D. Motiejūnas tik šypteli ir toliau kantriai laukia, kada tokių taiklių metimų per NBA rungtynes jis vėl galės atlikti ne vieną ir ne du, o ir atsiklausti leidimo nebereikės nei komandos žvaigždžių, nei vyriausiojo trenerio, nes jis tai jau užsitarnavo – lietuvio žaidimo kreivė šiame sezone šovė į viršų panašiai tiek, kiek NASA kosminių skrydžių centro, esančio Hjustone, kontroliuojami erdvėlaiviai.
Per metus tapęs tvirtu „Raketų“ starto penketo žaidėju (aikštės viduryje pradėjo 62 iš 71-o susitikimo) D-Mo padėjo teksasiečiams tapti Pietvakarių diviziono nugalėtojais ir užimti antrą vietą visoje laukinę kovą už būvį priminusioje Vakarų konferencijoje. Deja, kaip neretai nutinka ir kosminių odisėjų metu, šis D. Motiejūno skrydis taip pat susidūrė su nelauktomis kliūtimis – jo sezonas dėl nugaros „gedimo“ baigėsi dar prieš atkrintamąsias varžybas.
„Turbūt daugiausiai džiaugsmo suteikęs sezonas mano karjeroje, nes labai daug žaidžiau. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl net pabaigęs sezoną aš nesijaučiau taip blogai. Žinojau, kad žaidžiau daug, buvau patenkintas savo vaidmeniu aikštelėje ir padėjau komandą atvesti į nemažai pergalių“, – tikino puolėjas.
Tas pats, kuris net du kartus bergždžiai beldėsi į Lietuvos rinktinės duris, o prieš porą metų garsaus Rusijos krepšinio komentatoriaus Vladimiro Gomelskio buvo apibūdintas taip: „D. Motiejūnas neturi charakterio ir klubuose jis nieko nėra laimėjęs. Jam trūksta žaidimo intelekto.“
Tačiau žaidėjas „be charakterio“ ir „krepšinio intelekto“ padarė tokią pažangą, kad šiemet pateko į labiausiai patobulėjusių NBA žaidėjų dešimtuką, pirmavo pagal pataikytus kablius, per pusmetį septynis kartus pelnė po 20 ir daugiau taškų, o mače su Atlantos „Hawks“ buvo ne taip ir toli nuo to, kad taptų pirmu lietuviu istorijoje, stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje atlikusiu trigubą dublį – surinko 14 taškų, 8 atkovotus kamuolius ir 7 rezultatyvius perdavimus.
Nenuostabu, kad jo šuolį „from zero to hero“ įvertino ir fanai. D. Motiejūnui, tapusiam trečiu pagal populiarumą „Rockets“ krepšininku, viena po kitos prilipdytos naujos pravardės – Donuts, Magicjunas, „D-Mo for three more“ ir Kapitonas Kablys, o mūsų šalies gerbėjai tokiu efektingu savo tautiečio žaidimu už Atlanto nėra džiaugęsi turbūt jau nuo Arvydo Sabonio laikų.
D-Mo išskirtiniame interviu portalui DELFI papasakojo, kaip taip stebuklingai pagerino savo tritaškių taiklumą, ar tikrai kova dėl atšokusių kamuolių yra jo silpnoji pusė, kodėl jis tikėjosi būtent „Golden State Warriors“ triumfo, kuo dabartinis krepšinis skiriasi nuo Michaelo Jordano eros, ką mano apie Jono Valančiūno sezoną ir Manto Kalniečio perspektyvas NBA bei ko šiemet tikisi iš Lietuvos rinktinės.
– Neseniai baigėsi NBA finalas. Jame triumfavo „Warriors“, kuriems jūs 1:4 nusileidote Vakarų konferencijos finale. Tai, kad pralaimėjote tik būsimiems čempionams, sušvelnina tą kartėlį ar kaip tik dabar apmaudžiau?
– Jeigu nuotaiką nori pasikelti, tada gali taip galvoti, kad pralaimėjome tik čempionams, bet aš manau, kad abi komandos – tiek Klivlandas, tiek „Golden State“ – buvo vertos žaisti finale, nes buvo geriausios šiais metais.
– Kaip manote, „Rockets“ komandai serijoje su „Warriors“ labiau pritrūko jūsų ar įžaidėjo Patricko Beverley?
– Labai sunku paaiškinti tokius dalykus, kai vienas žaidėjas susižeidžia ar nesusižeidžia. Visos komandos turi praeiti per tas traumas, vienoms pasiseka labiau, kitoms prasčiau. Negali žinoti, kas būtų, jeigu būtų. koks būtų žaidimas, bet jie geriau žaidė ir skirstė kamuolį. Viena iš pagrindinių jų pergalės priežasčių ir buvo geras komandinis puolimas bei dalinimasis kamuoliu.
– Ar sekėte pačią NBA finalo seriją ir ar tikėjotės tokios jos baigties?
– Iš tikrųjų labai daug žmonių, kai „Cavs“ pirmavo 2:1, šnekėjo, kad jie sugebės laimėti ir visą seriją, tačiau aš pasakiau iš karto, kad labai abejoju, ar Klivlandas su septyniais žmonėmis sugebės ištraukti, nes natūralu, kad tai finalas ir intensyvumas kiekvienose rungtynėse – maksimalus. Turi viską daryti maksimalia jėga ir nesvarbu, koks žaidėjas ir kas esi, tai iš tavęs reikalauja labai daug energijos ir jėgų – tave išsunkia, todėl to pasekoje Klivlando ekipa ir pralaimėjo trejas rungtynes iš eilės.
– O nenustebino, kad naudingiausiu finalo žaidėju buvo pripažintas Andre Iguodala?
– Jeigu ne A. Iguodala. „Warriors“ nebūtų laimėję ketvirtų rungtynių išvykoje. Aš kaip tik jas žiūrėjau. Jis išėjo į starto penketą ir sužaidė tikrai įspūdingai. Manau, jis buvo viena priežasčių, kodėl „Golden State“ tuo metu ne atsiliko 1:3, o išlygino serijos rezultatą.
– Po sezono su D. Howardu lankėtės pas Hjustono merę. Ko reikia, kad kitąmet sulauktumėte kvietimo atvykti pas JAV prezidentą, kuris pas save priima NBA čempionus?
– Manau, mūsų komanda eina tinkama linkme ir, kaip parodė paskutiniai keleri metai, mes vis pridedame šiek tiek. Šiais metais visi irgi pasitiki mūsų komandos generaliniu vadybininku Darylu Morey, kuris, tikime, surinks tinkamą sudėtį ir galbūt netgi sudės lemiamus taškus ant „i“ ir padės mums patekti į kitą etapą.
– K. McHale'as spaudoje užsiminė, kad kitą sezoną komandą gali papildyti Madrido „Real“ įžaidėjas Sergio Llullas. Bet galbūt „Rockets“ klubui visai tiktų ir Lietuvos rinktinės gynėjas Mantas Kalnietis, kuris vasarą dalyvaus Indianos „Pacers“ peržiūroje?
– Sunku pasakyti. Yra kaip yra. Aš, aišku, Mantui linkiu didžiausios sėkmės ir manau, kad jis tikrai yra to lygio žaidėjas ir gali žaisti Indianoje, bet šiuo klausimu „Rockets“ turi S. Llullo, o ne M. Kalniečio teises, todėl labiau ir žiūri į jį („Rockets“ perpirko S. Llullo teises iš Denverio „Nuggets“ klubo, pašaukusio ispaną 2009 m. NBA naujokų biržoje 34-tu numeriu, už 2,25 mln. JAV dolerių. Tai didžiausia suma istorijoje už antro rato šaukimą – DELFI).
– Kaip apskritai vertinate savo paties sezoną? Kokie geriausi momentai ir epizodai labiausiai įstrigo, žinoma, be traumos?
– Sezonas buvo kaip sezonas. Buvau labai patenkintas. Turbūt daugiausiai džiaugsmo suteikęs sezonas mano karjeroje, nes labai daug žaidžiau. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl net pabaigęs sezoną aš nesijaučiau taip blogai. Žinojau, kad žaidžiau daug, buvau patenkintas savo vaidmeniu aikštelėje ir padėjau komandą atvesti į nemažai pergalių.
O atskiri epizodai kažkaip neįstrigo. Kadangi žaidi 82 mačus, pradedi nebegalvoti apie tai ir daugiau atsimeni blogus momentus nei gerus. Aišku, pats geriausias turbūt, kai laimi čempionatą. O kai atsimeni blogus, tada žinai, kur tau reikia tobulėti. Tą ir stengiuosi daryti.
– Jonas Valančiūnas, paprašytas pakomentuoti jūsų progresą, pareiškė, kad žengei ne vieną, o tris žingsnius į priekį. O kaip tu apibūdintum jo sezoną? Ar Jonas pasirodė ne per kukliai? Galbūt komanda jo tinkamai neišnaudojo?
– Mano manymu, Jonas tikrai neturėjo tokio blogo sezono, kaip čia visi įsivaizduoja, nes jie galbūt iš jo, nežinau kodėl, tikėjosi dar geresnio. Bet jis tikrai turėjo solidų sezoną. Vien tai, kad Toronto „Raptors“ buvo vieni paskutinių lygoje pagal atliktus rezultatyvius perdavimus, daug ką pasako. Reiškia, kad nėra labai daug komandinio žaidimo pas juos. O jeigu to nėra, tai ir jam kamuolio neduoda, tada tampa labai sunku žaisti.
– Pakalbėkime trumpai apie rinktinę. Ar nepasiilgsite šiemet savo kambario draugo Jono Mačiulio?
– Tai aišku pasiilgsiu (šypsosi).
– Ar bendraujate su kitais rinktinės nariais?
– Susirašau ir su Martynu Pociumi, ir Robertu Javtoku, ir su Jonu Mačiuliu. Ir M. Kalnietis parašė keletą kartų ir su Broliais susisiekiame.
– Ir kaip manote, kaip be jūsų atrodys nacionalinė komanda? Ar bus pajėgi pakovoti dėl kelialapio į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
– Tikrai taip. Visada Lietuvos rinktinėje būdavo tokie dalykai, kad kažkas negali žaisti. Kai kas nors gauna traumą, kitas turi žengti žingsnį į priekį, realizuoti save ir stengtis padengti kažkieno netektį. Todėl tikrai manau, kad ir dabar kažkas atsiras, žais ir nebus čia jokių problemų.
– Šį sezoną, bent jau antroje jo pusėje, labai pagerėjo jūsų tritaškių taiklumas, tačiau atsirado problemų su baudų metimais. Ar turi sau paaiškinimą, kodėl taip nutiko?
– Taip. Baudos yra psichologinis dalykas. Tai galbūt viena iš priežasčių. Bet aš šį sezoną ties jomis tiek nebuvau susikoncentravęs ir nedirbau, kiek ties tritaškiais. Kiekvieną dieną prieš treniruotę, į kurią atvykdavau dviem valandomis anksčiau, aš įmesdavau po 200 tritaškių iš tam tikrų padėčių su tam tikru judėjimu. Tai užtrunka apie 45 minutes. Todėl tas tritaškių procentas labai ir pakilo (nuo 25 procentų pataikymo 2014 metais ir šio sezono pradžioje – iki 45 proc. šių metų kovo ir balandžio mėnesiais – DELFI).
– Ar tai reiškia, kad dabar per treniruotes išmetinėsite daugiau baudų?
– Tam yra treneriai. Jie man pasako, ką ir kaip daryti, o aš jų ir klausau. Metant baudas kartais koncentracijos trūksta, kartais pavargęs būni. Reikia daugiau dirbti ir stengtis.
– Donatai, tiek gerbėjai, tiek specialistai jūsų žaidime vis dar pasigenda daugiau atkovotų kamuolių. Bet galbūt tavo užduotis yra ne pačiam juos rinkti, o padėti tai daryti komandos draugams, t. y. patikimai atitverti varžovus nuo krepšio?
– Žinote, svarbiausia, kad kamuolį atkovotų savi, o ne varžovai. Tačiau tobulų žaidėjų nėra. Visi turi ką tobulinti. Tik tiek, kad pas geriausius tos silpnos vietos neišlenda, jie jas moka paslėpti. Taigi aš dar tikrai turiu ties kuo dirbti.
– O ar pats po rungtynių pasižiūri į savo statistiką? Galbūt įvertinate ją ir su treneriais?
– Taip, peržvelgiame statistiką su treneriais, aptariame ją, taip pat peržiūrime į dalis sukarpytą vaizdo medžiagą, ją analizuojame. Bet pačių rungtynių metu apie tokius dalykus, kaip kiek trūksta iki dvigubo dublio, tikrai negalvoju. Visi kovoja tik dėl pergalės.
– Sezono metu jums teko ir nemažai centruoti. Prieš ką sunkiausia grumtis po krepšiu, ypač gynyboje?
– Turbūt prieš DeAndrę Jordaną, nes jis fiziškai labai galingas. Tačiau yra ir daugiau – Blake'as Griffinas, Zachas Randolphas. Jis labai protingas ir pradeda tave stumti į nugarą iškart, kai tik kas nors išmeta kamuolį, o tu žiūri į lanką. Bet aš treniruotėse turiu progą pasistumdyti su Dwightu, tad irgi gaunu geros praktikos.
– Legendinis Michaelas Jordanas, o neseniai ir Šarūnas Marčiulionis pareiškė, kad anksčiau NBA lygoje vyravo baisus fizinis krepšinis ir žaidėjai atakuojantiesiems kapodavo per rankas lyg su kirviu. Ar sutiktumėte su jais, kad dabar krepšinis – daug minkštesnis?
– Nesu ekspertas ir man sunku atsakyti, nes tada nežaidžiau. Tuo metu buvo ir kiek kitokios taisyklės – pvz., neegzistavo 3 sekundės besiginančiai komandai. Bet faktas, kad ir dabar NBA krepšinis gerokai skiriasi nuo Europos.
– Kokia bus likusi vasara? Ar planuojate kokias nors atostogas?
– Visą vasarą tęsiu reabilitaciją, tad kol kas kokių nors kitokių planų neturiu.
