aA
Amžino nėra nieko – anksčiau ar vėliau laiko dulkės užkloja ir geriausius, ir blogiausius dalykus. Lietuvos krepšinio gerbėjai prieš savaitę apverkė nutrūkusią olimpinę tradiciją, kai vyrų rinktinei nepavyko aštuntą kartą iš eilės patekti į žaidynes. Vis dėlto ar tai – tik negailestinga tikimybių teorijos apraiška, o gal ir savotiškas eros pabaigos signalas?
Luka Dončičius, Arvydas Sabonis, Kazys Maksvytis, Darius Maskoliūnas, Domantas Sabonis (Foto: FIBA)
Luka Dončičius, Arvydas Sabonis, Kazys Maksvytis, Darius Maskoliūnas, Domantas Sabonis (Foto: FIBA)
© DELFI montažas

Lietuviškas krepšinis tapo savo sėkmės įkaitu.

Taip mano su Delfi bendravęs specialistas, norėjęs pasidalyti mintimis pirmiausia su kolegomis, tačiau kartu nuogąstavęs, jog jos bus nepatogios įtakingiausiems šalies krepšinio veikėjams.

Dėl to krepšinio bendruomenėje neblogai žinomas treneris kalbėjo tik užsitikrinęs, jog jo pavardė nebus viešinama.

Savo kolegas jis ragina koncentruotis ne į konkrečias asmenybes, o įvertinti gilesnius reiškinius.

„Žaidėjai, treneriai, federacija pasistengė ir padarė viską, ką mokėjo geriausio, nenoriu nė vieno asmeniškai kritikuoti. Nereikia galvoti, kad čia – kažkokia tragedija, dugnas. Bet nereikia ir liūliuoti savęs mintimis, neva tiesiog šį kartą nepasisekė, tuoj atsigausime ir vėl viskas bus gerai“, – teigia pašnekovas.

Jo nuomone, joks sutapimas, jog stilistiškai panašų krepšinį propaguojančios Lietuvos, Graikijos ar Serbijos komandos atrankos varžybose užleido vietas Tokijo olimpinėse žaidynėse tokioms rinktinėms kaip Slovėnija, Čekija arba Italija.

Anot specialisto, nors vieną olimpinį ir du Europos pirmenybių medalius atnešęs Jonas Kazlauskas jau penkerius metus nebevadovauja šalies nacionalinei komandai, pastaroji vis dar laikosi vieno žymiausių visų laikų Lietuvos trenerių krepšinio sampratos.

Jonas Kazlauskas
Jonas Kazlauskas
© Vytautas Dranginis

„Dabartinis mūsų krepšinis – J. Kazlausko palikimas. Visi dainiai adomaičiai, dariai maskoliūnai – geriausi Kauno „Žalgirio“ laikų J. Kazlausko kareivėliai. Per juos Lietuvoje toliau vyrauja J. Kazlausko – genijaus, matematiko – pamėgtas maksimaliai tiksliai apskaičiuotas racionalus žaidimas.

J. Kazlausko privalumas buvo tas, kad jis tikrai žiauriai gerai tai darydavo, priversdavo visus žaisti taip, kad būtų nepatogu priešininkui. Visa tai veikė daug metų, tas pats stilius išliko iki dabar.

Galiausiai mes užstrigome, dešimt metų pavėlavome imtis modernizuoti savo krepšinį. Buvome labai stiprūs kalbant apie senovišką krepšinį, todėl niekam nesinorėjo ko nors keisti, – melžėme tą karvę iki paskutinio pieno lašo.

Bet anksčiau mums ne varžovai buvo latviai, estai, čekai, suomiai, danai. Jeigu jiems taip ilgai truko mus prisivyti, bijau, kad ir mes galime tiek pat ilgai užtrukti, kol vėl pajudėsime į priekį“, – dėstė treneris.

Jo manymu, „izotopas“, kuriuo tiksliausiai galima pasinaudoti mėginant nustatyti Lietuvos rinktinės demonstruojamo krepšinio amžių, yra Domantas Sabonis.

25-erių dukart NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis ir neabejotinas Indianos „Pacers“ klubo lyderis, praėjusiame sezone surinkęs 10 trigubų dublių, nacionalinėje ekipoje praleido keturias vasaras ir vis dar neparodė nė pusės to, kuo garsėja anapus Atlanto.

Domantas Sabonis
Domantas Sabonis
© DELFI / Tomas Vinickas

„Įsivaizduokime, kad savo receptų knygoje turime tik kugelį, cepelinus ir vėdarus, o parduotuvėje vieną dieną gauname kokių nors jūrų gėrybių, pavyzdžiui, aštuonkojį. Akivaizdu, kad iš jo kugelio nepagaminsi, turimi receptai nebetinka. Tai ir yra mūsų šiandienos problema.

Jeigu jau yra tokių mandrų ingredientų kaip Jonas Valančiūnas ar, dar geresnis pavyzdys, D. Sabonis, tiesiog nežinome, ką su jais daryti, kaip išnaudoti. Kažkodėl NBA Domanto metimo, greičio ar dar kokie nors trūkumai nėra tokia didelė problema kaip rinktinėje.

Mūsų treneriai suskaičiuoja, kiek gali duoti vienas ar kitas D. Sabonio pranašumas žaidžiant tam tikra sistema. Bet jie neįvertina to, ką ši sistema iš D. Sabonio atima. Arba iš Mariaus Grigonio – kiek rinktinės žaidimas buvo paremtas jo sugebėjimais? Klausimas tas, ar dėl tam tikrų pranašumų nebuvo aukojama daugiau, nei jie verti.

Ačiū Dievui, kad Lukai Dončičiui nereikia žaisti pas mūsų strategus. Įsivaizduokite, jei jis būtų lietuvis ir turėtų spraustis į kažkokią sistemą. Juk būtų tragedija. L. Dončičius – unikalus talentas, mūsų treneriai turbūt nežinotų, kaip jį valdyti, kurį mygtuką spausti. D. Sabonis – ne toks talentingas, gal tik pusė L. Dončičiaus. Bet ir jo nemokame „apdirbti“, nežinome jo gebėjimų“, – olimpinės atrankos turnyro finale lietuvius skandinusį Slovėnijos lyderį prisiminė pašnekovas.

Trenerio nuomone, paprasto ir pagrindinių vedlių įgūdžiais paremto krepšinio pavyzdžių Lietuvoje vis dar tėra tik vienas kitas, nors daug kur užsienyje tokia žaidimo koncenpcija tvirtai skinasi kelią nuo pat 2000-ųjų, kai atakai skirtas laikas buvo sutrumpintas nuo 30 iki 24 sekundžių.

„Daug kas juokiasi iš „bėk ir mesk“ krepšinio, vadina jį buku, negražiu. Tačiau pasaulyje kaip tik apskaičiavimo, strategavimo krepšinis yra nebepatrauklus, einantis į šoną. Dabar esminiu dalyku tapo žaidėjų kūrybingumas, jų sugebėjimas savarankiškai išspręsti situacijas.

„Bėk ir mesk“ žaidimas daug kur baigia atsikratyti neigiamo įvaizdžio. Iš tikrųjų jis anaiptol nėra primityvus. Tai – daug sudėtingesnis krepšinis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nėra taip, kad žaidėjai aikštėje daro bet ką, ir viskas gerai išeina. Jie turi būti taip sudėlioti, kad vienas kitam nemaišytų. Tai – nemažas menas.

Vienas tokių pavyzdžių būtų Latvijoje vykusiame pasaulio jaunių (iki 19 metų) čempionate sidabrą pelniusi Prancūzijos komanda. Ji turėjo dominuojančius aukštaūgius, bet nemėgino nuolat kišti jiems kamuolio „ant ūselio“. Žaidimas buvo konstruojamas kitaip, ne per baudos aikštelę.

Džiaugiuosi, kad pirmųjų tokio žaidimo užuominų yra ir Lietuvoje. Visokie gudročiai sako, kad Vilniaus „Rytas“ žaidžia neįdomiai, superpaprastai. Bet kažkodėl atėjus Giedriui Žibėnui ta komanda labai greitai pasidarė neįkandama nei Panevėžio „Lietkabeliui“, nei Utenos „Juventus“, – samprotavo specialistas.

Giedrius Žibėnas
Giedrius Žibėnas
© DELFI / Andrius Ufartas

Pašnekovo teigimu, lietuviams derėtų imti pavyzdį iš Stambulo „Anadolu Efes“ šiemet į Eurolygos viršūnę nuvedusio turko Ergino Atamano, kuris visiškai pakeitė ne tik savo paties įvaizdį, bet ir auklėtinių žaidimą.

„Anksčiau E. Atamanas buvo panašus į J. Kazlauską: viską suskaičiuodavo, ką galima daryti ir ko – ne. Bet jis sugebėjo pasikeisti. Kad ir kaip mūsiškiai iš jo šaiposi, vadina niekam tikusiu, jis turi kažkokių žinių, jo komandos žaidime yra kažkokia mintis. Jis turi keletą kūrėjų, kuriuos apsupa geriausiai derančiais papildomais žaidėjais – prašau, koks rezultatas. Taip, tam reikia ir biudžeto, ir gerų žaidėjų, bet vien šitų dviejų elementų neužtektų, reikia ir tinkamos vizijos.

Aš nekaltinu D. Maskoliūno. Ar jis kopijuoja J. Kazlauską, ar kažkokią Šarūno Jasikevičiaus sistemą – jokia kopija nebus tokia gera kaip originalas. Tik aš apskritai nemanau, kad bet kuris kitas D. Maskoliūno vietoje būtų labai sėkmingas su šiais žaidėjais.

Jie daug metų rinktinėje žaidė vienodą krepšinį. Jeigu kažkas staiga pareikalautų absoliučiai kitokio žaidimo, kitokių įgūdžių, kitokio kūrybingumo, manau, kad greitai nieko nepavyktų, – reikėtų ne dviejų ir ne trijų vasarų. Iš esmės, kalbant apie mūsų krepšinį, reikia pakeisti viską, daug dalykų, kad pradėtume žaisti kitoniškai. Pradedant nuo, atrodytų, visai nereikšmingų smulkmenų.

Skaičiau, kad žmonėms nepatiko, kaip L. Dončičius maivėsi ruošdamasis finalui Kaune. Bet toks elgesys nereiškia, kad jis yra atsipalaidavęs paauglys. Yra tam tikra metodika, kaip žaidėjui sužadinti savo emocijas, kurios vėliau jam padeda aikštėje.

Aš pats prieš keliolika metų žiūrėdamas NBA komandų apšilimus prieš rungtynes negalėdavau suvokti, kodėl jie ten kvailioja, šoka, maivosi. Galvojau, kad niekada gyvenime negalėčiau to leisti savo auklėtiniams. Tik pradėjęs domėtis supratau, kad NBA treneriai patys skatina įvairiausius metodus, kaip susikurti kuo daugiau gerų emocijų, „užsikurti“.

Pavyzdžiui, galvojau, kad niekada neleisčiau savo žaidėjui per pertrauką mėtyti kabliu iš aikštės vidurio. Paskui susivokiau, kad esmė ne ta, jog niekad gyvenime rungtynių metu nemesi tokio metimo. Svarbiausia, kokia yra tavo emocinė būsena.

Noriu pasakyti, kad visos šalies mastu gali užtrukti net ilgiau nei dešimt metų, kol mes, visi treneriai, persikvalifikuosime. Tai neįvyksta nei per mėnesį, nei per metus. Ir trenerių negana – pasikeisti turi ir žaidėjai“, – kalbėjo specialistas.

Erginas Atamanas
Erginas Atamanas
© AP / Scanpix

Keisti jis ragina ir elgesį už aikštės ribų, kviesdamas dominuojančią padėtį Lietuvos sporte išsikovojusio krepšinio atstovus nusileisti iš padebesių.

Ir atidžiau žvalgytis, kas vyksta aplinkui.

„Kai mūsų valdžia sugalvojo vaikų krepšiniui pritaikyti įvairių apribojimų – žaidimo du prieš du, spaudimo, gynybos dvigubinimo ir panašiai, sulaukiau skambučio iš Latvijos. Kolegos klausė, ar mums viskas galvoje gerai.

Jie visą tą kelią jau buvo nuėję, išbandę prieš dešimt metų ir įsitikinę, kad iš tokių apribojimų daugiau žalos nei naudos. Latviai stebėjosi, kad kaimynai lietuviai, į kuriuos visi bando lygiuotis, staiga sumąsto kartoti tą pačią klaidą. Nebuvome tokie kompetentingi, kad suvoktume ir išsiaiškintume, ko imamės.

Krepšinio visuomenei reikia atsikratyti perdėtos arogancijos, neva esame patys geriausi, ir kiti turi mokytis iš mūsų. Visi turime pabrukti uodegą – nuo pačių aukščiausių federacijos kėdžių iki jauniausių trenerių. Reikia suvokti, kad turime labai daug ko išmokti.

Apie krepšinio atstovus pas mus kalbama kaip apie kažkokius išrinktuosius. Reikėtų perkainoti vertybes, suvokti, kas vyksta su krepšiniu, kodėl kitos komandos jį žaidžia žaismingai, nenuspėjamai. Slovėnija dabar – geriausias pavyzdys, bet jų yra ir kitokių.

Suomija dešimtmetį mokėsi iš Henriko Dettmanno [Vokietijoje ilgus metus dirbusio rinktinės stratego – Delfi] , kol tapo šiokia tokia krepšinio jėga, kurios visos jaunimo komandos bent jau žaidžia Europos čempionatų A divizionuose. Bijau, kad galime panašiai užtrukti, kol rasime savo naują kelią.

Manau, mes, visa krepšinio bendruomenė, turime surasti kitokių mokytojų, kitokių vizionierių ir nustoti pasikliauti senu bagažu, išmesti iš jo gal 50 ar 60 proc. ligšiolinio turinio. Turime pradėti galvoti apie tai, kokias kitas kompetencijas krepšinio srityje reikia ugdyti. O kas to imsis, jau kitas klausimas, kurį galima palikti natūraliai atrankai, atvirai konkurencijai.

Senu taku eidami gerų idėjų nerasime. Turime pasistatyti visiškai naują tiltą, čia reikia kūrybingumo. Kažkada tai buvo Donnie Nelsonas ir Javieras Imbroda, kurie edukavo tuometinius rinktinės štabus. Dabar reikia kito kelio, naujų būdų žinioms surinkti. Reikia atverti langelius savo galvose, kad įsileistume naujovių, kritiškai įvertintume jas, išbandytume ir adaptuotume“, – svarstė Delfi pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad bet kokių žaidimo taktikos permainų lokomotyvu turi būti nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris.

Specialistas sutinka, kad pagrindiniu kandidatu pakeisti atsistatydinusį D. Maskoliūną laikomas Kazys Maksvytis būtų bene tinkamiausias ir novatoriškiausias įpėdinis. Tik stebisi, jog pasirinkimas yra toks siauras.

„Esu girdėjęs pastebėjimų, kad Kazys nieko nežino, nieko neturi, nieko nesupranta apie krepšinį. Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad kažkieno krepšinis per prastas, per žioplas, man iškart kyla mintis, kad turbūt tai bus sėkmingas žmogus.

Kazio sėkmė visuose frontuose – įspūdinga. Ten, kur visai neturėjo su kuo žaisti, jis žemiau lūkesčių nekrito, o kur galimybių būdavo, išspaudė truputį daugiau nei bet kuris kitas. Galbūt jis yra žmogus, kurį visiems būtų įdomu nagrinėti, įsigilinti. Ypač tiems, kurie įsitikinę, kad jis neturi ko pasiūlyti.

Jeigu tik krepšinio rinkoje būtų laisvos erdvės, net neabejoju, kad Lietuvoje gana greitai atsirastų ir penki, ir dešimt naujų kazių. Bet kol kas vienintelis pavyzdys – G. Žibėnas. Taip yra, nes dabar lemia ne natūrali konkurencija, o kažkokios pažintys ir ryšiai.

Ar LKL viską valdo pažintys? Be abejo, juk treneriai ten nesikeičia, sukasi vis tas pats ratelis. Jokiam naujam žmogui neįmanoma įsiterpti. Ir G. Žibėnas tapo „Ryto“ strategu tik dėl pašalinių aplinkybių – klubas neturėjo pinigų garsesniam treneriui. Deja, mūsų klubuose nėra kompetentingų žmonių, galinčių įvertinti trenerio potencialą ir žinias. Vietoje to kiti niuansai nemažai daliai specialistų išlaiko darbo vietas.

Išimtis čia – „Žalgiris“. Kuo daugiau žmonių man sako, kad Martinas Schilleris – ne treneris, tuo labiau tikiu jo sėkme. Labai sveikinu išmintingą „Žalgirio“ vadybos žingsnį iš esmės pakeitus visą vadovavimo komandai kryptį.

„Žalgirio“ klubas visoje Europoje yra tarp lyderių vadybos prasme. Jis dešimtmečius mokėsi, „čiulpė“ savo darbuotojus, patys vadovai važiavo semtis patirties į JAV, lankė skirtingų sporto šakų organizacijas.

Jie įspūdingai gerai valdo savo komunikaciją, pasirūpina, kad klubo įvaizdis būtų geriausias Europoje. „Žalgiris“ sugeba į viešumą ištransliuoti tik tai, kas naudinga, ir neišleisti nieko, kas galėtų pakenkti.

Rinkdamasis naują trenerį „Žalgiris“ nuo jo pirmtako nuėjo taip toli, kaip tik įmanoma, ir tai parodo, kad veikiausiai daug dalykų liko nutylėti. Juk niekas garsiai nekalba, kad kažkam patirtis „Žalgiryje“ buvo karti, kad kažkuris žaidėjas nenori vieno ar kito trenerio, kad atnaujino sutartį su komanda tik sužinojęs, jog trenerių štabas pasikeis. Šita informacija puikiai suvaldyta, ir mums atrodo, kad viskas ten būna tik gerai ir niekaip kitaip.

Galbūt „Žalgiris“ tikrai yra tie inovatoriai, kurie pirmieji pradeda keisti krepšinį Lietuvoje. M. Schilleris gali po truputį edukuoti mūsų krepšinio visuomenę ir gerbėjus rodydamas, koks geras, patrauklus ir įdomus gali būti ir kitokio stiliaus krepšinis. Tik nežinau, kiek dar laiko jam bus suteikta. Gal tik ketvirtas ar penktas iš tokių martinų schillerių sugebės įrodyti, kad „bėk ir mesk“ krepšinis nėra be minties“, – į ateitį žvelgė treneris.

Martinas Schilleris
Martinas Schilleris
© DELFI / Orestas Gurevičius

Artimiausiais mėnesiais Lietuvos krepšiniui reikės surasti ne tik naujus vyrų bei moterų rinktinių strategus.

Rugsėjį Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) nariai rinks naują prezidentą, kuris pakeis dvi kadencijas vadovavusį Arvydą Sabonį. Rinkimai buvo atidėti metams kartu su Tokijo olimpinėmis žaidynėmis.

Vis dėlto Delfi pašnekovas nesitiki, kad vienas balsavimas galėtų suteikti esminių permainų.

„J. Kazlauskas dabar bandys eiti į rinkimus su Robertu Javtoku ir būti vienu federacijos vedlių. Bet jis jau turėjo galimybę, kai treniravo rinktinę. Tada jis galėjo edukuoti mokyklas, trenerių organizacijas, kad visi būtume viena koja priekyje, atnaujintume savo užrašus. Aš nemanau, kad J. Kazlauskas turi savybių, galinčių išjudinti situaciją, kurioje esame užstrigę jau gal 15 metų.

Savo ruožtu, Ramūnas Butautas turi begalę žinių. Bet didžiausias treneris nėra tas, kuris žino daugiausiai. Nepamirškime ne tik jo sėkmės istorijų, bet ir nesėkmių. Dabar R. Butautas bando vykdyti trenerių reformą, sukurti treniravimo sistemą. Bet per dvejus metus jam dirbant Lietuvos sporto universitete ir bandant pritaikyti aukštesnio lygio krepšinio metodiką studentų komandai rezultatai buvo apgailėtini. Čia reikalingos ne tik žinios: dar reikia žinoti, kurias iš jų parinkti ir pritaikyti konkrečioje situacijoje. Nežinau, ar R. Butauto prezidentavimas mane labai įkvėptų, nemenkinant jo pergalių ir puikios asmenybės.

Juk prezidentas turi būti vienijantis lyderis, turėti iškalbą, mokėti ir pats artikuliuoti mintis, ir kitus girdėti. A. Sabonis dabar išvis nekalba, ir turbūt gerai daro. Klausant Mindaugo Špoko ir R. Butauto neapima jausmas, kad tai žmonės, paskui kuriuos norisi sekti.

O apie Vydą Gedvilą nieko negaliu pasakyti, per mažai jį pažįstu. Man būtų sunku vertinti jo krepšinio kompetencijas“, – pokalbį užbaigė specialistas.

(iš kairės) Mindaugas Špokas, Andreas Zagklis, Ramūnas Butautas
(iš kairės) Mindaugas Špokas, Andreas Zagklis, Ramūnas Butautas
© DELFI / Josvydas Elinskas

Tebūnie jo mintys – tik pavienis balsas chore, kurį sužadino ištisai kartai sunkiai suprantamas faktas, kad Tokijo olimpines žaidynės prasidės be trispalvės krepšinio arenoje.

Bet faktas ir tai, kad Lietuvos krepšinio kelias liepos 4 d. Kaune nesibaigė.

Ir vasara, kai ištuštėja trys svarbiausi – LKF prezidento ir abiejų nacionalinių rinktinių vairininkų – kabinetai, atrodo tikrai geras metas kiekvienam rimtai apmąstyti tiek ligšiolinį maršrutą, tiek tolesnę žygio kryptį.

Krepsinis.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(198 žmonės įvertino)
4.6313

Puolimo šventė ant Tokijo parketo: vokiečiai ir italai sumetė po 15 tritaškių

Atkakliose vyrų olimpinio krepšinio turnyro B grupės varžybų atidarymo rungtynėse sekmadienį...

Olimpinis vyrų krepšinio turnyras prasidėjo naujokų pergale (21)

Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvaujantys Čekijos krepšininkai pergalingai debiutavo...

„Šiaulius“ papildys grįžtantis lyderis ir „Dzūkijoje“ puikų sezoną sužaidęs aukštaūgis (6)

Po trejų metų pertraukos „Šiauliuose“ vėl rungtyniaus Donatas Sabeckis . Su du sezonus...

Ispanijos krepšinio rinktinei – smūgis iš NBA klubo (12)

Olimpiniam krepšinio turnyrui besirengianti Ispanijos vyrų krepšinio rinktinė buvo priversta...

Vilniaus „Ryto“ gretose – solidus papildymas (55)

Komandos komplektavimo darbus tęsiantis Vilniaus „Rytas“ pasirašė sutartį su efektingais...

Top naujienos

Dėlioja galimą Rusijos įsiveržimo scenarijų: įžengti būtų lengva, ištrūkti – ne (660)

Nepaisant daugiau nei 100 tūkst. Rusijos karių, šių metų balandžio mėn. atsiųstų prie...

Nė nežinodamos kartojate intymios higienos klaidas – taip atsiranda grybelis (28)

Makšties grybelis – itin dažna moterų liga, kuri linkusi kartotis. Mokslų daktarė,...

Akylesni pastebėjo keistą detalę, sutrikdžiusią princo Williamo gerbėjus: sudvejojo jo ir Kate santuokos stiprumu (18)

Britų žiniasklaida kasdien narplioja itin skirtingus brolių Williamo ir Harry gyvenimus....

Medienos kainų šuolis vos neuždarė 30 metų veikusios įmonės: šie metai mums smogė į paširdžius (115)

UAB „Tyla“ , taip vadinasi Biržų rajone įsikūrusi medienos gamybos įmonė. Jos direktorius...

Puolimo šventė ant Tokijo parketo: vokiečiai ir italai sumetė po 15 tritaškių

Atkakliose vyrų olimpinio krepšinio turnyro B grupės varžybų atidarymo rungtynėse sekmadienį...

Aštuonerius metus Valkininkų bažnyčiai skyręs vargonininkas Evaldas: nori nenori, Dzūkijoje yra mano širdis (10)

Mažas miestelis, tamsus vakaras ir didingai skambantys tuščios bažnyčios vargonai . Ir tai –...

Vaidas Mikaitis | D+

Rasistiniais išpuoliais garsėjančioje šalyje lietuviams prireikė apsaugos: čia pirma gausi peilį į šoną ir tik tada bus aiškinamasi, ką turi (8)

Rašau, būdavo tekstus apie keliones kaimyninėse šalyse, džiaugiuosi, kad žmonės skaito ir iš...

Keturvietės vyrai pyksta, kad talžomi iš visų pusių, dvivietės merginos džiaugiasi tvirtais yriais į finalą specialiai Delfi iš Tokijo (27)

Dar viena galimybe prasibrauti į A finalą Lietuvos vyrų porinės keturvietės įgula – Dominykas...

Jogintė Užusienytė | D+

Šešiasdešimtmetę apstulbino per pirmąjį pasimatymą nuskambėjęs pasiūlymas: ar aš senamadiška? (1)

Pirmasis pasimatymas iš dalies gali priminti pokalbį dėl darbo. Jis yra neatsiejama besimezgančių...

Po ilgos kovos klientė pasiekė, kad optika grąžintų pinigus už netinkamus akinius (6)

Po ilgos kovos vienai panevėžietei pavyko pasiekti, kad optikos salonas jai sugrąžintų pinigus...