„Pižonai“ – reikalingi?
„Man labiausiai krito į akis tai, kad šioje komandoje nėra pižonų“, – DELFI pareiškė Ramūnas Butautas.
Buvęs nacionalinės rinktinės strategas praėjusią savaitę iš pirmos Kauno sporto halės kėdžių eilės stebėjo šeimininkų žygį į Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionato finalą.
Pakeliui lietuviai vykusiai išnaudojo savo kozirius: kovingumą, tribūnų palaikymą, o svarbiausia – lygiavertį atsarginių suolą.
Tarp 15 turnyro dalyvių nebuvo nė vienos kitos komandos, kuriai net 9 krepšininkai per rungtynes vidutiniškai būtų pelnę po daugiau nei 5 taškus. Toli gražu. Pavyzdžiui, čempionės Bosnijos ir Hercegovinos žaidimas puolime laikėsi vien tik ant trijų banginių: D. Musos (23,3 taško), Sani Camparos (15,7) ir Njegoso Sikiraso (14,2).
Lietuvos rinktinėje rezultatyviausias buvo į naudingiausių pirmenybių žaidėjų penketą išrinktas įžaidėjas Arnas Velička, rinkęs palyginti kuklius 10,8 taško. Varžybas stebėję žvalgai šauktuką turėjo padėti ir ties aukštaūgio Granto Vasiliausko, iš komandos draugų išsiskyrusio fiziniais duomenimis, krepšinio intelektu ir bene didžiausiu potencialu, pavarde.
Vis dėlto ne jis ir ne kas kitas Lietuvos rinktinėje buvo ryškiausia žvaigždė. Galbūt skamba banaliai, o galbūt – itin lietuviškai, tačiau žvaigždė buvo visa komanda.
„Matėsi, kad ši ekipa spinduliuoja draugyste, bendrumu. Taip pat ir kovingumu, ypač pavojingose situacijose, kai pralaimima dviženkliu skirtumu“, – jaunuosius tautiečius gyrė R. Butautas.
Bet pižoniškumas, apie kurį užsiminė specialistas, krepšinio aikštėje turi ne vien neigiamą prasmę.
D. Musą, O. Bitimą ir S. Martinezą – tris rezultatyviausius čempionato krepšininkus, kuriuos stabdyti teko ir lietuviams – galima vadinti ir savanaudžiais, ir avantiūristais. Juk trise jie atliko panašiai metimų „iš žaidimo“ kaip visa Lietuvos rinktinė.
Kita vertus, į geriausių ketvertą kartu su Lietuva patekusių Bosnijos ir Hercegovinos, Turkijos bei Ispanijos komandų treneriai nerišo savo lyderiams rankų. Ir leisdami mėgautis beveik nežabota veiksmų laisve, jie veikiausiai galvojo ne tik apie rezultatą jaunučių čempionate, bet ir žaidėjų ateities perspektyvas.
„Jaunimo rinktinių tikslas – produktyviai ruošti talentingus žaidėjus suaugusiųjų nacionalinei komandai. Mums reikia kelti jaunimo meistriškumą, o ne siekti medalių“, – kalbėdamas su DELFI prieš pirmenybes Kaune, tokiam požiūriui pritarė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Špokas.
Tuomet vienas LKF vadovų tvirtino, kad jį tenkintų bet koks 16-mečių rezultatas, kuris leistų neiškristi iš Europos čempionato A diviziono. Bet varžyboms pasibaigus LKF prezidentas Arvydas Sabonis jau kalbėjo kiek kitaip.
„Mums medalis visada svarbus. Juk ne kiekvieną dieną jį laimime. Šiems vaikinukams tai – pati pradžia. Pradėjo nuo sidabro, tikėkimės, kad ateityje apdovanojimų bus ir daugiau“, – sakė A. Sabonis.
Tad kas reikalinga labiau: medaliai jaunimo amžiaus grupėse ar atsijoti perliukai, tinkami nacionalinės rinktinės karūnai?
Tendencijos keičiasi
Ilgametis Lietuvos nacionalinės komandos lyderis Šarūnas Marčiulionis buvo tas, kuris vienas pirmųjų prieš trejus metus pradėjo pūsti pavojaus ragą, skelbdamas, kad krepšinio šalyje stojo talentų badmetis.
„Turime geras jaunimo komandas, bet ne stiprias krepšinio asmenybes“, – tuomet pareiškė sostinės Š. Marčiulionio akademijos vadovas.
NBA lygoje prieš geriausius planetos krepšininkus varžęsis buvęs gynėjas ragino imti pavyzdį iš ispanų ar serbų ir rūpintis ne rezultatais, o individualiu žaidėjų meistriškumu: žaidimu vienas prieš vieną tiek puolime, tiek gynyboje, gebėjimu improvizuoti ir t.t.
Ar situacija per prabėgusius metus bent kiek pasikeitė?
„Bent jau dabar man ateitis atrodo šviesiau. Ar treneriai mus išgirdo, ar patys pamatė, kad reikia eiti nauju keliu, bet tendencija keičiasi“, – DELFI patikino Š. Marčiulionis.
51-erių Seulo olimpinis čempionas omenyje pirmiausia turi 1997-1998 metais gimusių žaidėjų kartą, kurios atstovai, treniruojami Sauliaus Štombergo, mėnesio pradžioje Graikijoje pelnė bronzą Europos 18-mečių pirmenybėse.
„Aš matau puikių lyderių, kurie man kelia optimizmą. Martynas Varnas, Laurynas Bieliauskas, Arnoldas Kulboka, Tadas Sedekerskis, Martynas Echodas – visas penketas nuo mažens ruošti būti lyderiais. Tik jie, mano manymu, buvo nesusižaidę tarpusavyje, nes šiaip tame čempionate turėjo visus nušluoti. Kitas dalykas, kad gynyboje jie silpnesni, nes savose komandose kažkas kitas už juos nudirba nešvarų darbą.
16-mečių rinktinėje irgi buvo pakankamai įdomių asmenybių. Nors tarp jų aiškiai išreikštų lyderių nepasitaikė. Komandos žaidime nebuvo sureikšminami individualūs veiksmai: nebuvo taip, kad atakuojant paliekamas visas laisvas kraštas arba penkis kartus iš eilės leidžiama žaisti „ant ūselio“ tam pačiam krepšininkui“, – samprotavo Š. Marčiulionis.
Jaunučiai Kaune išties žaidė lietuviškai akiai priimtinesnį komandinį krepšinį, stropiai dalindamiesi ne tik kamuoliu, bet ir žaidimo minutėmis.
Tačiau naivu būtų galvoti, kad pusė šios ekipos atstovų ateityje galėtų belstis į suaugusiųjų nacionalinės komandos duris. Pavyzdžiui, iš auksine pramintos 1992 metais gimusių krepšininkų komandos tvirtą žingsnį į vyrų krepšinį žengė vienintelis Jonas Valančiūnas, o šią vasarą Jono Kazlausko dėmesio pirmąsyk sulaukė Rokas Giedraitis, tarp bendraamžių anksčiau atlikdavęs tik epizodinius vaidmenis.
Galbūt jaunimo rinktinių treneriams vertėtų keisti savo filosofiją ir, sulaužius lygiavos įstatymą, skirti daugiau dėmesio žaidėjams, kuriems individualiai leidžiama daugiau nei kitiems?
Norėtų universalesnių krepšininkų
„Šiaulių“ klubo strategas G. Petrauskas, dalijęs nurodymus 16-mečių rinktinei Kaune, tokios idėjos nesipurto. Tik pabrėžia, kad nė vienas jo auklėtinis neturėjo visų reikiamų savybių imtis tokios atsakomybės kaip jau minėti D. Musa, O. Bitimas ar S. Martinezas.
„Pati mintis – teisinga. Bet pirmiausia reikia turėti žmogų, apie kurį galėtų suktis žaidimas. Visi tie talentai, kuriuos išvardinote, labai gerai ginasi. Treneriui vienas malonumas aikštėje ilgai laikyti žaidėją, kuris yra ne tik labai pavojingas puolant, bet ir patikimas ginantis. O mūsų komandoje vieni geriau puola, kiti – ginasi.
Sutinku, kad reikia auginti asmenybę, bet ji iš niekur neatsiranda. 16-mečių čempionatas – tas pradinis taškas, nuo kurio galima atsispirti ir pradėti gryninti žaidėjus. Manau, šis procesas bus ne vien automatinis, jį sąmoningai vairuos ir treneriai. Kai kurie žaidėjai smuks žemyn, kai kurie kils į stipresnes pozicijas. Treneriai visus metus stebės juos, žiūrės, kaip jie dirba, tobulėja. Taip ir atsiras tas žmogus, kuris pradės tempti komandą“, – kalbėdamas su DELFI, prognozavo G. Petrauskas.
Tuo tarpu ne vieną nacionalinės rinktinės krepšininką išugdęs Gintautas Regina įsitikinęs, kad treneriai turi skatinti didžiausią potencialą turinčius auklėtinius, ir pavyzdžių gali pateikti iš to paties Europos jaunučių čempionato.
„Nėra nieko blogo atrišti rankas žaidėjui – juk po rungtynių treneris vis tiek pateikia savo pastabas apie jo klaidas ir sprendimus. Taip žaidėjas gali greičiau tobulėti, jeigu tik neišpuiksta ir suvokia, kad jaunimo čempionatai tėra maža pakopa laiptuose į ateitį.
Tarkime, Kaune atsiskleidė Vitalijus Kozys. Labai įdomus krepšininkas gali išaugti ir iš Luko Ulecko, tik jam nelabai buvo duota laisvės. Kita vertus, mane nuvylė G. Vasiliauskas. Žinau, kad judesių jis yra įvaldęs žymiai daugiau, bet toje komandoje jautėsi nejaukiai. Nežinau, ar tai buvo jo paties psichologinės problemos, ar sunkiai sekėsi įkomponuoti jį į komandinį žaidimą“, – kritiškai vertino ilgametis Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) treneris.
G. Regina taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad techniniu arsenalu daugelis lietuvių nusileido kitų rinktinių lyderiams. Pavyzdžiui, Bosnijos ir Hercegovinos vidurio puolėjui N. Sikirasui.
„Finale labai gerai matėsi skirtumas: kokių judesių moka bosnis, ir kaip jų stokoja mūsų vidurio puolėjai“, – pastebėjo J. Valančiūną, Antaną Kavaliauską ir Rimantą Kaukėną praeityje treniravęs specialistas.
Tačiau rinktinė, net ir jaunimo – netinkama vieta kelti žaidėjų individualų meistriškumą, todėl G. Regina atsigręžia į Moksleivių krepšinio lygą (MKL).
Pasak trenerio, per pastaruosius keletą metų MKL įvyko pozityvių permainų: pavyzdžiui, imta riboti tokius žaidėjų asmeninių gabumų neugdančius taktinius sprendimus kaip aikštės gynyba.
G. Reginos nuomone, dar vienas žingsnis teigiama kryptimi būtų dėtas, jei treneriai neskubėtų auklėtinių sprausti į konkrečios pozicijos rėmus. Taip, kaip neskuba G. Vasiliauską treniruojantis alytiškis Sigitas Krukis, talentingiausiam savo žaidėjui leidžiantis tiek kurti, tiek baigti atakas.
„Vaikų treneriai turėtų ruošti kuo universalesnius žaidėjus. Per anksti pas mus vaikus sustato į pozicijas, nors iki 16 metų dar nebūna visiškai aišku, kiek jie išaugs, kaip vystysis. Treniruočių ir varžybų metu treneriai turėtų propaguoti kitokį krepšinį, kad žaidėjai išmoktų žaisti keliose pozicijose. Savaime suprantama, tada jie būtų universalesni ir turėtų daugiau įgūdžių.
Rinktinių treneriai taip pat galėtų daugiau kontaktuoti su specialistais, kurie ugdo kandidatus krepšinio mokyklose, keistis tarpusavyje informacija, rekomendacijomis. Kuo daugiau trenerių stebi žaidėją, tuo pilnesnį vaizdą susidaro apie jo privalumus ir trūkumus“, – svarstė G. Regina.
Tyla – nutraukta
Norint sužinoti, kokių dividendų nacionalinei rinktinei atneš Lietuvoje ir kitose šalyse šiuo metu gludinami krepšinio deimančiukai, teks apsišarvuoti kantrybe – laukti gali tekti visą dešimtmetį.
Bet bent jau rezultatų jaunimo turnyruose prasme lietuviai pajudėjo iš mirties taško.
Du apdovanojimų kompektai, šią vasarą parvežti iš Europos jaunimo pirmenybių, nutraukė nykią kelerių metų tylą.
Pernai jaunieji Lietuvos krepšininkai pirmą kartą nuo 2002 metų neiškovojo nė vieno jaunimo čempionatų medalio.
2013 metai taip pat nebuvo produktyvūs, nors tąkart 19-mečių komandai ir pavyko nugvelbti bronzą pasaulio čempionate.
Paskutinį kartą du medalius lietuviai pelnė 2012 metais, o sėkmingiausia istorijoje buvo 2008-ųjų vasara, kuomet visos trys Lietuvos jaunimo rinktinės tapo Senojo žemyno pirmenybių prizininkėmis.
Lietuvos krepšininkų prizinės vietos jaunimo čempionatuose
| Metai | U-16 | U-18 | U-20 | FIBA U-19 |
| 1994 | 1 | |||
| 1996 | 1 | |||
| 2003 | 2 | |||
| 2004 | 3 | |||
| 2005 | 2 | |||
| 2006 | 2 | |||
| 2007 | 3 | |||
| 2008 | 1 | 2 | 2 | |
| 2009 | 2 | |||
| 2010 | 2 | 1 | ||
| 2011 | 1 | |||
| 2012 | 2 | 1 | ||
| 2013 | 3 | |||
| 2015 | 2 | 3 |
Naudingiausiais čempionatų žaidėjais išrinkti lietuviai:
2008 metai (U-16) – Jonas Valančiūnas
2008 metai (U-18) – Donatas Motiejūnas
2009 metai (U-16) – Tauras Jogėla
2010 metai (U-18) – Jonas Valančiūnas
2011 metai (FIBA U-19) – Jonas Valančiūnas
