R. Kurtinaičio atstatydinimas buvo sunkus procesas. Pamaskvės klubo istorijoje buvo ir kiti garsūs treneriai, o specialistas iš Lietuvos pergales iškovojo su kitomis komandomis ir kitose šalyse.
Penkerius metus trukęs autoritetingo trenerio, kuris praeityje dar ir pats buvo nuostabus krepšininkas, bendradarbiavimas su ambicingu kolektyvu, tapo žodžio „sėkmė“ sinonimu.
Seulo olimpinio čempiono vadovaujami „Chimki“ dukart iškovojo Europos taurę, pasirodė pajėgesnio rango Europos turnyre ir atėmė iš Maskvos CSKA ekipos VTB lygos čempionų titulą.
Klausimas dėl R. Kurtinaičio atleidimo nekilo lygioje vietoje. Ir reikalas net ne užsitęsusių nepatenkinamų rezultatų visuose frontuose serijoje (Eurolygoje „Chimki“ laimėjo tik vieną kartą per penkerias pastarąsias rungtynes, o VTB lygoje pralaimėjo keturis mačus iš eilės).
Esmė – komanda, kuriai prieš sezoną daugelis prognozavo vos ne lygią kovą su CSKA dėl Rusijos čempionų vardo, nežaidė ir nesimatė jokio jos progreso. Mes pripratome, kad lietuvio treniruojamos komandos paprastai geriau pradeda žaisti paskutiniame sezono trečdalyje.
Todėl net vertinant, kad R. Kurtinaitis išnaudoja tik 50 proc. savo dėtuvėje esančio krepšininkų potencialo, atrodė, kad pats specialistas žino, kaip sugrąžinti komandą į pergalių kelią.
Tyrese'as Rice'as ir Aleksejus Švedas epizodiškai demonstravo, kad gali dirbti viename kinkinyje dėl bendro tikslo, periodiškai užmirštas ant atsarginių suolo Peteris Koponenas, kurį praėjusį tarpsezonį dar kvietė už Atlanto, susitaikė su antraplaniu savo vaidmeniu, o Sergejus Monia ir Tyleris Honeycuttas atlikdavo didžiulį juodą darbą už tuos kitus vaikinus, kurie labiau rūpinosi savo statistika.
Tačiau „Chimki“ žaidimo organizavimas liko bauginančiai žemame lygyje (patenka į prasčiausiai besiginančių Eurolygos TOP-16 etapo komandų penketą), o tai lėmė kaip du vandens lašai panašių pralaimėjimų seriją.
Pamaskvės kolektyvas paprasčiausiai nesugebėdavo persitvarkyti trečio-ketvirto kėlinių sandūroje, kai varžovai – minėtas CSKA, Pirėjo „Olympiakos“ ar Vitorijos „Laboral Kutxa“ – padidindavo savo agresyvumą ir vertė R. Kurtinaičio snaiperius gimdyti savo taškus beveik tiesiogine šio žodžio prasme.
Tam „Chimki“ buvo nepasirengę. Viena geriausiai bėgančių kontinento komandų susitelkdavo individualiems veiksmams pozicinėje atakoje, o vieninteliai namų darbai buvo prisitaikyti prie T. Rice'o. Amerikietis pasirodė nesąs robotas tam, kad vienas išspręstų visas problemas.
Ir tame gal nieko nebūtų baisaus, jei komanda būtų mokėjusi „kentėti“, kaip Graikijos grandai ar Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“, kurie moka laimėti net tada, kai puolimas akivaizdžiai stringa. Nuo sezono pradžios Pamaskvėje nesusiformavo vidinė šerdis, leidžianti išsilaikyti ant kojų kritinėse situacijose. Ir jokios minutės pertraukėlės ar neplanuoti keitimai tam negalėjo sutrukdyti.
Geltonų ir mėlynų Achilo kulnas buvo patologinis nesugebėjimas iškovoti pergales svečiuose ir psichologinis stabilumas – tai gyvybiškai svarbu komandai, kuri pretenduoja (pretendavo?) patekti į Eurolygos atkrintamųjų varžybų etapą.
Užsitęsusi juoda nesėkmių juosta, ne visada suprantami žaidėjų rotacijos principai, kiekvieną dieną auganti įtampa. Visa tai nestiprino pasitikėjimo keliančių santykių tarp grupelės savimi patenkintų vykdytojų, kurie įpratę būti lyderiais, ir trenerio R. Kurtinaičio.
Suversti visą kaltę sezono pusiaujyje tik treneriui – žlugęs reikalas. Kaltę kartu su R. Kurtinaičiu turi pasidalinti vadybininkų komanda, kuri sankcionavo kelis abejotinus sandorius priešsezonyje (Marco Todorovičiaus, Zorano Dragičiaus ar Paulo Daviso kontraktai).
Duobė, į kurią įkrito „Chimki“, buvo de facto iškasta dar praėjusią vasarą ir ją užlyginti nepavyko nei Dmitrijui Sokolovui, nei Joshui Boone'ui.
R. Kurtinaitis, kaip ir bet kuris kitas komandos, pretenduojančios į stipriausių Europos klubų aštuntuką, vyriausiasis treneris, turėjo tam tikrą įtaką klubo transferų politikai.
Ar tai, kad specialistas pervertino savo galimybes, ar tai, kad buvo labai stipri vilionė patekti į Eurolygos lemiamus etapus, vertė lietuvį kištis į komplektacijos reikalus – niekada nesužinosime. Bet lieka faktas, kad į mūšį R. Kurtinaitis išėjo su silpnais nurodymų vykdytojais ir aiškiomis skylėmis sudėtyje.
R. Kurtinaičio žinių, talento ir patirties neužteko tam, kad pataisytų padėtį klube. Kai tai tapo akivaizdu ir viltis stebuklingai išsigelbėti žlugo, jam dėsningai buvo parodyta į duris.
Be ilgametės R. Kurtinaičio ir „Chimki“ „meilės istorijos“ buvo dar viena priežastis, dėl kurios nepopuliarus sprendimas buvo atidedamas iki paskutinės akimirkos.
Trenerių, kurie sugebėtų suvaldyti krizę per trumpiausią laiką šioje Atlanto pusėje, yra labai nedaug. Juolab kovo viduryje rinkoje jų neįmanoma rasti.
Nei vienas save gerbiantis ir savo reputaciją saugantis treneris, net jei jis neturi darbo, nesiims vadovauti aukščiausio lygio kolektyvui, kuris karštligiškai kovoja dėl kelialapio į kito sezono Eurolygą, bet negali koreguoti komandos sudėties pagal savo krepšinio supratimą.
Klube tai, žinoma, suprato ir suvokė, kad yra vaikščiojama peilio ašmenimis: nei begalinis tikėjimas treneriu R. Kurtinaičiu, nei išsiskyrimas su juo – nesuteikė jokių garantijų ateičiai. Visa tai tik didino baimę ir riziką galutinai įkristi į bedugnę.
Priimti „Chimki“ pasiūlymą 2016 metų kovą galėjo tik, kaip paskutinio šiaudo griebiantis ir reabilituoti savo karjerą siekiantis žmogus, kuris jau neturi ko prarasti.
58-erių metų juodkalnietis Duško Ivanovičius šį apibūdinimą atitinka idealiai. Jis dar buvo paklausus rinkoje 2012-2013 metų sezono pradžioje, kai neteko darbo „Laboral Kutxa“ klube. Atėnų „Panathinaikos“ ekipoje jis neišsilaikė, nors jo auklėtiniai ir pateko į Eurolygos atkrintamų varžybų etapą, kur ketverių rungtynių serijoje nusileido CSKA.
Emocinis sukrėtimas po trenerių rokiruotės – naudingas dalykas ir gali išgelbėti „Chimki“ komandą Eurolygoje. Tačiau jokia turnyro matematika VTB lygos čempionato finiše nesuteikia „Chimki“ klubui pasitikėjimo rytdiena.
Juos lenkia ne tik CSKA, bet ir Kazanės „Uniks“, Sankt Peterburgo „Zenit“ ir „Lokomotiv-Kuban“ ekipos, kurių kiekviena gali skaudžiai ir negailestingai užtverti kelią link prestižinio Europos turnyro.
Tuo metu Rusijos nusipelnęs treneris Sergejus Jelevičius kolegos R. Kurtinaičio atstatydinimą vadina dėsningu.
„Manau, kad vis dėlto ši situacija pribrendo, nors aš ir nesu šalininkas to, kad trenerį reikia keisti likus mėnesiui-pusantro iki sezono pabaigos. Vienok, kai nėra kontakto su žaidėjais - tai didžiausia blogybė. Krepšininkai dėl to ir į kovą nesiveržia. Komanda pradeda žaisti tada, kai supranta trenerį. Kada šito nėra, susidaro tokia situacija, kokia pastaruoju metu ir buvo „Chimki“ klube. Komanda buvo nevaldoma, o tai yra pats baisiausias dalykas“, - S. Jelevičiaus žodžius cituoja agentūra „R-Sport“.
