Pirmasis istorijoje klubo argentinietis kartu su laidos vedėju Ryčiu Kazlausku „Žalgirio“ arenoje esančioje studijoje praleido daugiau nei valandą, per kurią pasišnekėjo įvairiausiomis temomis.
Šalyje, kurioje dominuoja futbolas, Italijos pilietybę taip pat turintis P. Garino buvo it juoda avis ir jau nuo vaikystės susidomėjo krepšiniu. Prie to svariai prisidėjo įspūdingi auksinės Argentinos krepšinio rinktinės kartos pasirodymai 2002-aisiais ir 2004-aisiais.
„2002-ųjų čempionatą atsimenu tik iš to, kad apie jį kalbėdavo tėtis, žiūrėti buvau dar per jaunas, bet Atėnų olimpines pamenu puikiai. Finalo metu mūsų šalyje buvo 4 valanda ryto. Argentina laimėjo aukso medalį, o aš buvau prilipęs prie TV ekrano ir verkiau su tėčiu. Manau, kad tai buvo momentas, kai aš supratau, kad noriu būti krepšininku“, – pasakojo Pato.
Baigęs universitetą lengvasis krašto puolėjas dalyvavo NBA naujokų biržoje, o prieš tai tradiciškai dalyvavo klubų peržiūrose ir treniruotėse. Tiesa, dabartinį žalgirietį išbandė neįprastai daug klubų.
„Galvojau, kad turėsiu 3-4 peržiūras, bet pabuvojau 14-oje komandų per pusantro mėnesio, keliavau nuo rytinės pakrantės iki vakarinės. Vieną rytą treniruotė Sakramente, o kitą jau Oklahomoje. Buvo įspūdinga pamatyti NBA klubų sąlygas ir viską, kas yra suteikiama žaidėjams. Ten viskas yra dėl jų. Pabuvęs tiek klubų aš tikrai maniau, kad turiu šansą. Biržos naktį nesitikėjau būti pašauktas, bet galėjau gauti 58 ar 59 šaukimą, tačiau su agentu pasitarėme ir nusprendėme, kad geriau būti laisvu žaidėju ir laisvai ieškotis komandos, nei kažkam priklausyti“, – prisiminė 201 centimetrų ūgio žaidėjas.
Nors NBA naujokų biržoje savo pavardės P. Garino ir neišgirdo, dėmesį į jį atkreipė San Antonijaus „Spurs“ komanda, kurioje tuo metu rungtyniavo jo ir visos Argentinos krepšinio dievukas Manu Ginobilis.
„Spurs“ pasiūlymą gavau su rinktine būdamas Las Vegase, kadangi žaidėme kontrolines rungtynes su JAV rinktine, o jas stebėjo Greggas Popovichius. Kitą rytą jau skridome į Rio, o oro uoste prie manęs priėjęs M. Ginobilis paklausė, kas yra mano agentas ir daviau jam jo numerį. Tada iš Las Vegaso skridome į Hiustoną, o nusileidęs radau praleistus keturis agento skambučius. Perskambinau jam, o jis pasakė, kad turime „Spurs“ pasiūlymą ir jiems reikia atsakymo. Manu, kas per velnias? Negalėjau pasakyti ne „Spurs“ komandai“, – atskleidė vėliau ir Orlando „Magic“ klube žaidęs krepšininkas.
Į Kauną P. Garino atvyko po sudėtingos traumos, o LKL rungtynėse sužaidęs keletą minučių Pasvalyje, vėl pajautė skausmus ir dar kuriam laikui iškrito iš rikiuotės. Žaidėjas atskleidė, kad tada jau svarstė krautis lagaminus ir manė, kad klubas jo atsisakys.
„Klubas mane neįtikėtinai palaikė. Kai sužinojau, kad vėl reiks operacijos, pasakiau treneriui Martinui Schilleriui, kad suprasiu, jeigu klubas nuspręs mane atleisti, kadangi nerungtyniauju, atvykau su trauma ir tai nėra klubo kaltė. Aš buvau pasiruošęs atsisveikinti su komanda, nes nenorėjau jaustis, lyg vogčiau iš komandos ir sukčiaučiau. Pasikalbėjau su treneriu ir jis pasakė, jog esu išprotėjęs, bet taip nenutiks. Gyvenu tame pačiame pastate su Pauliumi Motiejūnu ir su juo susitikau praėjus dviem dienoms po pokalbio su treneriu. Jis taip pat pasakė, kad esu išprotėjęs ir niekur nekeliausiu, o gydysiuosi čia Kaune ir būsiu geresnis.
Buvo neįtikėtina, kad klubo vadovas taip artimai bendrauja ir yra įsitraukęs į komandos veiklą. Nemanau, kad daug komandų turi tokius vadovus. Jis man suteikė dar daugiau motyvacijos ir nuramino prieš traumą bei visą reabilitaciją“, – kortas atvertė argentinietis.
