Keturios treniruotės ir 40 minučių rytoj per draugiškas rungtynes su Vilniaus „Lietuvos rytu“ - tai laikas, per kurį mūsų nacionalinės ekipos treneriai gali sudėlioti paskutinius komandinio žaidimo štrichus.
Kitų šalių komandos sužais dar kelerias draugiškas rungtynes, o lietuviai kontrolinių susitikimų maratoną baigė praėjusią savaitę Akropolio turnyru.
„Mums dabar labiau reikia ne rungtynių, o treniruočių, per kurias galėtume nušlifuoti derinius ir skirti daugiau dėmesio tam tikriems žaidimo elementams“, - komandai grįžus iš Graikijos pažymėjo įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius.
„Pamatėme savo spragas ir taisytinus dalykus. Dabar reikia tik treniruočių ir laiko. Be to, nėra gerai, kai į čempionatą atvyksti persisotinęs varžybų. Turi būti šiek tiek išalkęs ir pasiilgęs krepšinio. Manau, į Ispaniją mes tokie ir turėtume nuvykti“, - prieš paskutinę stovyklą Vilniuje sakė rinktinės vyriausiojo trenerio asistentas Rimas Kurtinaitis.
Kol treneriai, bandydami įdiegti paskutines korekcijas, tebekovoja su nenumaldomai tirpstančiu laiku, „Kauno diena“ apžvelgia rinktinės šią vasarą jau nueitą kelią bei bando aiškintis lietuvių pliusus ir minusus.
Juos padėjo įvertinti krepšinio ekspertai Modestas Paulauskas, Sergejus Jovaiša ir Algis Gedminas.
Gynyba
„Man nelabai patinka komandos, kurios galvoja vien apie puolimą. Gynybą ir puolimą stengiamės subalansuoti“, - aiškų požiūrį į gynybos svarbą viename interviu išsakė naujasis Lietuvos rinktinės strategas Ramūnas Butautas.
Po 2006 metų pasaulio čempionato, kai Antano Sireikos dar vadovautos rinktinės gynyba atrodė katastrofiškai, būtent pozityvių pakeitimų prie savojo krepšio labiausiai laukiama iš R.Butauto.
Pirmoji permaina – aiškus perėjimas prie asmeninės gynybos, o A.Sireikos rinktinės arkliukas buvo kompaktiška ir judri „aikštė“. Puolėjas Darius Songaila pastebėjo, kad R.Butauto treniruotėse asmeninė gynyba užima net 90 proc. laiko.
„Reikėtų dažniau kaitalioti gynybos sistemas. Negalima visas 40 minučių pasikliauti viena sistema. Reikia nuolat klaidinti priešininkus, kad jie turėtų ieškoti, kaip pralaužti ledus“, - įsitikinęs 1972 metų olimpinis čempionas M.Paulauskas.
Nuoga statistika kol kas neturėtų džiuginti rinktinės trenerių štabo – per 10 rungtynių praleisti 802 taškai.
Tiesa, padėtis keičiasi ir į gerąją pusę: per tris Akropolio taurės turnyro mačus lietuviai į savo krepšį vidutiniškai praleisdavo jau tik 73,3 taško.
Tai atsitiko būtent tada, kai R.Butautas nusprendė nebe taip griežtai laikytis savo krepšinio ir gynybos filosofijos. Specialistai pripažino, kad taip elgtis treneris pradėjo ne iš lengvo gyvenimo – visoms idėjoms įgyvendinti katastrofiškai trūksta laiko.
„Butautas griebėsi gana drastiškų veiksmų. Jis vis kalbėjo apie „stepautus“, „trepingus“, naudojo kitus žargoniškus gynybos terminus, bet dabar jau leidžia keistis ginamaisiais. Tokia gynyba yra rizikinga, bet tiek slovėnai, tiek italai jos akivaizdžiai nesugebėjo perkąsti. Kai žaidžia aukštas ir judrus penketas, tai pasiteisina“, - pastebėjo S.Jovaiša.
Geriausiai šių permainų vaisius atspindėjo trečiasis rungtynių su Italija kėlinukas (29:9), kai lietuviai perėmė liūto dalį iš 11 kamuolių ir varė varžovus į neviltį uraganinėmis atakomis.
Puolimas
Lietuvos rinktinėms puolimas niekada nebuvo rimta problema ir tai tarsi įrodo R.Butauto komanda – 804 taškai per 10 pasirengimo ciklo rungtynių.
Tačiau šie skaičiai atspindi ne viską: į ispanų krepšį pavyko įmesti vos 74 ir 75 taškus, į graikų – 71 tašką. Šie trys mačai atskleidė didžiausią rinktinės Achilo kulną – puolimą prieš aikštės gynybą ir spaudimą. Didžiąją dalį iš tų beveik 17 „vidutinių“ klaidų lietuviai darydavo būtent susidūrę su aktyvia varžovų gynyba.
Po mačo su Rusija R.Butautas pripažino, kad spaudimas nėra jo koncepcijos dalis, bet akivaizdu, kad padirbėti prie šios problemos teks.
„Prieš spaudimą labai prastai atrodėme Ispanijoje, varžovai tiesiog tyčiojosi iš mūsų. Bet man atrodo, kad užteks kelių treniruočių, per kurias treneriai parodys, kur stovėti ir kaip judėti, ir viskas turi susitvarkyti“, - neabejojo M.Paulauskas.
Buvęs legendinės Vilniaus „Kibirkšties“ treneris A.Gedminas akcentavo, kad rimtu lietuvių koziriu gali tapti greitos atakos, padėjusios sudoroti Slovėniją ir Italiją: „Bet greitame puolime dar ne viskas sklandu, yra ką tobulinti“.
Iki šiol niekaip nepavyko atsiskleisti ir lietuvių snaiperiams. 32,8 proc. pataikymas – tikrai ne toks, kuriuo galėtų didžiuotis taikliarankius visais laikais ugdanti Lietuvos krepšinio mokykla.
Tiesa, rinktinės treneriai pripažino, kad per draugiškų turnyrų maratoną nebuvo kada skirti laiko metimams, todėl tai taps vienu svarbiausių akcentų per paskutinę stovyklą Vilniuje.
Aukštaūgiai
„Priekinė žaidėjų linija dar nėra subalansuota. Manau, kad treneriai jau mato, kurie yra pajėgiausi ir gali žaisti. Rungtyniauti turi tie, kurie yra geriausi šiandien, o ne bus po metų, dvejų ar trejų“, - kalbėjo M.Paulauskas.
Roberto Javtoko, Dariaus Songailos ir brolių Darjušo bei Kšyštofo Lavrinovičių mūsų rinktinei gali pavydėti beveik visų Europos komandų strategai, tačiau dvyniams kol kas sunku vykdyti R.Butauto reikalavimus.
Geriausias pavyzdys – neretai sunkiai suvaldomi broliai per 10 rungtynių kartu įmetė vos 24 tritaškius. A.Sireikos komandoje tokį rezultatą aukštaūgiai nesunkiai pasiekdavo per 3-4 mačus.
„Galbūt Butauto koncepcija jiems nelabai priimtina, bet tam tikru momentu jie gali būti naudingi ir prisidėti prie pergalės. Dar laukiu, kol Lavrinovičiai įsibėgės“, - sakė nuo pavasario politiko karjerą Anykščių rajono taryboje pradėjęs S.Jovaiša.
Lavrinovičius R.Butautas stumia po krepšiu. Akademinį krepšinį pripažįstantis Lietuvos rinktinės treneris neslepia, kad aikštėje jam nuolat reikia dviejų „aukštų“. Tai dar vienas skirtumas nuo A.Sireikos, kurio penketą dažniausiai sudarydavo keturi „mažiukai“ ir vienas centras, o sunkiaisiais kraštais žaisdavo Saulius Štombergas arba Mindaugas Žukauskas.
Tačiau ir diegdamas „dviejų aukštų“ filosofiją, R.Butautas kol kas nesulaukia apčiuopiamų rezultatų. Net atvirkščiai – rinktinės žaidimas Akropolio turnyre įgaudavo gražesnių spalvų, kai aikštėje buvo keturi „mažiukai“.
„Šiemet mums reikia surasti savo Štombergą ar Žukauską. Manau, kad į šį vaidmenį gali pretenduoti (Jonas) Mačiulis arba (Linas) Kleiza. Vien su dviem aukštais žmonėmis į aukščiausias vietas nepretenduosime“, - neakivaizdų patarimą R.Butautui davė ir „treneris aikštėje“ Š.Jasikevičius.
„Mažas penketukas per dvejas paskutines rungtynes atrodė labai neblogai. Bet žaisti vien taip būtų pavojinga, todėl treneriai neabejotinai kaitalios modelį pagal situaciją“, - svarstė A.Gedminas.
Įžaidėjas
Lietuvos rinktinė į Ispaniją vyks praktiškai su vienu įžaidėju. Po dvejų metų pertraukos į komandą grįžęs Š.Jasikevičius neturės tiesioginės pamainos, nes Giedrius Gustas per suteiktas minutes taip ir neįrodė, kad jam pavyksta suvaldyti komandos draugus.
Šarui bus dvigubai sunkiau ir dėl to, kad varžovai jį pasirengę „dusinti“ nuo pirmųjų aikštės metrų – tai jau įrodė tiek ispanai, tiek graikai.
„Jasikevičiui per daug individualizuoti žaidimo nereikėtų. Siūlyčiau kuo greičiau atiduoti kamuolį, kai tik varžovai dvigubina gynybą. Nereikia įrodinėti, kad esi gudresnis už du, kai kitoje vietoje mes turime kiekybinę persvarą. Iš to ir ateina tos penkios klaidos per rungtynes“, - patarimus lietuvių įžaidėjui dalijo M.Paulauskas.
A.Gedminas taip pat teigė pasigedęs solidesnio rinktinės lyderio žaidimo, bet surado ir pateisinimą: „Amerikoje jis ilgai sėdėjo ant atsarginių suolelio, nors anksčiau visur buvo įpratęs būti lyderiu. Logiška, kad jį tai išmušė iš ritmo, tad jam reikia laiko atsigauti“.
S.Jovaiša pridūrė, kad, jo manymu, su įžaidėjo pareigomis pasikeisdami nesunkiai susitvarkys ir Ramūnas Šiškauskas (vid. 2,7 rez. perd.) su Rimantu Kaukėnu (1,9).
Atsarginiai
Norint užsidėti Europos čempionų karūną, šiemet rinktinei teks žengti jau ne 6, o 9 žingsnius. Treneriai norom nenorom pirmuosiuose etapuose turės patausoti lyderių jėgas.
Rungtynių su Italija paskutinis ketvirtis, kai žaidė rinktinės atsarginiai, parodė, kad laisvės manevrams „R.Butautas ir ko“ neturės labai daug.
„Vien Jasikevičiaus, Šiškausko ir Kaukėno pastangų užteks kelerioms rungtynėms, bet ne visam čempionatui. Turime 6-7 pajėgius žaidėjus, tačiau lygiaverčių keitimų nelabai matyti. Treneriams teks ieškoti įvairių variantų“, - pažymėjo M.Paulauskas.
Tačiau S.Jovaiša pateikė ir kitokią nuomonę – nebūtina, kad visi 12 krepšininkų žaistų vienodą skaičių minučių.
„Vyksta tam tikrų žmonių integravimas. Pagal Butauto koncepciją vieni bus svarbesni, kiti – antro plano. Tai dar vienas skirtumas nuo Sireikos, kur nežinojai, kas už ką atsakingas. Dabar yra aiškus branduolys, kaip ir turėtų būti. Visų 12 žaidėjų tikrai neįmanoma panaudoti. Prisiminkime, tas pats LeBronas Jamesas per olimpiadą ilgai sėdėdavo ant suolo – matyt, jis tiesiog nebuvo tinkamas komandiniam stiliui“, - akcentavo buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkas.
Šansai
„Kauno dienos“ pašnekovai lyg susitarę kartojo, kad rinktinė „žengia teisinga kryptimi“. Ir beveik vieningai sakė, kad ta kryptis nuves iki Europos čempionato medalių.
„Kovos dėl bronzos“, - lyg kirviu nukirto A.Gedminas.
„Nereikia pamiršti, kad draugiškos rungtynės nieko nelėmė. Čempionate dar sukils žaidėjų asmeninės ambicijos ir, jei pavyks išvengti ispanų ketvirtfinalyje ir pusfinalyje, galime nukeliauti iki finalo“, - spėjo S.Jovaiša.
„Prisimenu, mūsų laikais Aleksandras Gomelskis sakydavo, kad net atvažiavę į čempionatą galime pradžioje sužaisti kelias prastesnes rungtynes, bet svarbu įgyti geriausią formą prieš lemiamas kovas.
Manau, kad mūsų rinktinė dar tobulės ir gerins žaidimą per patį čempionatą. Prognozuoju, kad bus ketvertuke ir laimės kelialapį į olimpiadą. Transliacijose iš Pekino būtų nuobodu žiūrėti vien į (Virgilijų) Alekną“, - šyptelėjo M.Paulauskas.
Lietuvos rinktinės fotogyvenimą galite pamatyti Euro2007.lt.
