Sekmadienį lengvą pasivaikščiojimą Donguane turėję Dainiaus Adomaičio auklėtiniai galėjo per visą antrą rungtynių pusę nesukrapšyti nė taško, o tik deginti atakų laiką ir vis tiek būtų laimėję vienu tašku – 48:47.
Tačiau trenerio žodžių rūbinėje įkvėpti lietuviai nesustojo ir po pertraukos bei prasuko tikrą rekordų pasiutpolkę: mūsiškiai pasiekė pergalę didžiausių skirtumu (+54 taškai) per visą savo dalyvavimo planetos pirmenybėse istoriją, tuo pačiu varžovams leido įmesti mažiausią kiekį taškų (tik 47), be to, patys prasižengė vos 11 kartų, taip pat atliko net 28 rezultatyvius perdavimus, o visa komanda sukaupė tiesiog įspūdingą bendrą naudingumo balų sumą – net 157!
Iš kur toks mūsiškių dominavimas jau pačioje čempionato pradžioje? Kiek iš jo naudos prieš antradienį laukiantį žūtbūtinį mūšį su Kanada? Ar Kinijoje mums nepritrūks centimetrų? Ir kodėl Afrikos atstovai tokio rango turnyruose atrodo taip beviltiškai?
Apie visa tai – pokalbis DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su buvusiu rinktinės žaidėju ir 2003 metų Europos čempionu Virginijumi Praškevičiumi bei treneriu Tomu Purliu.
– Tomai, prieš rungtynes sakei, kad Lietuvai gali kilti problemų, bet taip nebuvo. Kas dėl to kaltesni: gerąją prasme labiau nustebino lietuviai ar blogąja – senegaliečiai?
– Labai džiugu, kai tos prognozės nepasitvirtina, jei tai į naudą Lietuvos rinktinei. Sakyčiau, kad čia buvo labai gera treniruotė. Senegalui nebuvo leista žaisti kietai, nutraukta daugelis jų derinių – tai trenerių nuopelnas. O labiausiai patiko tai, kad nebuvo žiūrima į rezultatą ir visas 40 minučių žaidžiama taip tarsi būtų lygu.
Matyti, kad čempionatui pasiruošta itin gerai – apie tai byloja ir mažas klaidų skaičius, ir aukštas pataikymo procentas. Krito į akis ir puiki mūsiškių fizinė forma.
Galime girti Lietuvos rinktinę už tikrai gerą pasirodymą, bet jei kalbėtume apie Senegalo komandą, tai ji atrodė itin padrika, be taktikos ir pagalbų gynyboje bei itin statiška puolime. Po ankstyvo lietuvių nokauto atrodė, kad varžovai laukia tik vieno – kad tos rungtynės greičiau pasibaigtų.
– Virginijau, pats buvote sunkusis krašto puolėjas. Kaip jūsų manymu, mūsiškiams sekėsi tvarkytis su varžovų ūgiu?
– Manau, buvo susitvarkyta puikiai. Iš patirties žinau, kad afrikiečių krepšinis pirmiausia pagrįstas fizine jėga, todėl kovoti su jais nebūna lengva, bet šį kartą viskas suveikė. Senegaliečiai nebuvo agresyvūs, nebandė veržtis, praktiškai vaikščiojo. Galbūt jie dar nespėjo aklimatizuotis? (šypsosi)
Susidarė toks įspūdis, kad senegaliečiai neturėjo jokio plano: visos jų atakos baigdavosi laužimu vienas prieš vieną laužimais ir metimais per rankas, o tokius pataikyti labai sudėtinga, beveik neįmanoma. Tai tik 1 iš 23 tritaškių jiems ir įkrito – ir tas atsitiktinis.
Taip pat pridurčiau, kad labai džiugina tai, jog lietuvių žaidime nebuvo jokių duobių – mes visą laiką ėjome į priekį, skirtingai nei kontrolinėse rungtynėse.
– O ar pačiam nė kiek neapmaudu, kad krito du dešimtmečius išsilaikęs didžiausios lietuvių pergalės pasaulio čempionatuose rekordas – 97:56 prieš Pietų Korėją, prie kurio 1998-aisiais prisidėjote ir jūs?
– Patikėkite – ne. Jie tegul 200 taškų skirtumu laimi, širdies man dėl to tikrai neskaudės (šypsosi).
– Tomai, Afrikos komandos Kinijoje kol kas dar nepatyrė laimėjimo skonio: Tunisas, Angola ir Senegalas pralaimėjo nepadoriais skirtumais, Dramblio Kaulo Krantas neatsilaikė prieš Kiniją, o Nigerija paleido rankose turėtą pergalę prieš Rusiją (77:82). Ko joms trūksta?
– Nigerijos krepšininkai iš tiesų atrodė klaikiai: jie žaidė kaip vasaros stovykloje norint pasirodyti prieš ten sugužėjusius agentus traukiant komandą kiekvienam po vieną. Rusų komandinis žaidimas galiausiai laimėjo prieš chaotiškus individualius veiksmus.
Manau, kad Afrikos rinktinėms, ypač toms, kurios turi ne po vieną NBA žaidėją, reikia trenerio-autoriteto – europiečio arba amerikiečio. Galbūt tada jis įvestų tvarką ir suvaldytų jų emocijas.
– Kiti lietuvių varžovai kanadiečiai sekmadienį 92:108 nusileido Australijai, nors vienu metu žaibiškai panaikino 17 taškų deficitą ir net kurį laiką buvo priekyje. Ar galima sakyti, kad Lietuvos ir Kanados dvikova gali būti lemiama šioje grupėje joms abiem?
– Tikiu, kad taip. Kanados ir Australijos rungtynės buvo labai banguotos, o tas galutinis skirtumas neatspindi tikrojo vaizdo aikštelėje. Buvo labai didelis rezultatyvumas, tai reiškia, kad reikia pažaboti jų greitą žaidimą, nes mes esame lėtesni, nespėtume paskui juos. Čia jau bus visai kitokio pobūdžio mūšis nei su Senegalu – jame pamatysime tikrąjį mūsų rinktinės veidą.
Kanada turi nuostabią gynėjų grandį su Kevinu Pangosu ir Cory Josephu, kurie mėgsta dinamiką. Jeigu kanadiečiai būna laisvi, ilgai negalvoja, meta į krepšį ir pataiko ne taip kaip senegaliečiai. Koncentracija ginantis prieš juos turi būti maksimali.
– Virginijau, prieš čempionatą virė diskusijos dėl to, ar D. Adomaitis į Kiniją vežasi ne per mažai aukštų žmonių – tik tris. Ar jūs, kaip buvęs šios pozicijos žaidėjas, nepasigendate daugiau centimetrų mūsų rinktinėje?
– Aš pasigendu. Man labai trūksta Donato Motiejūno, bet nenoriu nieko kritikuoti – Dainius pasirinko savo komandą ir pasižiūrėsime, kaip jai seksis, tačiau ateityje galime turėti problemų, jeigu, pavyzdžiui, Domantas Sabonis prisirinks baudų, nes Jonas Valančiūnas kokybiškai gintis du prieš du kiek per lėtas. Tikėkimės, kad viskas bus gerai.
– 1998 m. pasaulio čempionate Atėnuose Lietuvos rinktinė pirmą kartą istorijoje 84:82 įveikė JAV komandą, sudarytą iš profesionalų. Virginijau, ar kažkas panašaus gali įvykti ir šiemet, ar visgi amerikiečiai – ryškūs turnyro favoritai?
– Tada džiaugėmės, nes ne kiekvieną dieną prieš JAV laimi. Nesvarbu, kad tais metais jie neturėjo savo NBA žvaigždžių, bet atvyko daug gerų iš Europos, o ir jiems vadovavo toks treneris kaip Rudy Tomjanovichius. Man tai buvo tikrai įsimintinos rungtynės.
O dėl šiemet – šansų visada yra. Aišku, garsiausi jų žaidėjai neatvažiavo, bet iš kitos pusės gal dabar jiems bus lengviau padalinti žaidimo laiką ir kamuolį. Tai gali tapti dideliu pliusu jiems.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše:
