Nespėjęs ilgiau pailsėti po įtempto sezono, Š.Jasikevičius šį ketvirtadienį (09.18) jau iškeliavo į Izraelį, kur prisijungė prie savo naujojo klubo – Tel Avivo “Maccabi” – stovyklos. Prieš išvykdamas jis davė interviu svetainei www.euroleague.net.
- Šarūnai, kaip jaučiatės, po pergalės Stokholme praėjus porai dienų?
- Viskas vis dar taip pat neįtikėtina. Mes vis dar esame devintame danguje, pilni emocijų. Jaučiame pasididžiavimą ir didelį didelį nuovargį. Atrodo, laimėti Europos čempionato auksą buvo netgi lengviau, negu iškęsti visa tai, kas dabar darosi Lietuvoje. Aišku, aš čia tik juokauju – toks nuovargis teikia tiktai malonumą ir džiaugsmą. Matant visoje Lietuvoje tiek laimingų žmonių, mus apima pasididžiavimas. Mūsų šalis yra išskirtinė, čia krepšinis yra sportas numeris vienas be jokios konkurencijos, ir šitas jausmas yra neapsakomas.
- Laimėjus Europos čempionų titulą, jums baigėsi šis labai sėkmingas sezonas. Ar tikėjotės jame laimėti visus įmanomus titulus?
- Tikėtis nesitikėjau, tačiau troškau laimėti viską, nes man patinka jaustis nugalėtoju, ir aš visada siekiu pergalės. Kitas dalykas yra realios galimybės, tačiau aš esu įsitikinęs, kad stengiausi iš visų jėgų, ir dėl to jaučiuosi gerai. Šnekant apie keturis laimėtus titulus, turėčiau visiems priminti, kad man labai pasisekė. Pasisekė, kad turėjau du puikius trenerius: Svetislavą Pesičių “Barselonoje” ir Antaną Sireiką Lietuvos rinktinėje. Taipogi nereikia pamiršti ir 22 puikių žaidėjų, su kuriais mes dirbome išvien abiejose komandose. Jeigu ne jie, nebūtų visų tų keturių titulų.
- Ar minėti treneriai yra patys svarbiausi jūsų karjeroje?
- Taip – šie du treneriai ir Zmago Sagadinas. Iš kiekvieno trenerio galima kažko išmokti, tačiau praleidęs sezoną Liublianos “Olimpia” ekipoje, iš Zmago aš pasisėmiau nepaprastai daug.
- Laimėjęs Europos čempionato auksą, jūs kelis kartus minėjote, kad būtumėte laimingas, jeigu tai paskatintų daugiau vaikų Lietuvoje ateiti į krepšinį. O kaip žaisti pradėjote jūs pats?
- Krepšinis yra lietuvių nacionalinis sportas, ir titulų laimėjimas yra pats geriausias būdas jį išlaikyti tokioje padėtyje. Na o kas dėl manęs, viskas buvo kiek kitaip. Pradėti žaisti krepšinį mane paskatino Kauno “Žalgirio” pralaimėjimai SSRS čempionato superfinaluose, grumiantis su Maskvos CASK. Mums, lietuviams, turintiems tik 3 milijonus gyventojų, rungtynės su CASK visada turėjo ypatingą reikšmę. Šis klubas atstovavo visai valstybei su jos 250 milijonų gyventojų, ir jie galėdavo pasiimti pas save praktiškai bet kurį šalies žaidėją. Aš pažadėjau sau tapti geru žaidėju ir padėti sugriauti rusų hegemoniją.
- Tačiau 1988 metų Seulo Olimpinėse žaidynėse būtent lietuviai buvo ta jėga, kuri smarkiai prisidėjo, vesdami SSRS rinktinę link aukso medalių ...
- Taip, taip, tiesa. A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis ir V.Chomičius žaidė puikiai. Bet tuomet mes visi buvome SSRS piliečiai, daugumai žmonių iš užsienio – tiesiog “rusai”.
- O Barselonos bronza 1992 metais?
- Tai jau buvo nepamirštama. Aš tuomet treniravausi su Lietuvos jaunių rinktine, mes gyvenome viešbutyje ir nepaprastai sirgome žiūrėdami tas kovas. Džiaugsmas buvo begalinis. Tai buvo pirmasis lietuvių krepšininkų titulas, atgavus nepriklausomybę, ir iškovotas ne bet kur, o Olimpiadoje!
- Visi vaikai turi savo idealus, garbinamus žaidėjus. Kuris buvo jūsų?
- Sabonis! Ne tik mano idealas, bet daugelio kitų lietuvių, kurie juo žavisi. Jis labai daug nuveikė mūsų krepšiniui ir visai Lietuvai. Iš užsieniečių man labai patiko Draženas Petrovičius. Nekęsdavau jo, kai jis primėtydavo taškų į “Žalgirio” krepšį, tačiau jis buvo didis žaidėjas.
- Jums teko laimė žaisti kartu su Saboniu ...
- Taip, man tai buvo tikra garbė ir privilegija. Mes kartu žaidėme už Lietuvos rinktinę 1999 m. Europos čempionate Prancūzijoje.
- O dabar jūs būsite varžovai – jis žais už “Žalgirį”, o jūs atstovausite “Maccabi” klubui.
- A.Sabonio sugrįžimas į Europos krepšinį yra puiki žinia visam mūsų sportui, Eurolygai, Kauno “Žalgiriui” ir Lietuvai. Jo autoritetas ir įvaizdis, jo žaidimas labai turės didelį teigiamą poveikį krepšiniui čia, Europoje.
- Kaip manote, ar “Maccabi” komandoje jausite panašų spaudimą, koks jums buvo daromas “Barselonoje”? Juk Eurolygos Finalinio ketverto varžybos vyksta Izraelyje.
- Aš niekada nejaučiu spaudimo. Kaip jau sakiau, aš visada stengiuosi iš visų jėgų: kiekvieną dieną, kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose rungtynėse. Jeigu to užtenka, kad laimėtume – puiku. Jeigu neužtenka – nieko tokio, jaučiuosi gerai.
- Kodėl pasirinkote “Maccabi”?
- Nes tai vienas iš didžiųjų klubų. Tai ir ilgametės tradicijos, ir aistra krepšiniui, kaip ir Lietuvoje. Turiu pripažinti, kad buvo finansiškai gerokai labiau viliojančių pasiūlymų, tačiau aš nenorėjau eiti į komandą vien dėl pinigų. Žaidimas už “Maccabi” – tai naujas iššūkis man.
- Ar nesigailite pasirašęs kontraktą dar prieš Europos čempionatą?
- Ne, jokiu būdu. Norėjau čempionato metu būti visiškai ramus dėl savo ateinančio sezono – kontraktas su “Maccabi” suteikė tokią ramybę. Aš galėjau visiškai susikoncentruoti žaidimui už šalies rinktinę.
- O kokios jūsų mintys dėl karjeros NBA?
- Jokių ypatingų minčių – tai jau nebėra mano išsvajotas tikslas. “Barselonos” klube apie tai nemažai kalbėjomės su Dejanu Bodiroga, geriausiu Europos žaidėju. Mūsų filosofija šiuo klausimu sutampa: jeigu vieną dieną pavyks ten patekti – puiku. Jeigu nepavyks – taip pat puiku. Aš jaučiuosi labai laimingas dėl to, ką darau Europos krepšinyje.
- Kas varžysis dėl Eurolygos nugalėtojų vardo Finalinio ketverto varžybose Tel Avive?
- O kas gali tai žinoti? Favoritai visada tie patys: “Barcelona”, “Benetton”, “Panathinaikos” ... Be to, reikėtų pasisaugoti CASK – jie subūrė puikią komandą, o organizaciniai dalykai klube tvarkomi neįtikėtinai profesionaliai. Be abejo, “Maccabi” irgi bandys ...
- Jūsų rinktinės draugas Arvydas Macijauskas tapo Europos čempionato atradimu. Kaip manote, ar jis ir toliau puikiai žais, vilkėdamas “TAU” klubo aprangą?
- Arvydo pasirodymas mūsų visiškai nenustebino, nes mes jį gerai pažįstame. Tai, kad varžovai palyginti nedaug žinojo apie jį ir apie Ramūną Šiškauską, buvo mūsų pranašumas. Kas dėl Eurolygos – taip, aš manau, kad Arvydas gali tapti naujojo sezono atradimu ir čia.
- Krepšinio istorija tęsiasi. Štai jūsų jaunesnysis brolis žaidžia už “Žalgirio” jaunimo komandą ...
- Taip. Vyteniui 17 metų, jis gali žaisti įžaidėjo arba atakuojančio gynėjo pozicijose, kaip ir aš. Manau, jis netrukus išvyks į JAV studijuoti. Šiuo metu Vytenis treniruojasi su Lietuvos jaunučių rinktine, todėl negalėjo atvykti į Stokholmą kartu su tėvais.
