į lanką. Viskas buvo tiesiog taip.
– Ar turi kokių nors įpročių rungtynių dieną?
– Rungtynių dieną man svarbu tinkamu laiku pavalgyti ir gauti šiek tiek poilsio. Tik tiek. Nesu prietaringas, todėl nėra dalykų, kuriuos kartočiau kiekvienų rungtynių dieną. Jei tik galiu pavalgyti, šiek tiek pailsėti, o gal net ir šiek tiek nusnūsti, man to pakanka. Bet kažkokios konkrečios rutinos man nereikia.
– Papasakok apie savo šeimą. Kokia ji?
– Turiu mamą, o tėvas iškeliavo Anapilin prieš kelerius metus. Turiu tris seseris, du brolius, dvi dukrytes ir antrąją pusę. Būti atskirai nuo jų lengva nebus, bet taip jau yra. Nenorėjome, kad vaikai nuolat kraustytųsi. Norime, kad jie augtų Švedijoje, lankytų mokyklą. Vienai dukrai ketveri, o kitai – dveji metai. Jos yra svarbiausios mano gyvenime. Šeima atvyks manęs aplankyti, bet Lietuvoje negyvens. Manau, kad susimatysime 2-3 kartus per mėnesį. Tikiuosi, kad pavyks susitikti kuo dažniau, nes jos man be galo svarbios.