Po susitikimo komandos treneris Rimas Kurtinaitis įteikė krepšininkui kamuolį, o vėliau sekė ir veterano kalba sugraudinusi ne vieną.
„Kuomet pirmą kartą apsivilkau rinktinės marškinėlius – tai buvo mano svajonės išsipildymas, nuo vaikystės man buvo įskiepyta, jog tavo šalis yra pati svarbiausia. Niekada netikėjau, kad ateis diena, kuomet su rinktinės marškinėliais kalbėsiu prieš jus ir jausiu tokią meilę.
Didelis ačiū jums sirgaliai, jūs esate patys geriausi sirgaliai. Paskutinis ačiū mano šeimynai, kuri atrodo šiandien jaučiasi kaip į laidotuves atvykę, visi tokie ramūs su ašarytėmis, bet aš suprantu juos. Jie matė, ką aš išgyvenau ir kartais net labiau pergyvena dėl manęs nei aš pats dėl savęs. Pabaigai noriu tik palinkėti, jog mus vienytų pergalės, nes matome, jog žmones suvienija arba nelaimės arba pergalės, tai tikiuosi, jog pergalės sugrįš“, – atsisveikinimo žodį tarė M. Kuzminskas.
Po kalbos M. Kuzminskas kartu su sirgaliais sušuko rinktinės šūkį „mes už Lietuvą!“.
Vėliau krepšininkas atsidūrė komandos draugų glėbyje, o šie mėtė Lietuvos krepšinio legendą į orą.
M. Kuzminskas po rungtynių taip pat sudalyvavo spaudos konferencijoje. Šis buvo paklaustas, ar niekas iš komandos atstovų nebandė perkalbėti dėl karjeros pabaigos.
„Pokalbiai tegul lieka komandos viduje, čia jau yra tik smulkios detalės. Kiekvieną vasarą važiavau į rinktinę ir niekada nebuvo klausimų, ar važiuoti. Šį sprendimą priėmiau ne per vieną ar dvi dienas. Dabar tai atrodo, kaip jautri akimirka, bet tai truks tik kelias dienas. Juk ateina nauji žaidėjai. Aš pats pradėjau žaisti su 1979 m. gimimo broliais Lavrinovičiais, o baigiau su 2002 m. gimimo Mantu Rubštavičiumi. Nepakeičiamų juk nėra. Toks tas gyvenimas“, – teigė puolėjas.
Ar veteranas pajuto skirtumus tarp kartų, su kuriomis teko rungtyniauti.
„Tikrai yra didelių skirtumų. Negaliu pasakyti, kurie geresni, ar kurie blogesni. Anksčiau buvo kitokie charakteriai, rūbinėje jausdavosi tokia subkultūra, bet tie charakteriai padėdavo laimėti. Naujoji karta yra draugiškesnė, bet to įžūlumo kartais trūksta aikštelėje. Būtų labai smagu surasti tą aukso vidurį“, – lygino M. Kuzminskas.
Krepšininkas neslėpė – prieš rungtynes buvo daug susijaudinimo.
„Buvo tikrai jau ir prieš rungtynes, kuomet rodė vaizdo įrašą kube. Po rungtynių apsiverkti yra viskas gerai, bet prieš jas tikrai to nesinorėjo, bet dabar džiugu, jog užbaigtas šis gražus etapas. Mėčiau visur mintis, kad tik negalvoti apie tai“, – kalbėjo jis.
35-erių puolėjo teigimu, per šį laiką jis stipriai pasikeitė ir prisiminė vieną istoriją iš pirmosios stovyklos su rinktine.
„Daug kuo pasikeičiau. Pamenu, kai atvažiavau į pirmą stovyklą ir būdavo madinga atykti su nuostabiais automobiliais, o aš jo neturėjau, tai mane atvežė mama. Turėjo tada tokią seną Toyota Corolla Verso. Ir tada man buvo labai gėda, jog su tokia mašina mane atveža, tad aš paprašiau, kad mane paleistų šone ir likusią distanciją su lagaminu įveikiau pieškomis. Dabar jei tokia situacija įvyktų, tai aš norėčiau, jog mama mane atvežtų iki pat paradinių durų. Laikui bėgant tiesiog daugiau drąsos atsirado“, – prisiminė istoriją M. Kuzminskas.
Karjeros pirmoje pusėje treneriai dažnai prašydavo Mindaugo būti piktesniu, blogesniu. Ar jam pavyko tokiu tapti?
„Ne nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Turbūt ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali tapti geru žmogumi. Būtent nuo to viskas ir prasideda. Man patiko, jog sulaukiau daug gražių žinučių, kuriose žmonės dėkojo už žmogiškumą, o tai man yra svarbiau už profesnius dalykus“, – teigė M. Kuzminskas.
„Turėjau svajonę patekti į antras olimpines žaidynes ir po jų užbaigti. Nepavyko, o tokio pralaimėjimo fone nesinorėjo užbaigti karjeros. Ačiū treneriui, kuris pakvietė mane į atranką, išėjome į čempionatą.
Visi karjeras baigiame skirtingai: Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis baigė vienaip, aš kitaip. Aš norėjau pabaigti karjerą tada, kai dar jaučiu, kad galiu duoti naudos, o ne tada, kai tave jau išneša“, – kalbėjo lietuvis.
Krepšininkas su rinktine 2013 m. ir 2015 m. iškovojo du Europos čempionato sidabro medalius.
„Ką būčiau pasakęs tam jaunuoliui prieš dešimt metų? Kad tai bus paskutinis medalis. Niekada nebūčiau patikėjęs. Tik atėjau į rinktinė ir prasidėjo medaliai, prisiminkime dar 2014 m. pasaulio čempionatą, kur likome per plauką nuo medalio. Viskas atrodė taip paprasta, jog ir toliau tai tęsis. Dėl to ir sakau komandai, jog jei kviečia – važiuokit į rinktinę. Laisvos dienos palauks, laisvos vasaros ateis“, – teigė jis.
Rungtynes „Švyturio“ arenoje stebėjo Mantas Kalnietis, vilkėjęs 19-u numeriu pažymėtus marškinėlius.
„Nustebau iš tikro, iš kur jis gavo tuos marškinėlius. Smagu labai, mes su Mantu turime gerą ryšį. Iškovojome du medalius, aišku buvo ir pralaimėjimų. Per karjerą krepšinyje sutinki tūkstančius žmonių, bet tik vienetai lieka tavo draugais“, – šypsojosi M. Kuzminskas.
Koks Mindaugas bus Lietuvos rinktinės sirgalius?
„Tikiuosi pozityvus. Visada su tėvais palaikydavome rinktinę, po didesnių pergalių būdavo ir ašarų. Stengsiuosi būti teigiamas“, sakė M. Kuzminskas.
Kalbėdamas apie klubinę karjerą, krepšininkas trumpai atsakė, jog apie jos pabaigą dar minčių nėra.