Slovėnas ir serbas 1991 metais kartu tapo Europos čempionais – su komanda, kurioje taip pat buvo V. Divacas, Toni Kukočius, Dino Radža, Velimiras Perasovičius, Žarko Paspaljis.
Bet nebuvo D. Petrovičiaus. O atėjus lemiamai turnyro stadijai, nebeliko ir J. Zdovco.
Kol krepšininkai žaidė Italijoje, Jugoslavijoje įsižiebė pirmoji pilietinio karo kibirkštis – kruvinas konfliktas, nusinešiantis daugiau nei šimtą tūkstančių gyvybių, prasidėjo trumpais mūšiais Slovėnijoje.
Vos prieš kelias dienas nepriklausomybę paskelbusios šalies vyriausybė nurodė J. Zdovcui skubiai palikti agresorės Jugoslavijos rinktinę prieš pat pusfinalio rungtynes.
Į šią Dušano Ivkovičiaus treniruotą komandą aukštaūgis gynėjas daugiau nebesugrįžo: ateitis jo laukė nepriklausomybę apgynusios Slovėnijos rinktinėje.
Tad 1991-ieji buvo kryžkelė, kurioje istorinių aplinkybių stumiami J. Zdovcas ir A. Džordževičius tik trumpam susidūrė ir išsyk pasuko skirtingais keliais.
Pastarasis vėliau vedė yrančią Jugoslaviją į dar ne vieną pergalę krepšinio aikštėse, įskaitant lietuvių atmintyje giliausiai įsirėžusį 1995-ųjų Europos pirmenybių finalą.
O iki 1991-ųjų už jugoslavų atakų organizavimą didžiuosiuose turnyruose kartu su legendiniu treneriu vėliau tapusiu Željko Obradovičiumi dažniausiai atsakingas būdavo J. Zdovcas.
Būdami bendraamžiai J. Zdovcas ir A. Džordževičius nuolat konkuruodavo dėl vietos ne tik starto penkete, bet ir rinktinės dvyliktuke.
Tai pirmiausia ir prisiminė dabartinis „Žalgirio“ vairininkas, rungtynių su „Fenerbahče“ išvakarėse Delfi paklaustas apie savo santykius su Turkijos klubo strategu.
„Tada buvo nemažai žmonių, maniusių, kad jis turėtų žaisti rinktinėje vietoje manęs“, – šyptelėjo 54-erių slovėnas.
Būtent dėl jo A. Džordževičius vėliau nei kitos įžymybės prisijungė prie legendinės Jugoslavijos krepšinio kartos.
„Mūsų su Saša bendra praeitis buvo trumpesnė nei, tarkime, Divaco ir Petrovičiaus. Mes visada būdavome priešingose stovyklose: pavyzdžiui, jis – Belgrado „Partizan“, aš – Liublianos „Olimpija“. Vėliau, pradėjus legionierių karjeras, taip pat nebesusitikome. Manęs į NBA netraukė, o Saša buvo trumpam išvažiavęs, bet greitai grįžo – ne dėl to, kad buvo prastas žaidėjas, bet Portlande tiesiog gaudavo mažai žaidimo minučių.
Abu esame laimėję Eurolygą, bet vis dėlto sakyčiau, kad jo karjera klubuose buvo šiek tiek sėkmingesnė. Na, dabar tai tik istorija. Bet esame labai geri draugai. Šiandien kaip tik pagalvojau, kad teks žaisti prieš Sašos komandą – man tai bus savotiškai ypatinga akimirka“, – į atsiminimus paniro J. Zdovcas.
Bėgant metams ir sportinę aprangą iškeitus į trenerių kostiumus, A. Džordževičiui svariausių titulų pavyko iškovoti su Serbijos rinktine – 54-erių specialistas po kartą tapo tiek Europos, tiek pasaulio, tiek olimpiniu vicečempionu.
Tuo metu su klubais pakartoti panašios sėkmės serbui iki šiol nesiseka. Vis dėlto J. Zdovcas kolegai gražių žodžių negaili.
„Saša – puikus treneris, seku jo karjerą. Nežinau, kiek plačiai žinoma, bet jo tėvas taip pat buvo geras treneris. Todėl atrodė visiškai logiška, kad anksčiau ar vėliau Saša pats imsis šios profesijos. Nėra ko kalbėti, jo dosjė viską pasako“, – apie buvusį Bolonijos „Virtus“, Miuncheno „Bayern“, Atėnų „Panathinaikos“, Trevizo „Benetton“ ir Milano „Olimpia“ strategą atsiliepė „Žalgirio“ treneris.
„Fenerbahče“ klube A. Džordževičius šią vasarą pratęsė serbiškas tradicijas. Vis dėlto nei jam, nei praėjusiame sezone komandą treniravusiam Igoriui Kokoškovui nė iš tolo nepavyksta užpildyti Ž. Obradovičiaus palikto vakuumo.
Penktadienį Nemuno saloje laukia dar vienas Eurolygos autsaiderių mūšis – nors pagal sudėtį „Fenerbahče“ yra visiškai kito kalibro varžovas nei antradienį žalgiriečių įveiktas Atėnų „Panathinaikos“.
Stambulo klubas pralaimėjo dvejas pastarąsias rungtynes – ypač skaudi buvo nesėkmė namuose praėjusią savaitę, kai į Milano „Olimpia“ krepšį įmesti vos 43 taškai.
„Panašiai kaip „Panathinaikos“, „Fenerbahče“ patyrė kelis pralaimėjimus, todėl jaučia didelį spaudimą ir bus atitinkamai motyvuota bei energinga. Neabejoju, jog treneris spustelės auklėtinius, kad pradėtų žaisti geriau ir mus nugalėtų.
„Fenerbahče“ – gera komanda, pralaimėjo daugiausia nedideliais skirtumais ir tikrai stiprioms ekipoms. Jie turi užtektinai ūgio ir kokybės visose pozicijose. Net jei ne visi perimetro grandies žaidėjai gerai ginasi, jų ūgis ir ilgos rankos daug ką reiškia. Mums reikės „išplėsti“ aikštę, tinkamai išsidėstyti, ieškoti laisvų komandos draugų, neperlaikyti kamuolio. Turime neįsivelti į greitą žaidimą ir taškų lenktynes“, – komentavo J. Zdovcas.
Jis taip pat patikino, jog pirmoji pergalė sezone nuo „Žalgirio“ pečių nenubloškė devynis turus krautų nesėkmių svorio.
„Aš jaučiu lygiai tiek pat spaudimo kaip ir prieš tai. Vis tiek sezono pradžia yra nuvilianti, situacija – bloga. Taigi, turime laimėti“, – kategoriškas J. Zdovcas.
Anot jo, po čiurnos traumų atsigaunantys Joshas Nebo ir Artūras Milaknis penktadienį turėtų rungtyniauti, o jų žaidimo laikas priklausys nuo įvykių ant parketo.
Kaune jau bus ir naujausias ekipos pirkinys – puolėjas Regimantas Miniotas. Vis dėlto J. Zdovcas iš Bilbao „Basket“ klubo atvykstančiam lietuviui artimų planų neturi – slovėnas neslėpė, jog naujoką išsirinko ne jis, o „Žalgirio“ vadovybė.
„Ar R. Miniotas – Eurolygos lygio žaidėjas? Neatsivežame jo čia tam, kad pakeistų komandos situaciją. Mums reikia pagalbos treniruotėse, be to, turime ir Lietuvos krepšinio lygą.
Pamatysime, ką jis gali duoti. Man pasiūlė šį žaidėją, aš jo nepažįstu. Jis padės treniruotėse, kuriose negalime normaliai repetuoti žaidimo, puolime „išplės“ aikštę, nes yra geras metikas, bent jau girdėjau gerų atsiliepimų. Po truputį įtrauksime jį į mūsų žaidimą, ir nuo jo paties priklausys, kiek jį išnaudosiu. Žinote mane, aš pirmiausia prašysiu geros gynybos. Ja R. Miniotas negarsėja, bet jei žais protingai, mūsų sistemai turėtų tikti: kaip tiko ir kiti, kurie nėra nei labai greiti, nei vikrūs“, – kalbėjo J. Zdovcas.
„Žalgiris“ (1/9) Eurolygos lentelėje tebelieka paskutinis 18-as, „Fenerbahče“ (3/7) užima 15-ą vietą.
