aA
Garsiausia Baltarusijos krepšininkė Jelena Levčenka išskirtiniame interviu „Delfi“ ne tik dalijosi savo spalvingomis karjeros istorijomis, bet ir atvirai pasakojo apie Aliaksandro Lukašenkos režimą savo šalyje, žeminančią patirtį kalėjime bei davė atkirtį kaimyninėje šalyje gyvenančiam lietuviui, viešai sukritikavusiam besipriešinančius sportininkės tautiečius. „Tokie žmonės neturi teisės dirbti ir gyventi mūsų šalyje“, – sakė 37 metų 196 cm ūgio vidurio puolėja.

Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos čempionė, žaidusi WNBA ir ten nukeliavusi iki finalo, pastaraisiais metais vilkėjo kelių Kinijos klubų aprangą.

„Kinai mano, kad kuo daugiau dirbi, tuo yra geriau – toks sovietinis mentalitetas. Man tai buvo labai sunku. Didžiuliai krūviai, dar ir rungtynės, treniruotės. Jie nesupranta, kad reikia pailsėti“, – dalijosi prisiminimais krepšininkė. Matyt, ir ne be šios priežasties ji gavo sunkią traumą, kurią gydėsi pastaruosius 1,5 metų.

Baltarusijos rinktinei daugybę metų atidavusi ir prieš dvejus metus iš jos be jokios aiškios priežasties pašalinta vidurio puolėja šį sezoną startuoja su Atėnų „Panathinaikos“ apranga.

Jelena pasakojo ir apie metus, praleistus Vilniaus TEO klube, o paprašyta paaiškinti, kodėl Lietuvos moterų krepšinis išgyvena tokį nuopuolį, atkreipė dėmesį į talentą Justę Jocytę. „Aplink ją reikia kurti Lietuvos rinktinę, ji bus lyderė ir galbūt žais moterų WNBA. Todėl Lietuvos rinktinė turi perspektyvų. Man atrodo, kad šiandien ji turi jų daugiau nei Baltarusijos rinktinė“, – tvirtino ji.

Krepšininkė pastaruoju metu dalija daug interviu, bet jie labiau susiję ne su sportu, o su jos pilietine pozicija. Rugpjūtį ji pasirašė atvirą Baltarusijos sportininkų laišką, kuriame raginama nepripažinti šalyje vykusių prezidento rinkimų, kurių nugalėtoju pasiskelbė A. Lukašenka, rezultatų. Rugsėjį dėl dalyvavimo taikiose protesto akcijose J. Levčenkai teismas skyrė penkiolika parų administracinio arešto.

– 2021 metų vasarį jūs pasirašėte sutartį su lyderio poziciją užimančiu Graikijos krepšinio klubu „Panathinaikos“. Kaip atsidūrėte Graikijoje? – paklausėme J. Levčenkos.

– Graikijoje lankiausi praeitais metais. Ten vykau reabilitacinių procedūrų. Ir labai gerai pažįstu trenerį, kurio komandoje 2019 metais žaidžiau Libane. Būtent ten ir patyriau traumą, buvo atlikta kelio operacija. Sveikimo procesas užtruko, tęsėsi praktiškai dvejus metus. Dabar esu čia, treneris taip pat, klubas man padėjo ir anksčiau. Taigi, čia klinika, be to, po tų visų įvykių, kurie man nutiko Minske rugsėjo ir spalio mėnesiais, man vis tiek reikėjo kuo greičiau čia atvažiuoti. Taip ir susiklostė, kad norėjau sugrįžti čia ir žaisti. Taip ir nutiko.

– Minėjote traumą, šiuo metu vis dar tęsiasi reabilitacija. Ar teisingai suprantu, kad reabilitacija susijusi ne tik su trauma, bet ir su tam tikrais psichologiniais aspektais, nulemtais istorijos Baltarusijoje ir jūsų administraciniu areštu.

– Žinoma, tokie dalykai palieka pėdsakų. Ne tik aš, bet ir daug baltarusių ieško pagalbos – ne fizinio atsigavimo, o moralinio, psichologinio, nes tokie dalykai savaime nepraeina. Jau nekalbant apie kelio traumą, kalėjime dėl streso kilo ir daugiau bėdų, atsinaujino seni negalavimai, be to, susirgau koronavirusine infekcija. Kalėjimo sąlygomis, su kuriomis teko susidurti, po naktų ant lentų pradėjo skaudėti kaklą, nugarą, kelių sąnarius. Deja, teko vėl gydytis senas traumas. Dabar čia turiu sąlygas tą ir padaryti.

Po pasivaikščiojimo prieš įeinant į kamerą reikėdavo atsistoti prie sienos iškėlus rankas. Vieną kartą po pasivaikščiojimo taip atsistojus sargybinis priėjo prie manęs ir paklausė: „Levčenka, ar tu rūkai?“ Atsakiau, kad ne. O jis man: „O kodėl tada pasivaikščioti taip dažnai prašaisi?“. Tiesiog toks jau mentalitetas.
Jelena Levčenka

– Ką sako jus gydantys medikai? Kada, kliaujantis jų prognozėmis, būtų galima išvysti Jeleną Levčenką krepšinio aikštelėje?

– Iš esmės esu pasirengusi. Žinoma, ne 100 proc. Praleidus dvejus metus, žaidimo tempas grįžta palaipsniui. Deja, Graikijoje nuo spalio pabaigos, kada atvykau, griežtas karantinas. Rungtynės nevyksta nuo lapkričio 1-osios. Jau keturis mėnesius sezonas nejuda iš vietos. Su komanda treniruotis pradėjau sausį, paskutinius du mėnesius treniruojuosi – kartais daugiau, kartais mažiau. Sezonas prasideda kovą. Iš esmės esu jam pasirengusi ir labai laukiu pirmų rungtynių.

– Per karjerą jau teko žaisti daug kur. Esate žaidusi ir moterų NBA (WNBA). Papasakokite, kuo krepšinis Amerikoje skiriasi nuo europietiško krepšinio?

– Nacionalinė moterų krepšinio asociacija – tai geriausios pasaulio žaidėjos. Ji laikoma stipriausia, prestižiškiausia lyga pasaulyje, ten papulti svajoja kiekviena krepšininkė. Tai labai greitas amerikietiškas krepšinis, kartais itin grubus. Užtenka pažiūrėti į žaidėjas – visos puikios fizinės formos. Manau, kad Amerikoje, koledžuose, universitetuose tai juntama mažiau. Geriausiai pasimato žaidžiant vienas prieš vieną, tada galima pademonstruoti kažkokias individualias savybes. Europietiškas krepšinis – komandinis krepšinis.

– Kur jums asmeniškai labiau patiko žaisti – Europoje ar Amerikoje?

– Kai baigiau universitetą ir palikau moterų NBA, pirmasis mano klubas buvo Vilniaus TEO. Ir, žinoma, labai džiaugiausi, kad žaidžiau netoli namų. Bet buvo man toks sunkus laikas, nes reikėjo prisitaikyti nuo vieno krepšinio stiliaus prie kito, toje kitoje sistemoje išbuvau ilgai, tad išmokti žaisti kitaip buvo sudėtinga. Paskui, daug važinėdama po Europą, išmokau adaptuotis. Supratau, kad dominuoja grubesnis, greitas krepšinis, didelis tempas, kitokio lygio žaidėjai. Čia jis kiek švelnesnis. Europietiškas krepšinis man patinka dėl fizinio žaidimo. Išmokau prisitaikyti. Todėl negaliu pasakyti, kas man labiau patinka, o kas mažiau. Tai krepšinis. Tikriausiai, čia kalba patirtis.

– Galėjote turėti vieną ypatingą trofėjų. 2010 metais, kai žaidėte WNBA, buvote arti to titulo, deja, nepavyko jo gauti. Apmaudu dėl to ar jau nebe?

– Apmaudu. Prisiminus 2010 metų WNBA finalą, būtent šis finalas buvo labai įtemptas, nes serijos rungtynėse pralaimėjome 3 taškais, 2 taškais ir vienu tašku. Tokių atkaklių finalų WNBA nebuvo. Na ir žinoma, pats faktas, kad tapau konferencijos čempione, pats faktas, kad pažaidžiau WNBA, man jau buvo pasiekimas.

Na, šiek tiek mums pritrūko, Sietlo komanda tais metais laimėjo čempionės titulą. Bet ten tuo metu žaidė tokios žaidėjos kaip Sue Bird, Lauren Jackson... L. Jackson – fenomenali žaidėja, viena iš geriausių, su kuriomis apskritai teko žaisti... Buvome jaunesnė komanda, nauja. O ta komanda – kuri jau ne pirmą sezoną žaidžia. Tai – patirtis, tikriausiai patirtis joms ir padėjo.

DELFI trumpai
37 metų 196 cm ūgio vidurio puolėja per savo karjerą žaidė Vilniaus TEO (Lietuva), Jekaterinburgo UGMK (Rusija), Stambulo „Galatasaray“ (Turkija), Šarlotės „Sting“ (WNBA), Vašingtono „Mystics“ (WNBA), Atlantos „Dream“ (WNBA), Krokuvos „Wisla“ (Lenkija), Košicės „Good Angels“ (Slovakija), keliose Kinijos komandose ir Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija).
J. Levčenkos laimėjimai: Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos čempionė, triskart Eurolygos bronzos medalio laimėtoja, 2010 metų WNBA finalininkė su Atlantos „Dream“, 2010 metais pripažinta geriausia vidurio puolėja pasaulyje.
Nuo 2001 metų atstovavo Baltarusijos rinktinei ir su nacionaline ekipa dalyvavo 2008 ir 2016 metų olimpinėse žaidynėse, 2007 metais laimėjo Europos pirmenybių sidabrą, o taip pat žaidė 2009, 2011, 2013 ir 2015 metų Senojo žemyno čempionatuose bei 2010 metų pasaulio pirmenybėse.

– Jelena, jūsų karjeroje, jei galima taip sakyti, buvo ir nemažai egzotikos. Ne vieną sezoną žaidėte Kinijoje. Kaip atsidūrėte Kinijoje, kodėl nusprendėte likti ten kelis sezonus ir kuo kiniškas krepšinis skiriasi nuo WNBA bei Europos?

– Kinijoje pradėjau žaisti... nė nepamenu, kelintais metais. Žaidžiau ten šešis sezonus – gana ilgai. Pirmus metus išvykau į Kinijos šiaurinę dalį, pasienyje su Šiaurės Korėja. Jei teko [kur nors] matyti perėjimą iš Kinijos į Šiaurės Korėją tiltu, mes buvome ten, mano viešbutis stovėjo prie to tilto. Be abejo, man buvo labai sunku. Tai visiškai kitokia kultūra, kitokie žmonės, visiškai kitoks temperamentas. Ten pradėjau labai gerai žaisti, man viskas puikiai sekėsi, bet – susilaužiau rankos pirštą ir teko išvažiuoti. Tačiau aš sau pasakiau – daugiau į Kiniją negrįšiu, tai nepakeliama – tos treniruotės po tris valandas, nuolatinis kraustymasis.

Turite labai perspektyvią jauną merginą Justę Jocytę, kuri šiuo metu žaidžia Prancūzijoje. Jos žaidimą tikrai stebiu. Aplink ją reikia kurti Lietuvos rinktinę, ji bus lyderė ir galbūt žais moterų WNBA. Todėl Lietuvos rinktinė turi perspektyvų. Man atrodo, kad šiandien ji turi jų daugiau nei Baltarusijos rinktinė.
Jelena Levčenka

Gali sužaisti 40 min. rungtynėse, o kitą dieną jau bus treniruotė – trys valandos ryte, trys valandos vakare. Ten – kitas mentalitetas, kinai mano – kuo daugiau dirbi, vadinasi, tuo geriau, toks sovietinis mentalitetas. Man tai buvo labai sunku. Didžiuliai krūviai, dar ir rungtynės, treniruotės. Jie nesupranta, kad reikia pailsėti. Pasakiau, kad nebegrįšiu ir liksiu Europoje.

Praėjo metai, žaidžiau Europoje, jau nepamenu, kokioje komandoje, paskui vėl sulaukiau pasiūlymo iš Kinijos. Ir, be abejo, vėl ilgai galvojau. Finansiniu požiūriu tai labai geras pasiūlymas, be to, sezonas trunka ne aštuonis, o tris–keturis mėnesius. Na, aš pagalvojau – o gal antrą kartą bus kitaip... Tai buvo jau ne Kinijos šiaurė, o labiau pietinė dalis. Ir atvykau. Viskas kažkaip pasisuko taip, kad man ėmė patikti. Suprantate, kai žaidi Kinijoje, esi vienintelė užsienietė ir tiesiog žaidi krepšinį, nėra kažkokių psichologinių žaidimų, tiesiog žaidi, kaifuoji nuo žaidimo.

Kuo skiriasi kiniškas krepšinis? Visų pirmą kinės garsėja tuo, kad puikiai pataiko. Niekur pasaulyje, kur žaidžiau, nemačiau, kad būtų tiek rezultatyvių metimų, būtent technikos, palieki žmogų atvirą – ir 80 proc. tikimybė, kad ji pelnys taškų. Labai daug aktyvumo – bėgiojimo. Man buvo sunkoka su teisėjavimu. Tai – ne amerikietiškas ir ne europietiškas lygis.

Be abejo, kartais būdavo sunku. Tu – vienintelė užsienietė, tave nori nušalinti. O apskritai [nuostabu], kaip kinai įsitraukia į šią sporto šaką ir kaip ji vystosi. Šiuo metu Kinijos „Premier“ lygoje – 18 ar 19 komandų. Kai pradėjau žaisti, buvo 12 komandų. T. y., suprantate, koks lygis, tam skiria pinigų. Tenka pripažinti – jie turi puikių salių, puikių arenų.

– Vienas jūsų karjeros etapas susijęs su lietuvišku krepšiniu. Jau minėjote, kad 2006–2008 žaidėte Vilniaus TEO komandoje. Kokie jūsų prisiminimai iš to periodo?

– Visų pirma, labai labai myliu Vilnių. Tada gyvenau Gedimino prospekte. Žinojau, kur važiuoju, Lietuva – krepšinio šalis. Savaime suprantama, kad populiaresnis vyrų, o ne moterų krepšinis. Bet Lietuvos moterų rinktinė visada buvo labai stipri. Taip, man buvo sunku, nes atvykau po universiteto, po pirmųjų metų WNBA, man ne viskas pavykdavo. Buvo niuansų. Treneris tada buvo Algirdas Paulauskas.

Mes kontaktuodavome, man ne viskas pavykdavo, buvo įvairių akimirkų... Pamenu, ateinu į treniruotes, treneris man sako: „Dirbsime su metimu.“ Na, dirbsime, tai dirbsime... Jis paima šluotą ir sako: „Na, ištiesk ranką“. Taip, lietuviško krepšinio mokykla labai stipri. Tai – krepšinio šalis. Su krepšinio istorija. Pamatyti, kaip žaidžia „Lietuvos Rytas“ ir „Žalgiris“, tai neabejotinai buvo stipru...

– Ir dar vienas klausimas: šiuo metu Lietuvos moterų krepšinyje pastebimas tam tikras nuosmukis. Jei tai stebite, su kuo, jūsų nuomone, tai gali būti susiję?

– Pasakysiu atvirai. Žinant tai, kas šiuo metu vyksta mano šalyje, visas mano dėmesys ir palaikymas sutelkti į Baltarusiją... ir į mano grįžimą į krepšinį. Nemeluosiu – neseku taip, kaip anksčiau, įvykių krepšinio pasaulyje. Man fiziškai ir psichologiškai sunku, nes stipriai išgyvenu dėl to, kas dabar vyksta mano šalyje. Todėl sportas atsidūrė antroje vietoje. Jei kalbėtume apie Lietuvos moterų krepšinį, žinau, kad komanda nepateko į Europos čempionatą, tai neabejotinai labai skaudu. Bet galiu pasakyti – tai, ką išgyvena Lietuvos rinktinė, tokį periodą Baltarusijai dar teks išgyventi. Todėl, kad išėjo žaidėjos, su kuriomis žaidžiau. Liko vos pora žmonių. Tai – naujos, jaunos merginos, kurias reikia treniruoti. Praeis kažkiek laiko ir galbūt rinktinė vėl bus ankstesnio lygio.

Stebiu Prancūzijos, Ispanijos rinktines. Jose perėjimas prie jaunimo visada vyksta kažkaip sklandžiai. Patikėkite, tai, ką šiuo metu patiria Lietuvos rinktinė, Baltarusijos rinktinei dar teks patirti. Galbūt praeis dešimtys metų, kol pamatysime Baltarusijos rinktinę kokiame nors lygyje, nors šiandien ji užima 12 ar 11 vietą pasaulyje.

Svarbu, kad komandą papildytų perspektyvus jaunimas, kuris lipa ant kulnų. Kai man buvo 15 metų, jau žaidžiau nacionalinėje rinktinėje. Ir Nastia Vereniuk jauna pateko į komandą. O dabar nėra tų, kurios liptų ant kulnų, nėra jaunimo. Todėl manau, kad Lietuvos rinktinėje tai – normalus procesas. Turite labai perspektyvią jauną merginą Justę Jocytę, kuri šiuo metu žaidžia Prancūzijoje. Jos žaidimą tikrai stebiu. Aplink ją reikia kurti Lietuvos rinktinę, ji bus lyderė ir galbūt žais moterų WNBA. Todėl Lietuvos rinktinė turi perspektyvų. Man atrodo, kad šiandien ji turi jų daugiau nei Baltarusijos rinktinė.

– Kalbėjomės apie skirtingus jūsų karjeros etapus. Kurį iš jų jūs pati laikote pačiu sėkmingiausiu? Ar galbūt, jūsų manymu, tokio etapo dar nebuvo?

– Esu nepaprastai dėkinga Dievui. Kai baigiau universitetą, man jau buvo atliktos net keturios kelio operacijos. Daugelis mane nurašė. Veikiausiai svarbų vaidmenį suvaidino mano darbštumas, užsispyrimas, meilė krepšiniui. Atsivėrė galimybė žaisti daugybėje klubų, iškovoti tiek daug titulų. Neseniai manęs paprašė parašyti apie titulus, tad ėmiau viską prisiminti ir pagalvojau – oho. Ko gero, kiekvienas žaidėjas svajoja patekti į olimpiadą. Tad reikšmingas dalykas buvo Pekino olimpinės žaidynės, į kurias pakliuvome įveikusios Braziliją.

Kai 2007 metais įveikėme Čekijos komandą ir Europos čempionate iškovojome bronzos medalį, tai, ko gero, buvo Baltarusijos krepšinio eros pradžia. Žinoma, prisimenu 2010 m. pasaulio čempionatą, kai, deja, nusileidome Čekijai. Vis dėlto tame čempionate mes nugalėjome Rusiją – mums tai buvo pirmas kartas istorijoje.

– Pakalbėkime dar apie Baltarusiją. Dar prieš visus įvykius, susijusius su 2020-ųjų prezidento rinkimais, iki jūsų suėmimo ir tardymo izoliatoriuje Okrestino gatvėje praleisto laiko, jūs kalbėjote, kad esate apolitiška. Kodėl kažkuriuo metu nusprendėte išsakyti viską, ką galvojate apie šalyje besiklostančius įvykius?

– Kaip dabar sakoma, cituojant vienos dainos žodžius, iki šios vasaros mes vieni kitų nepažinojome. Dauguma mūsų buvo apolitiški, nes galvojo, kad mes nieko pakeisti negalime, viskas ir toliau liks taip pat. Ir kažkurią akimirką visi nubudo. Taip susiklostė, kad 2020-ųjų vasarą aš praleidau Baltarusijoje. Džiaugiuosi, kad neišvykau į Jungtines Valstijas, jog dėl koronaviruso buvo įvesti ribojimai. Viskas taip susiklostė, kad man teko išvysti chaosą. Aš negalėjau sutikti su tuo, kas nutiko paprastiems žmonėms. Aš – savo šaliai atstovaujanti sportininkė, tačiau visų pirma esu savo šalies pilietė, aš esu žmogus, asmenybė, ir šiems dalykams aš teikiu pirmenybę.

Aš paprasčiausiai negalėjau tylėti, kai asmeniškai tame dalyvaudama mačiau, kas vyksta. Tai ne tas pats kas išvysti vaizdus kokiame nors „Telegram“ ar „YouTube“ kanale. Aš viską regėjau savo akimis, išgyvenau, pajaučiau. Po įkalinimo patirties mano pozicija dar labiau sutvirtėjo. Aš dar aiškiau suvokiau, kad einu teisingu keliu. Aš tiesiog negalėjau tylėti, kaip ir daugelis sportininkų, su kuriais suvienijome jėgas ir įkūrėme Laisvąją sportininkų asociaciją („SOS-by“: https://sos-by.team/). Kaip dažnai sakau savo interviu, atėjo metas, kai mes tampame savo šalies sirgaliais.

– Kadangi jau prašnekome apie kalėjimą, sakykite, ar jums kažkuo padėjo tai, kad esate pakankamai žinomas žmogus? Ar jus atpažindavo izoliatoriaus, kuriame buvote laikoma, darbuotojai, ar jų elgesys buvo kažkuo pagarbesnis, ar su jumis visgi elgėsi taip pat, kaip ir su kitais?

– Pagarbesnis nebent kabutėse. Iš mūsų atėmė čiužinius, tad teko 13 parų miegoti be jų. Manau, kamera, kurioje kalėjau, buvo paversta kankinimų kamera todėl, kad ten buvau aš. Sunku 13 parų pramiegoti ant sijų. Ten išjungdavo vandenį, 15 parų neleisdavo praustis duše ir panašiai. Ne, nebuvo jokių išskirtinių sąlygų, veikiau atvirkščiai. Siekta išgąsdinti, įbauginti, kad tylėtume, kad neitume į protestus, visiškai pakeistume nuomonę, nebenorėtume jos reikšti. Štai tokią užduotį jie įgyvendino.

Suprantama, ir pačių sargybinių elgesys... Mes labai dažnai prašydavomės, kad išleistų pavaikščioti, per 15 dienų pavaikščioti galėjome tik penkis kartus. Mes visą laiką prašėme, kad išvestų bent pusvalandžiui.

Po pasivaikščiojimo prieš įeinant į kamerą reikėdavo atsistoti prie sienos iškėlus rankas. Vieną kartą po pasivaikščiojimo taip atsistojus sargybinis priėjo prie manęs ir paklausė: „Levčenka, ar tu rūkai?“ Atsakiau, kad ne. O jis man: „O kodėl tada pasivaikščioti taip dažnai prašaisi?“. Tiesiog toks jau mentalitetas.

Būdavo, kad kai rytais, po pusryčių, apeidavo ir apžiūrėdavo, užduodavo tokių klausimų, kurie skambėjo kaip patyčios. Kai apžiūrinėdavo, reikėdavo nusiimti šlepetes ir parodyti, kad ant padų nieko nėra. Vieną kartą mus apžiūrinėjo moteris, aš nusiaviau, o ji paklausė: „Koks čia dydis?“ Suprantama, niekas nesitiki, kad kalėjime bus kaip penkių žvaigždučių viešbutyje, tačiau būtent ten, Okrestino gatvėje, elgiamasi nežmoniškai. Jums, ko gero, teko girdėti, kad tie, kurie dabar ten pakliūva, pasakoja, kad kamerose labai šalta, jie miega su striukėmis, kad politiniams kaliniams neleidžiama duoti čiužinių ir patalynės.

Tad kai jūs manęs teiraujatės apie sportą... Aš stebiu, kas vyksta mano šalyje. Aš kasdien skaitau naujienas, man rašo daugybė žmonių, aš stengiuosi jiems atsakyti, o tai, žinoma, pareikalauja daug laiko ir energijos. Aš viliuosi, kad mūsų Baltarusija galiausiai bus laisva, o man pačiai tada atsiras daugiau laiko ir galėsiu grįžti į sportą.

– Tai neabejotinai skaudi patirtis, kurios niekam nelinkėtumei išgyventi. Jūs užsiminėte apie Laisvąją sportininkų asociaciją „SOS-by“, suvienijusią tuos, kurie, kaip ir jūs, išreiškė savo poziciją. Tačiau yra ir kitų sportininkų, liūdnai pagarsėjusių priešingais pareiškimais. Aš išsyk prisimenu vieną mūsų tautietį. Tai futbolininkas, buvęs vartininkas, jau seniai nebežaidžia – lietuvis Simas Skinderis, jis taip pat davė interviu ir kalbėjo tokius dalykus, kad norėjosi griebtis už galvos. Ką jūs atsakytumėte tokiems sportininkams?

– Kai žmonės atvyksta iš kitos šalies ir leidžia sau švaistytis tokiais pareiškimais, nežinodami, kas vyksta... Kai kurie sportininkai užmiršta, kad jų gaunami pinigai yra mokesčių mokėtojų pinigai. Tų pačių žmonių, kuriuos muša, kuriuos kiša į kalėjimus, kurie iki šiol ten sėdi. Tai nežinojimas ir nesuvokimas. Man nepatiko, kad jis pasakė kažką apie „baltarusiško kolūkio mentalitetą“. Tai įžeidimas.

Mes, sportininkai, nesuprantame tokių žmonių. Tai netinkamas, neteisingas elgesys. Man regis, tokie žmonės neturi teisės dirbti ir gyventi mūsų šalyje. Jeigu nežinai, kas vyksta, verčiau jau patylėk. Jeigu jau nutarei išsakyti savo nuomonę, tai būk malonus ir išsiaiškink, kas vyksta. Tačiau leisti sau apie baltarusius kalbėti, kad mes pasižymime kažkokiu kolūkio mentalitetu, todėl leistina mus mušti ir užmušti – atleiskite, bet tai yra neteisinga.

– Na, ir klausimas pabaigai. Dabar jūs Baltarusijos rinktinėje nežaidžiate. Ar tai reiškia, kad jau padėjote tašką, ar dar žaisite nacionalinėje rinktinėje, kai tribūnose kabės baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavos?

– Panašu, jūs ne viską žinote. Aš nesilioviau žaisti nacionalinėje rinktinėje. Mane atleido. Be įspėjimo. Tai nutiko dar 2019-ųjų rudenį. Po traumos, po operacijos aš negalėjau vykti į Europos čempionatą ir mane paprasčiausiai išmetė. O kai mane suėmė, mano federacija, galima sakyti, mano gimtoji [krepšinio] federacija, nepalaikė manęs net morališkai ir psichologiškai, nė žodeliu manęs neužtarė.

Žinoma, viskas, kas šiandien ten vyksta, man atrodo keistai. Netgi negaliu pasakyti, kad keistai, kada nors aš apie tai papasakosiu. Tačiau iš rinktinės aš nepasitraukiau, žaisti rinktinėje nesilioviau. Mane paprasčiausiai iš ten pašalino dėl nežinomų priežasčių. Galbūt kas nors pagalvojo, kad taikausi į kažkieno vietą. Niekada apie tai nekalbėjau, visada siekiau Baltarusijoje vystyti moterų krepšinį. Tačiau, kaip sakoma, paslaptys visada paaiškėja.

Krepsinis.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(11 žmonių įvertino)
4.6364

„Ryto“ jaunimo sistema turės savo vadovą

Vilniaus „Ryto“ jaunimo krepšinio sistemoje – dar vienas žingsnis į priekį. Nuo šiol...

Užuominos apie teisėjus ir akinius pro akis nepraslydo: LKL nubaudė „Neptūną“ dėl nekorektiškų plakatų (3)

Lietuvos krepšinio lyga skyrė Klaipėdos „Neptūnui“ 500 eurų piniginę baudą už šio klubo...

Paaiškėjo Latvijos krepšinio čempionai: finalas – „į vienus vartus“ (1)

Latvijos krepšinio čempione tapo Rygos VEF komanda, šį titulą iškovojusi aštuntą kartą...

Karnišovas neslepia nusivylimo „Bulls“ sezonu: privalome išmokti šią pamoką (14)

Artūras Karnišovas užbaigė pirmą savo sezoną Čikagos „Bulls“ klubo krepšinio...

Neliko nepastebėtas: mėnesio geriausio žaidėjo rinkimuose – ir Sabonio pavardė

„Golden State Warriors“ gynėjas Stephenas Curry ir Vašingtono „Wizards“ gynėjas...

Top naujienos

Net 27 Europos šalyse COVID-19 atvejai krenta, nesiseka tik Lietuvai ir Danijai: kokia vasara laukia (83)

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, 17–18 savaitėmis, palyginti su...

1,5 milijono žmonių Galimybių pasu galės naudotis iškart: kokios papildomos paslaugos laukia (108)

Ekonomikos ir inovacijų minsiterija skaičiuoja, kad nuo pirmadienio startuosiančiu Galimybių pasu...

Seimui teikiami atnaujinti biudžetai: pokyčiai laukia darbuotojų, verslininkų, pensininkų Veryga iškvietė Dulkį į Seimą (86)

Antradienį Seimui pateiktas atnaujintas 2021 metų valstybės biudžetas. PSDF biudžeto pateikimas...

Aiškėja tragedijos Liolių miestelyje detalės: mergytės žuvo greičiausiai netyčia įkritusios į tvenkinį (75)

Kelis šimtus gyventojų turintį Liolių miestelį Kelmės rajone pirmadienio vakarą sukrėtė...

Analitikai: Rusija demaskuota, prie pabaigos artėja ištisa era (3)

6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje pačiame Rusijos sostinės centre pastatyta milžiniška ir...

Nuotolinių posėdžių kuriozai nesibaigia: vonioje kamerą įjungęs pusnuogis Kęstutis Masiulis sutrikdė kolegas

Nuotolinių Seimo komitetų posėdžių kuriozai – nesibaigia. Antradienio rytą vykusio Seimo...

KT teisėju paskirtas Mizaras: Partnerystės įstatymo projektas nesikėsina į konstitucinę šeimos sampratą (69)

Šiuo metu derinamas Partnerystės įstatymo projektas nesikėsina į santuokinę vyro ir moters...

LGBT bendruomenė planuoja eitynes Kaune ir skelbia reikalavimų sąrašą

Kol Lietuvos akys savaitgalį krypo į „Didįjį šeimos gynimo maršą“, LGBTQ+ aktyvistai...

Vilnietis Neryje užfiksavo neįprastą roplį: kokia tikimybė, kad jie išplis Lietuvoje? (20)

Neries pakrante nuo Lazdynų link Bukčių šį šeštadienį keliavęs Linas nufotografavo ant...

Įvardino nesaugiausią pėsčiųjų perėją Vilniuje: nesupranta, kodėl kasdien tenka rizikuoti gyvybe (18)

Vilniaus Geležinio vilko gatvėje esanti nereguliuojama pėsčiųjų perėja neretai pavadinama...