55-erių metų praeityje itin tituluotas įžaidėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I, III ir IV laipsnio ordinų bei Garbės ženklo ordino kavalierius klaipėdiečiams papasakojo daug smagių ir mažai krepšinio bendruomenei žinomų savo gyvenimo detalių.
„Kai man buvo 13 metų, buvo labai rimtų minčių, kad mano sportinė karjera baigsis. Iš sporto ritmo buvau iškritęs pusei metų, kadangi su savadarbiais sprogmenimis apsideginau akis“, – Š. Marčiulionis prisiminė paauglystėje nutikusį gana rimtą, bet laimingai pasibaigusį incidentą.
Skaudus verdiktas Donecke
Kaune augusį Š. Marčiulionį vaikystėje visų pirma sužavėjo ne krepšinis, o tenisas.
„Sesuo lankė teniso treniruotes ir mane pasiimdavo kartu. Ir taip aš nuo penkerių metukų pradėjau žaisti tenisą. Iš pradžių vaikui būdavo gėda rankose neštis teniso raketę, tai bandydavau ją slėpti, – šypsodamasis prisiminė Š. Marčiulionis. – Žaisti tenisą sekėsi gerai. Tapau savo amžiaus grupių Lietuvos čempionu. Pamenu, kad vykau į Donecką ir ten reikėjo demonstruoti savo techniką ir fizinį pasirengimą. Reikėjo mušti teniso kamuoliuką į sienelę.
Mano technika buvo tragiška, komisija, pamačiusi, kaip aš mušu teniso kamuoliuką, net susiėmė už galvos, tačiau fizinio pasirengimo konkurse aš buvau nepralenkiamas.
Net vėliau viename teniso žurnale rašė: „Kur žiūri Lietuvos teniso treneriai, kad tokių puikių fizinių duomenų vaikas taip netechniškai muša teniso kamuoliuką“, – šypsodamasis prisiminė dabar tenisą itin mėgstantis žaisti Š. Marčiulionis.
Jis net 2014 m. sausį įsteigė Lietuvos padelio teniso federaciją. Padelio tenisas yra teniso ir skvošo derinys, žaidžiamas poromis su iš stiklo pluošto pagaminta bestyge rakete ir panašiu į teniso kamuoliuku.
Š. Marčiulionis sakė, kad būtent po minėto vizito Donecke jo tėvai pasitarė ir nusprendė savo vaiką vesti į krepšinio treniruotes.
„Tada man jau buvo dešimt metų. Dabar jau tokio amžiaus pradėti žaisti krepšinį būtų per vėlu. Tačiau aš sugebėjau dar įšokti į šį traukinį ir iškovoti įvairių titulų“, – šypsodamasis kalbėjo Š. Marčiulionis.
Muštynes sustabdė policija
1981 metais Š. Marčiulionis paliko gimtąjį Kauną ir persikėlė į Panevėžį.
„1981 metais nusprendė padaryti eksperimentą ir visą mūsų krepšinio rinktinę pakvietė į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Paskambino mano mamai ir paklausė, ar išleistų savo sūnų. Aš iš pradžių labai nenorėjau... Važiuoti kažkur į Panevėžį tuomet atrodė labai nepatrauklu, bet visgi ryžausi.
Čia baigiau paskutinę mokyklos klasę ir treneris Rimantas Endrijaitis man užrašė savo telefono numerį bei pasakė: „Atvažiuosi studijuoti į Vilnių, paskambink man.“ Taip buvau pakviestas į Vilniaus „Statybos“ klubą. Taip aš su sportiniu krepšiu, kuriame buvo įdėta obuolių ir sportinė apranga, išvykau į sostinę“, – kelių dešimčių senumo istoriją prisiminė Š. Marčiulionis.
Jis nusprendė stoti į žurnalistikos specialybę.
„Laisvą temą įveikiau, o paskui teko rašyti rašinį tokia tema: „Tarybinių tautų draugystė kaip plienas tvirta“. Aš ten kažką pilsčiau iš tuščio į kiaurą ir galiausiai gavau dvejetą. Tarsi gyvenimas Vilniuje baigėsi...
Visgi vėliau atvyko į Vilnių mama ir kažkokiais būdais pavyko įstoti į žurnalistiką. Pasinaudojau Endrijaičio telefono numeriu, gavau statybininkų bendrabutį... Ten buvo visko, tačiau man smegenų ir noro studijuoti bei žaisti krepšinį užteko“, – džiaugėsi Š. Marčiulionis.
Jis Vilniaus „Statybos“ klube rungtyniavo nuo 1982 iki 1989 metų.
„Žinoma, kad tais laikais būčiau norėjęs atstovauti Kauno „Žalgiriui“. Juk pats augau Kaune, tačiau reikia suprasti ir tai, kad tuo metu mano pozicijoje buvo didžiulė konkurencija. Man, jaunam žaidėjui, patekti į „Žalgirį“, tuomet nebuvo galimybių. Teko rinktis kitą kelią“, – paaiškino Š. Marčiulionis.
Jis klaipėdiečiams atskleidė ir tai, kad buvo tam tikra priešprieša su Arvydu Saboniu.
„Klausiate, ar buvau susimušęs su Sabu? Buvom... Tarp vyrų čia normalus dalykas“, – šypsodamasis pradėjo pasakojimą Š. Marčiulionis.
„Maskvos Šeremetjevo oro uoste laukėme lėktuvo. Anksčiau būdavo, kad laukdavome lėktuvo skrydžio pernakt. Sėdėjome prie stalo ir Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir kiti mane vis „lesė“, „lesė“, „lesė“...
Kol galiausiai Sabui sakau: „Einam pasikalbėti.“ Įėjome į tualetą, makaluojamės kumščiais ir įėjo „mentas“ (liet. pareigūnas). Tada su Sabu apsikabinome, apsimetėme draugais ir išėjome iš tualeto. Tokios muštynės ir tebuvo...“, – kalbėjo Š. Marčiulionis.
Amerikoje – žemės drebėjimas ir ašaros
SSRS laikais išvykti į Ameriką ir ten pamatyti visai kitokį gyvenimą galėjo tik vienetai ir tai savo kailiu pajuto Š. Marčiulionis.
„Pirmą kartą Amerikoje atėjęs į parduotuvę ir pamatęs daržovių skyrių tiesiog verkiau. Iki tol tiek daržovių vienoje vietoje nebuvau niekada regėjęs. Buvo lyg kažkas iš fantastikos srities“, – prisipažino Š. Marčiulionis.
Jis pamena ir tai, kad iš pradžių Amerikoje adaptuotis jaunam vyrui nebuvo labai paprasta.
„Angliškai mokėjau gal šešis žodžius. Daugiau klausydavausi, tačiau, kai labai daug informacijos, o beveik nieko nesupranti – labai pavargsti. Tiesiog išsekdavau fiziškai. Pirmi metai buvo labai sunkūs, bet paskui adaptavausi.
Iš pradžių Amerikoje žaisdavau krepšinį ir stebėdavausi, kokie jie greiti ir fiziškai stiprūs, tačiau paskui pamąsčiau: aš gi Žaliakalnyje užaugęs, žinau gatvės muštynių skonį ir apsiginti moku. Taigi dėl to baimės nebuvo“, – šypsodamasis sakė pirmasis iš Sovietų Sąjungos NBA duris pravėręs krepšininkas.
Jis prisiminė ir tai, kad Amerikoje pirmą kartą gyvenime susidūrė su stipriu žemės drebėjimu.
„Man tuo metu buvo bėdos su nugara ir pas vieną žydelį atvykau nugaros masažo. Staiga žiūriu, kad juda angaras. Toks jausmas, kad sunkvežimis būtų prisikabinęs tą angarą ir tempęs...
Tame angare esantys daiktai ir įranga tarsi stovi vietoje, o pastatas važiuoja... Iš pradžių net nesupratau, kad tai žemės drebėjimas. Išbėgome į lauką ir žiūriu, kad mašinos „plakasi“. Viskas vyko taip greitai, kad nespėjau net išsigąsti“, – teigė Š. Marčiulionis.
