380 taškų per 27 rungtynes ir rezultatyviausio privačios „Church Farm“ mokyklos krepšinio komandos žaidėjo titulas – toks debiutinis sezonas JAV buvo už mėnesio 18-ą gimtadienį švęsiančiam A. Veniukevičiui.
Gynėjo iš Lietuvos vedama moksleivių ekipa šiame sezone savo kraitį papildė dviem titulais – tapo „District 1 AA“ diviziono ir „Independence“ lygos čempione.
Iš Alytaus kilusio ir Vilniuje krepšinio paslapčių besimokiusio 11-toko pasiekimai krepšinio aikštėje ir klasės suole paliko gerą įspūdį mokyklos administracijai, kuri nusprendė 12-oje klasėje jaunuoliui suteikti šimtaprocentinę stipendiją.
Krepšininko tėvas Eligijus pripažino, kad jo sūnus netgi įgijo galimybę sulaukti stipendijų ir iš universitetų. Bet kelias, kurį A. Veniukevičiui teko įveikti siekiant tokių rezultatų, tikrai nebuvo rožėmis klotas.
Apie išvykimo į JAV procesą, darbą su agentūromis ir įsiplieskusias diskusijas dėl lietuvių gerovės kitapus Altanto – Krepšinis.lt pokalbyje su E. Veniukevičiumi.
– Pastaruoju metu kilo nemažai diskusijų, kur geriau talentingam jaunimui tobulėti: JAV ar Lietuvos struktūrose. Jūsų sūnus turėjo galimybę išbandyti jas abi. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?, – Krepšinis.lt paklausė E. Veniukevičiaus.
– Aš esu už abi pozicijas. Tiesiog, jeigu mes turime galimybę rinktis, tai mes ja ir naudojamės. Turime galimybę Amerikoje pamatyti kitokią krepšinio kultūrą, kitokį krepšininkų ugdymą ir galime tai išbandyti, o ką pasirinkti – kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Daug kas priklauso ir nuo to, ar esi drąsus ir gali priimti išbandymus bei kitokias darbo metodikas.
Esame laisvi ir galime važiuoti ten, kur norime. O koks vaikas grįš iš JAV – viskas jo paties rankose. Mes, kaip tėvai, stengiamės išpildyti jų svajones – jeigu matai, kad vaikas pats tai svajonei atiduoda visą energiją, tai negali neprisidėti ir iš savo pusės, kad jam būtų lengviau ją pasiekti. Bet jeigu kas nors ten išvažiuoja tik vaikydamiesi mados ar noro pakeliauti, tai paskui ir matome tuos nuviliančius rezultatus.
– O kodėl nusprendėte laimę išbandyti JAV? Juk Lietuva – krepšinio šalis, čia daug gerų trenerių, gera infrastruktūra.
– Mano sūnaus svajonė buvo pamatyti kitokią krepšinio kultūrą ir išbandyti save JAV universitetų lygoje, todėl mes pradėjome domėtis ir pasitaikius galimybei tuo pasinaudojome. Patekti į universitetą, Lietuvoje baigus 12 klasių, su jo turimais duomenimis buvo beveik neįmanoma. Mes tai supratome, todėl praėjusį rudenį jis išvyko į 11-ą klasę, kad per dvejus metus galėtų perprasti amerikietiško krepšinio filosofiją ir jį pastebėtų universitetų treneriai ir skautai.
– Ar sutinkate, kad Lietuvoje geriausios sąlygos sportuoti sudaromos talentingiems krepšininkams, o kitiems dėmesio skiriama mažiau?
– Pasakymas „geram treneriui reikalingas geras žaidėjas“ egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet visur. Patys talentingiausi gauna daugiau dėmesio nei mažiau talentingi. Bet taip turbūt yra ne tik sporte. Tie, kurie yra mažiau talentingi, bet labiau užsispyrę ir aktyvūs – vis tiek pasiekia tikslus savo darbštumu. Ir aš esu įsitikinęs, kad mano sūnus, dirbdamas ta kryptimi, tikrai gali susilyginti su labiau talentingais, bet ne tokiais darbščiais žaidėjais.
– Papasakokite visą kelią, kurį teko įveikti, kad pavyktų sūnui išvykti į JAV?
– Prieš trejus metus, kai jis baigė 8 klases ir turėjo rinktis gimnaziją, mes susėdome ir rimtai pakalbėjome. Pokalbio metu išsigryninome savo tikslus ir pamatėme, kad galutinis rezultatas yra JAV universitetas. Tada pradėjome aktyviai domėtis, kaip išvykti už Atlanto.
Iš pradžių sūnus save išbandė Stepono Kairio vasaros stovykloje. Nors jis buvo baigęs tik 8 klases, norėjosi susipažinti, kaip ruošiami mokiniai išvykimui į JAV. Po metų nuvykome į „Orion“ agentūros rengiamą stovyklą, o pernai dalyvavome „UBE Talent“ stovykloje.
Bet visos šios stovyklos tradiciškai vyksta po mokslo metų – birželio mėnesį. Todėl jos labiau orientuotos į kitų metų „derlių“, nes jau gegužės mėnesį yra pasirašomos sutartys su JAV mokyklomis.
Iškart po tokios stovyklos į JAV gali išvykti tik ypatingai talentingi. Kiti žaidėjai save tik pristato treneriams ir agentūroms, kad galimybės galėtų sulaukti po metų – vaikai turi toliau likti krepšinio mokyklose, save tobulinti. Gruodžio mėnesį jau reikia būti pasiruošus vaizdo medžiagą apie save ir sausį-vasarį su agentūros, kurią nusprendei pasirinkti, pagalba eiti į mokyklų turgų ir save jame pristatyti. Tuomet mokyklos tau pasiūlo sąlygas ir per kovo-balandžio mėnesius reikia priimti sprendimus. Sutartis vėliausiai pasirašoma gegužės pradžioje. Tokia ir yra ta kelionė.
O jeigu norėtum pats individualiai save pristatyti JAV mokykloms, tai iš jų sulauksi nulinės reakcijos, nes ten yra tokia kultūra, kad reikia turėti rekomendacijas – apie tave, tavo elgesį, mokslus, žaidimą. Kai mes pradėjome ruošti dokumentus, mums visur reikėjo rekomendacijų – iš mokyklos direktoriaus, auklėtojo ir socialinio darbuotojo bei krepšinio trenerio. Jeigu paraiškas siųstumėm be jokių rekomendacijų – jos nieko nereikštų. Todėl ir reikalingi žmonės, kurie padeda vaikus mokykloms pristatyti.
– Lietuvoje netrūksta besipiktinančių, kad agentai saldžiais pasiūlymais suvilioja vaikus, iš jų tėvų nugręžia tūkstančius eurų už išvykimą ir paskui palieka likimo valiai, todėl taip vaikų talentas ir žlunga. Kaip vertinate tokią poziciją?
– Aš galiu kalbėti konkrečiai tik apie savo partnerius – juos pats pasirinkau ir esu patenkintas, nes Deirūnas Visockas JAV yra aktyvus šioje veikloje. Jis buvo nuvykęs į dabartinę mano sūnaus mokyklą bei susitikęs su treneriu. Be to, ir dabar toliau tiek su manimi, tiek su sūnumi bendrauja.
Tikrai nėra taip, kad vaikai yra palikti be priežiūros. Aš esu girdėjęs istorijų, kad yra kilę problemų su jų nuvežtų vaikinų drausme. Mokykla turėjo juos drausminti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis – Deirūnui teko juos paprotinti, ką reiškia gyvenimas už Atlanto be tėvų.
Tas savarankiškumas ten nuvykus daugeliui pakiša koją, nes jie Lietuvoje, gyvendami su tėvais, elgdavosi vienaip, o nuskridę į JAV, gyvendami bendrabučiuose tarp įvairių kultūrų ir elgesio paauglių, kartais pradeda visiškai kitaip elgtis nei tėvai yra įpratę matyti.
Čia yra paauglystės amžius – žmogus bręsta ir formuojasi jo kultūra, todėl visko gali nutikti. Ir nebūtinai JAV, o bet kur – kad ir toje pačioje Lietuvoje. Labai daug priklauso nuo paties žmogaus.
– Treneris Jonas Kazlauskas pasakojo sulaukiantis mamų skambučių, kurios skundžiasi vaikų nesėkmėmis JAV. Dėl to federacija ir siekia kontrolės. O kaip jūs patartumėte spręsti šią problemą?
– Neįmanoma sukontroliuoti: skųsis ar nesiskųs, gauna žaisti ar negauna žaisti. Lietuvoje taip pat yra žaidėjų, kurie negauna žaisti ir jų tėvai lygiai taip pat skundžiasi. Jeigu vaikas iniciatyvus ir aktyvus bei rodo treneriui rezultatus treniruočių metu, jis tikrai žais. Bet jeigu jį labiau domins kitoks laisvalaikio praleidimas su naujais draugais – gali prarasti Lietuvoje įgytą formą ir treneris jo žaisti neišleis. Ir automatiškai tėvams susidarys nuomonė, kad vaikas turėjo galimybes Lietuvoje, o išskridęs į Ameriką jas prarado, nes tikros tiesos tėvai, ten nebūdami, nesužinos.
Aš žinau daug atvejų, kai vaikai brendimo laikotarpiu ima tėvams sakyti visišką netiesą ir visą kaltę suverčia mokyklai, treneriams. O tėvai, aklai tikėdami vaikais, pradeda ieškoti kaltų net iki tokio lygio kaip krepšinio federacija.
Jeigu kalbėčiau konkrečiai apie savo atvejį, tai mano sūnus dabar yra labai gerbiamas visos mokyklos administracijos ir komandos žaidėjų bei trenerių. Jis tapo komandos lyderiu ir rezultatyviausiu sezono žaidėju. Tai įvertino ir mokyklos administracija, todėl jam kitais metais paskyrė šimtaprocentinę stipendiją.
– O kiek reikėjo sumokėti už pirmuosius metus?
– Mokykla metams kainuoja 36 tūkstančius dolerių, bet vaikai, kurie potencialiai gali garsinti mokyklos vardą, gauna stipendijas. Iki atvykimo į mokyklą, jos atstovai bendravo su mano sūnumi telekonferencijų metu, įvertino jo mokslo pasiekimus ir sporto rezultatus iš sukurto vaizdo įrašo. Apsvarstę šiuos tris komponentus jie priėmė sprendimą skirti 93 procentų nuolaidą, todėl mums reikėjo sumokėti tik 2,5 tūkst. dolerių. O dabar, kai jis ten nuvyko, mokykla pamatė tikrus jo sugebėjimus, todėl ir skyrė pilną stipendiją 12-ai klasei.
Bet jeigu jis būtų JAV savo laisvalaikį leidęs užsiimdamas kitais dalykais – tikrai nebūtų sulaukęs tokio įvertinimo, o galbūt net būtų sulaukęs kokių nors sankcijų. Noriu pasakyti, kad ten tikrai nėra taip, kad moksleiviams, tikslingai siekiantiems savo tikslo, bus sudaromos tokios sąlygos, jog net tėvams reikės skambinti ir užtarimo ieškoti federacijoje. Užtarimo ieško tie, kurie bijo dirbti, arba tokie vaikai, kuriems krepšinio mokykloje viskas buvo duodama, o patys, išėję iš komforto zonos, to pasiimti nesugeba.
– Kas įskaičiuojama į tą stipendiją?
– Viskas: gyvenimas bendrabutyje, maitinimas tris kartus per dieną, sporto apranga, dienpinigiai išvykos rungtynėms. Sportui sąlygos sudarytos itin geros – mokyklų salės galbūt neprilygsta „Lietuvos ryto“ arenai, bet jos tikrai didelės – sutilpti gali apie tūkstantį žiūrovų.
Dabar mano sūnus jau turi galimybę gauti ir universiteto stipendiją. Bet jeigu būtų likęs Lietuvoje, dėl tokios galimybės nebūčiau garantuotas. Dabar viskas – jo rankose. Dėl sprendimo išvykti mes nesigailime. Ir ne tik dėl sporto, nes jis būtų toliau sportavęs ir Lietuvoje. Bet bendrai – pasaulėžiūros išplėtimas, gyvenimo potyrio naujo pačiupinėjimas – tai jam padės renkantis tolimesnius gyvenimiškus sprendimus.
– Ką patartumėte tėvams, kad jie vėliau nesigailėtų dėl priimto sprendimo?
– Reikia nusiteikti, kad tam reikės skirti ir daug asmeninio laiko. Tėvai turi žinoti, kad už tuos pinigus, kuriuos sumokės agentūrai (teko pakloti vienkartinį 3000 eurų mokestį – Krepšinis.lt), nenupirks sūnui to, ko jis per 16 ar 17 metų nespėjo išsiugdyti. Vaikas turi būti pasiryžęs išbandyti naują gyvenimo iššūkį ir jam būti subrendęs ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Jis turi žinoti, kad ten nebus nei tėčio, nei mamos, kurie galės paguosti, jei per treniruotę ar bendrabutyje kils ginčų su bendramoksliais, kurie yra įvairių rasių ir kultūrų. Tai yra savarankiškumo mokykla.
Apskritai, visose rimtose komandose daugiausiai žaidžia vien juodaodžiai, todėl patekus į tokią komandą, reikia susitaikyti, kad teks su jais bendrauti ir prie jų prisitaikyti. Vis tik Augustui dėl charakterio savybių ir gerų sporto rezultatų pavyko su visais susidraugauti.
O tėvai turi nusiteikti skirti nemažai laiko visų dokumentų tvarkymui, nes agentai yra labiau kaip konsultantai ir rekomendacijų, kurios itin vertingos, teikėjai. Reikia suprasti, kad konsultacijos nėra dokumentų tvarkymas. O daug kas būtent taip ir įsivaizduoja – sumokėsiu mokestį ir nieko daugiau nebereikės daryti – sūnui bus nupirkta vieta ir saulėta Kalifornija, o dokumentus tvarkys kažkokios administratorės ar patys agentai.
Jie tik konsultuoja, pataria iškilusiais klausimais, nukreipia, kur reikia, jei nežinai, ką daryti – juk reikia medicinines patikras praeiti, visus skiepus atlikti – jie patys nesuvedžios. O visi būtent taip ir galvoja, o po to nusivilia.
