- Kada ir kodėl nusprendei „užrišti“ su krepšiniu?
- Kada? – Sezono viduryje. Kodėl?... Tiesiog jaučiu, kad metas sustoti. Žinoma, dar galėčiau žaisti. Ir sveikata leidžia. Kita vertus, nenoriu žaisti tol, kol iš aikštės išneš neštuvais.
- Tau, be viso to, praėjusiame sezone teko gerokai persiorientuoti.
- Taip, aš visada stengiuosi atlikti, ko iš manęs reikalaujama. Dėl trenerio, dėl komandos. Mano žaidimas, iš tikrųjų, pasikeitė, bet skųstis dėl to nenoriu. Jeigu mane matė tokiame vaidmenyje, stengiausi jį atlikti gerai.
- Praktiškai visą karjerą užėmei trečio numerio poziciją. Dabar tave dažniau naudojo kaip antrąjį. Ar buvo sunku?
- Nepasakyčiau, kad šios pozicijos labai skirtųsi. Juk tai ne pirmą su penktu sulyginti. Kitas dalykas, kad kur bebūčiau žaidęs, turėjau daugiau laisvės. Sukurdavau pats, padėjau sukurti kitiems. Puolime daugiau priklausė nuo manęs. Šiais metais manyje matė, pirmiausia, gynėją, o puolime galėjau nebent padėti. Tai buvo ne tai, ką dariau visą gyvenimą.
- Ar atlikdamas naują vaidmenį jauteisi patogiai?
- Stengiausi padėti komandai. Pavyko geriau ar blogiau... To jau nepakeisi. Kita vertus, baigiu karjerą visai ne dėl pokyčių. Kokia bebūtų sezono pabaiga, sprendimą priėmiau seniai.
- Užsiminei apie gynybą ir, manau, dauguma aistruolių labai nustebo pamatę tave kaip gynėją. Tau teko kovoti prieš (Dimitrį) Diamantidį, (Sašą) Vujačičių, (Henry) Domercantą, (Zoraną) Planiničių – tai galingi varžovai. Kaip manai, tu pats patobulėjai gynyboje ar mes anksčiau šių savybių nematėme dėl puolėjo gebėjimų?
- Sunku pasakyti. Treneris Jonas Kazlauskas mane taip išnaudojo dar tada, kai buvau jaunas ir rinktinėje, ir (Vilniaus) „Lietuvos ryto“ komandoje. Tada pas jį aš taip pat buvau pagrindiniu gynėju, kuris turėjo pasipriešinti kitų komandų lyderiams. Kiti treneriai taip pat nesiskundė, nebijojo patikėti gerų žaidėjų. Visai kas kita, kai aš atėjau į CSKA, čia buvo J. R. Holdenas ir Trajanas Langdonas, ir paprastai jiems buvo patikimi snaiperiai. Žinoma, gynėsi visi, tačiau man teko daugiau dirbti gynyboje. O Jonas, greičiausia, prisiminė, ką moku ir vėl mane pavertė gynėju. (Juokiasi).
- Ar tuo džiaugeisi? Ar toks pasitikėjimas kelia pasitenkinimą?
- Bet koks pasitikėjimas – gerai. Žinoma, man patiko. Paprasčiausia dėl to, matyt, taip pat buvo sunkiau visur spėti. Juk man ne 22-eji ar 25-eri metai ir kai paskui žaidėją lakstai kaip šuo, stipriai pavargsti. O jeigu dar puolime visą energiją atiduosi, tai jėgų pakaks kokioms penkioms minutėms. Todėl gynyboje stengiausi, o kitoje aikštelės pusėje komanda naudojo kitus variantus.
- Kai nusprendei baigti karjerą, ar nesusimąstei, kad pabaigai reiktų sužaisti už Lietuvos rinktinę – olimpinėje kvalifikacinėje atrankoje, Londone? Nebuvo minčių ar pokalbių apie tai?
- Ne, apie tai nemąsčiau. Seniai apsisprendžiau, kad su rinktine baigsiu anksčiau. Mat jeigu dar ir vasarą skirsi krepšiniui, o paskui grįžti į klubą, tai jėgų nebeliks. Suprantama, kiekvienas daro taip, kaip nori, tačiau man nesinorėjo elgtis taip, kaip kai kurie krepšininkai. Esą, imsiu, dabar sužaisiu, paskui metus ar dvejus pailsėsiu, paskui vėl pažaisiu... Manau, kad komandai tai nėra labai gerai. Nesąžininga jaunų žaidėjų atžvilgiu, kuriuos kaip ir ruošia rinktinei, o paskui gali pašalinti ir užleisti vietą veteranams. Manau, reikia būti nuosekliu.
- Imkime ir šiek tiek pasinerkime į prisiminimus. Pagalvokime, kas karjeroje labiausiai įsimena? Varžybos, metimai, titulai...
- Atsigręžus atgal, sunku patikėti, kiek daug aš pasiekiau. Juk, iš esmės, į krepšinį atėjau iš niekur. Daugelis vaikų nuo vaikystės svajoja, treniruojasi, lanko sporto mokyklas, kuria planus, kaip jie taps profesionaliais žaidėjais.
O aš, iš esmės, pradėjau treniruotis tik sulaukęs penkiolikos, žaidžiau mėgėjų komandoje gimtuosiuose Kaišiadoryse, mes turėjome dvi ar tris treniruotes per savaitę, kartais į jas nesusirinkdavo net dešimt žmonių, todėl galėdavome žaisti, pavyzdžiui, tik keturi prieš keturis. Savaitgaliais žaidėme trečioje Lietuvos lygoje. Aštuoniolikos, kai baigiau mokyklą, atėjau į aukščiausią Lietuvos lygą... Žiūriu, kaip greitai viskas klostėsi, įsisuko, prasidėjo rimtos komandos, apdovanojimai, titulai... Sunku patikėti.
- Išeitų, kad tu 1996 metais baigei mokyklą, o 2000 metais tapai olimpiados prizininku.
- Taip, 1998 metais dar žaidžiau su Lietuvos jaunimo rinktine. Nenoriu pameluoti, bet, regis, antrais metais aukščiausioje lygoje J. Kazlauskas paėmė mane į nacionalinės komandos pasirengimo stovyklą. Suprantama, paskui atsijojo, bet man tai buvo didžiulis įvykis. Išėjus iš kiemo, kur su draugais varinėjome kamuolį ir žiūrėjome krepšinį per televiziją, atsidurti aukščiausioje lygoje, beveik iš karto rinktinėje, buvo nerealu.
Visa tai prisiminus – nuodėmė kuo nors skųstis karjeroje. Išeina, kad Eurolygą laimėjome – tai didžiausias įmanomas pasiekimas Europos klubų krepšinyje, Europos čempionatą su rinktine laimėjome, o olimpiados medalis iš vis atiteko man debiutuojant nacionalinėje komandoje. To pamiršti neįmanoma. 2007 metais Europos čempionate užėmėme trečią vietą... Bet juk kiekviena pergalė nacionaliniame čempionate reikšminga. Kiekvienoje šalyje, kur žaidžiau, laimėdavau ir čempionatą, ir taurę. Visi šie titulai yra svarbūs.
- Klausimas net ne apie tai, koks titulas vertingesnis. Juk visada yra kažkokios tai ryškios akimirkos, kurios išlieka atmintyje.
- Jeigu apie tai kalbėti... Rinktinėje galiu prisiminti susitikimą su JAV „Dream Team“ („Svajonių komanda“) rinktine Sidnėjuje, dar grupės etape. Ketveri metai iki to aš buvau tik baigęs mokyklą, žiūrėjau NBA rungtynes per televizorių ir net negalėjau įsivaizduoti, kad išeisiu su šiais vaikinais į vieną aikštelę. Net nežinojau, kad tapsiu profesionaliu krepšininku. Tai buvo... „ohoho“. Ir apskritai, olimpiada – kažkas ypatingo.
Juk net patekti į ją neįtikėtinai sunku. Kai atvažiuoji, aplinkui visi stipriausi pasaulio atletai, geriausi iš geriausių eina visiškai šalia. O dar laimėti medalį... Žinoma, prisiminsiu ir pergalę Europoje 2003 metais. Nes sutikimas Tėvynėje buvo neįtikėtinas. Mes atskridome į Kauną, ir palei visą kelią iš oro uosto stovėjo žmonės, jie mus sveikino, mums mojavo. Miesto centre susirinko, regis, apie 50 tūkstančių žmonių. To neįmanoma pamiršti. Paskui Eurolyga – ir pirma, ir antra. Jų neįmanoma sulyginti su pergalėmis nacionaliniuose čempionatuose.
- Pasakyk, ar 1998-1999 metais, kai tave tik ruošė nacionalinei komandai, ar nebuvo kalbų, esą, kas jis toks? Iš kur paėmė šį vaikiną – gatvės krepšininką?
- Prie manęs taip niekas nekalbėjo. (Juokiasi). Vėliau girdėjau, kad daugeliui atrodė keistokai. Kiti visą gyvenimą stengiasi, o čia atėjo žmogus... Greičiausia, tai Dievo dovana, o ir atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Juk treneriai nevažinėjo po kiekvieno miestelio kiemus. O čia taip susiklostė, kad mes žaidėme kažkokiame čempionate Kaune, tarp miesto mokyklų komandų. Pasirodėme gerai, mane pastebėjo kažkokios moterų komandos treneris, jis ir pasufleravo (Vilniaus) „Sakalų“ (mano pirmos komandos) treneriui, kad Kaišiadoryse yra įdomus vaikinas. Taip sutapo. Jeigu to nebūtų nutikę, galbūt ir būčiau prasėdėjęs visą gyvenimą savo Kaišiadoryse.
- Ar apsilankai gimtajame mieste?
- Žinoma, ten mano mama gyvena. Ir dar su tos komandos visais draugais pasimatau. Žaisti su jais jau neinu, galiu nebent nueiti pamėtyti. O vaikinai žaidžia vietos mėgėjų lygoje iki šiol. Bendraujame lengvai, niekas nepasikeitė, išliko gražūs santykiai.
-O ar yra neigiamų akimirkų, kurios drasko širdį? Suprantama, dabar daug kas kalba apie Stambulą...
- Žinoma. Galiu prisiminti ir Berlyną. Be to neįmanoma. Vien pergalių sporte nebūna. Svarbiausia, manau, man pasisekė, kad visą karjerą išvengiau rimtų traumų. Buvau susilaužęs ranką dar jaunystėje žaisdamas Lietuvoje. Bet bendrai apsieita be operacijų, ilgų reabilitacijų. O žaidimo momentai – jie būdingi visoms sporto šakoms.
Būna, kad nukrenti, atsistoji ir eini toliau. Taip, tą akimirką gaila, apmaudu, galvoji, kaip galėjo pavykti. Bet juk ir kitoje pusėje žmonės galvoja tą patį. Šiandien pasisekė tau, rytoj – kitam. Bet kokiu atveju, tai tik žaidimas. Gyvenime būna kur kas rimtesnių problemų – ligos, karai. Svarbiausia – pats sveikas, šeima sveika, vaikai. Ko dar norėti?
- Ar savo karjeroje turėjai mylimas komandas? Kai kuriuos žaidėjus ir trenerius, su kuriais bendrauti ypatingai malonu?
- Tarkime, mano pirmosios komandos - „Sakalai“, o paskui „Lietuvos rytas“. Man žaidimas jose tą akimirką buvo didžiausias mano galimybių įvertinimas. „Lietuvos ryte“ pas mus buvo jauni (Arvydas) Macijauskas ir (Robertas) Javtokas, mes buvome šalies čempionais, laimėjome NEBL ir ULEB taurę. Jau jaučiausi pasiekęs viršūnę. Vėliau buvo (Trevizo) „Benetton“, ir treneris (Ettore) Messina, apie kurį visi kalbėjo, vadino krepšinio profesoriumi. Tai buvo mano pirma patirtis užsienyje. Buvo labai įdomu dirbti vadovaujant Messinai, ir Eurolygoje debiutuoti, kitame lygmenyje.
Paskui metai (Atėnų) „Panathinaikos“, viename geriausių Europos klubų. Tada atrodė: „Kaip tai? Dar visai neseniai kieme kamuolį vaikiausi!“ (Kalba pašnibždomis). O čia superklubas, treneris (Željko) Obradovičius ir iškart pergalė Eurolygoje. Po metų – jau (Maskvos) CSKA, vėl vienas geriausių klubų.
Nepaisant to, kad vaikystėje per rungtynes su CSKA sirgdavau už „Žalgirį“, nebuvo jokių dvejonių, priimti pasiūlymą ar ne. Atėjau čia su malonumu ir nei minutės nesigailėjau, kad pasilikau. Čia, jeigu ne geriausia, tai viena geriausių organizacijų Europoje. Jaučiuosi čia kaip namuose, visi stengiasi tave palaikyti, padėti. Džiaugiuosi, kad karjerą baigiau tokiame klube, o nenusileidau žemyn. Noriu, kad mane suprastų teisingai. Nevertinu savęs pernelyg aukštai, nežiūriu paniekinamai į kitas komandas. Man svarbu pasitraukti tol, kol dar esu reikalingas. Tuo pat metu gerbiu tuos žaidėjus, kurie nori karjerą baigti ten, kur pradėjo.
- Ar įkalbinėjo pasilikti?
- Mano nuomonę gerbė. Manau, kad yra prasmės įkalbinėti tada, kai žmogus abejoja. Jeigu noras išsakytas aiškiai – kam?
-Ar liko gerų draugų įvairiose komandose, su kuriais tu susiskambini, susitinki?
- Su Trajanu (Langdonu) kalbuosi. Geri santykiai ir su Zoranu Planiničiumi. Dabar atsiras daugiau laiko, greičiausia, bendrauti bus lengviau. Nes šiaip, pats matau, kai žaidi, tai nuolat treniruotės, varžybos, nėra galimybių susitikinėti. Tuo pačiu džiaugiuosi, kad per savo karjerą sutikau tiek gerų žmonių. Mielai su jais bendrausiu ateityje. Pasisekė, kad visose komandose – Italijoje, Graikijoje, Rusijoje – buvo puiki atmosfera. Tai taip pat svarbu siekiant pergalių.
- Ar atvažiuosi į Maskvą?
- Atvažiuosiu. Yra reikalų. (Juokiasi). Ne, tikrai, krepšinis toliau manyje gyvens. Man įdomios ir varžybos, ir turnyrai. Metus kitus galima pailsėti, bet namuose vis tiek negalėsiu nuolat sėdėti.
- Kokią įsivaizduoji savo ateitį? Juk visą laiką vaikų į mokyklą nevedžiosi.
- Taip nutiko, kad visi pasirinkimai mano gyvenime atsirasdavo tarsi savaime. Tas pats krepšinis – atėjo kartą treneris į mokyklą ir pasakė, kad ateičiau į komandą. Taip kad konkrečių planų neturiu. Bet greičiausiai kažkas atsiras.
- Gal imsiesi mokslų?
- Gali būti. Bus laiko. Apsidairysiu aplinkui, pamatysiu, kas mane domina. Ilsėdamasis pagalvosiu.
- Ar mokydamasis mokykloje turėjai svajonių? Ar įsivaizdavai, kuo norėtum tapti?
- Apie tai ir kalbu – man regis, kad mane per gyvenimą veda Dievas. Kažkas nuo devintos klasės žino, kur eis. Aš net dvyliktoje klasėje nežinojau, kur eiti, kur stoti. Metai ėjo į pabaigą, o aš vis abejojau, blaškiausi. O tada – opa, eik į krepšinį. Atsirado galimybė, aš ja pasinaudojau. Tad tikiu, kad viskas susiklostys.
- Ar tėvai nespaudė, esą, Ramūnai, apsispręsk?!
- Dabar kai kalbame, jie tikrai nerimavo. Tik tada to niekaip neparodė. Aš esu dėkingas tėvams, kad nejaučiau spaudimo iš jų pusės. Niekas manęs nestūmė, nevertė kažkuo užsiimti jėga. Aš galėjau pats pasirinkti. Viskas išėjo taip, kaip išėjo. O išėjo - gerai.
