Keliaujančios krepšinio miniatiūros
Šiuo metu aistringo kolekcininko, Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) valdybos nario surengta paroda „Krepšinis ženkliukuose“ demonstruojama pas kolegas kelininkus – Lietuvos automobilių kelių direkcijoje. Anksčiau ženkliukuose įamžintus krepšinio motyvus turėjo progos apžiūrėti VGTU darbuotojai ir studentai, vėliau jie nukeliavo į Kauną – Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, paskui į Kauno apskrities viešąją biblioteką...
„Vieną dieną pagalvojau, kodėl tie ženkliukai guli mano stalčiuose, galbūt jie galėtų sudominti ir kitus žmones, kuriems krepšinis yra įdomus žaidimas. Taip gimė keliaujančios parodos „Krepšinis ženkliukuose“ idėja“, – pasakoja parodos iniciatorius.
Atidžiau pažvelgus į ženkliukų miniatiūras galima pastebėti, kad juose įamžinti olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų, įvairių turnyrų emblemos, krepšinio lygų logotipai, taip pat nacionalinių krepšinio federacijų ženklai...
„Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBA) šiuo metu priklauso 52 Europos šalys. Kiekviena nacionalinė federacija turi savo ženkliukus. Man dar trūksta kelių. Yra tokių šalių, kuriose krepšinis nėra labai populiarus, tačiau veikia šios sporto šakos federacija. Todėl gauti tokių šalių ženkliukus nėra lengva. Kita vertus, federacijos savo logotipus kartais pakeičia. Lietuvos krepšinio federacija taip pat jau keletą kartų keitė savo logotipą. Naujajame logotipe yra įamžintas prie Vilniaus „Siemens“ arenos esančios skulptūros atvaizdas“, – dėstė ženkliukus kolekcionuojantis VGTU dėstytojas.
Ieškodamas ženkliukų savo kolekcijai K. Skerys pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Jurijaus Gagarino krepšinio taurės turnyrui būdavo išleidžiama įvairių spalvų ženkliukų, tad sunkiai pavykdavo susiorientuoti, kuris turnyro logotipas yra oficialus. Kolekcininkas su apmaudu užsimena ir apie tai, jog kai kuriems čempionatams įamžinti ženkliukai apskritai nėra išleidžiami. Antai šiųmetis Europos moterų krepšinio čempionatas Lenkijoje neatsispindės nė vieno krepšiniui atsidavusio kolekcininko kolekcijoje, mat organizatoriai nepasirūpino proginiu ženkliuku.
Ženkliukus leidžia ir krepšinio klubai. Daugelio garsių Europos klubų logotipai nekeičiami daugybę metų, tačiau ne visi naujai įsikūrę klubai skuba savo klubo emblemas įamžinti ženkliukuose. K. Skerys sako, kad kartais apie naujai išleistą klubo ženkliuką sužino visai netikėtai – pavyzdžiui, išvysta ant klubo vadovo atlapo.
„Neseniai Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ klubo vadovo atlape pastebėjau gražų brangų ženkliuką su klubo emblema. Neatsispyriau pagundai ir paprašiau šio ženkliuko savo kolekcijai“, – smagų nutikimą prisiminė kolekcininkas.
Daugybę metų kolekcionavimo pomėgiui paskyręs K. Skerys prisipažįsta, jog labiausiai patinka ženkliukai su nacionalinių krepšinio federacijų emblemomis, įvairių čempionatų, Eurolygos finalinio ketverto rungtynių, ilgametes tradicijas puoselėjančių klubų logotipais.
„O įdomiausi tie ženkliukai, kurių dar trūksta mano kolekcijoje“, – nusijuokė pašnekovas.
K. Skerys savo kolekcijos eksponatų neregistruoja, tad labai tikslaus ženkliukų skaičiaus pasakyti negali. Tačiau neabejoja, jog tūkstantis tikrai jau bus. Savo sukauptus ženkliukus kolekcininkas eksponuoja pritvirtintus ant didelių įrėmintų lapų, kiekviename – po 88.
„Ateityje, kai turėsiu daugiau laiko, norėčiau savo kolekciją sutvarkyti ir padovanoti kokiam nors sporto muziejui – galbūt ji sudomins sportui neabejingus žmones“, – šypteli daugelį metų krepšiniui skirtus ženkliukus kolekcionuojantis dėstytojas.
Krepšinis visą gyvenimą
K. Skerys prisipažįsta, jog kolekcionavimo aistra jį apėmė dar vaikystėje. Tačiau ne ženkliukai krepšinio tematika buvo pirmoji jo dėmesį patraukusi sritis.
„Kai man sukako septyneri, tėvelis gimtadienio proga padovanojo albumą. Sugalvojau, kad jį užpildysiu degtukų dėžučių etiketėmis. Anais laikais degtukų dėžutes puošdavo labai gražios etiketės su pažintiniais motyvais, įvairiais pamokymais... Ir jų būdavo didelė įvairovė. Mūsų namuose nebuvo įmanoma rasti tvarkingų degtukų dėžučių, nes nuo visų nuklijuodavau etiketes. Kai eidavome pirkti degtukų, aš išsirinkdavau dėžutes su skirtingomis etiketėmis, pirmiausia tomis, kurių dar nebuvo mano kolekcijoje“, – savo, kolekcionieriaus, pirmuosius žingsnius mena K. Skerys.
Vėliau jaunasis kolekcininkas susidomėjo ženkliukais. Iš pradžių rinko visus, kokie tik patekdavo į jo rankas. Tačiau kai Kęstutį užvaldė krepšinis, ženkliukų tematika išsisprendė tarsi savaime.
„Dvylikos metų susidomėjau krepšiniu. Šiauliuose lankiau krepšinio mokyklą, žaidžiau įvairiose amžiaus grupėse: jaunučių, moksleivių, jaunių. Net atvažiavęs į sostinę studijuoti Kauno politechnikos instituto (KPI) Vilniaus filiale neapleidau savo mėgstamos sporto šakos. Žaidžiau savo instituto krepšinio komandoje „Inžinerija“, taip pat Vilniaus jaunių rinktinėje, su kuria užėmėme trečiąją vietą Lietuvoje. Baigęs studijas žaidžiau „Spartos“, „Elektrografijos“ vyrų komandose. Džiaugiuosi, kad krepšinio aikštelėje susipažinau su sporto meistrais, tuomet žaidusiais legendinėje „Statyboje“: Jonu Kazlausku, Algimantu Paviloniu, Mykolu ir Artūru Karnišovais, Olegu Mojsejenka, Juozu Rimkumi, Eduardu Kairiu, Rimu Girskiu, Edmundu Narmontu ir kt. Niekada nebuvau krepšinio profesionalas, nedalyvavau jokiose sąjunginėse varžybose – tiesiog atstovavau savo mokyklai, institutui, miestui. Vėliau, kai man buvo 45–50 metų, teko žaisti sostinės veteranų komandoje, su kuria laimėjome pirmąją vietą Lietuvoje“, – apie savo aktyvų sportinį gyvenimą pasakojo krepšiniui ištikimas K. Skerys, savęs niekada nelaikęs azartišku krepšinio sirgaliumi.
„Mano jaunystės krepšinio idealas buvo Modestas Paulauskas, ir aš labai vertinu pažintį su šia krepšinio žvaigžde. 1968 metų aukštųjų mokyklų pirmenybėse teko rungtis su KPI komanda, kurioje žaidė M. Paulauskas – tai gerai atsimenu, nes per tas rungtynes M. Paulauskas gavo nedidelę čiurnos traumą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
1988-aisiais krepšininkas tapo krepšinio teisėju ir, kaip jis pats sako, 14 metų lakstė su švilpuku įvairaus rango varžybose. 1994 metais jam buvo suteikta nacionalinė teisėjo kategorija. Tačiau net ir sulaukęs 50-mečio jubiliejaus, kai krepšinio teisėjai išlydimi iš aikštelės, K. Skerys nenusisuko nuo krepšinio.
Pasitaikius progai, jis tapo Lietuvos krepšinio komisaru, o vėliau – Europos krepšinio lygų sąjungos (ULEB) techniniu komisaru Europos taurės ir Eurolygos varžybose. 2005-aisiais K. Skerys įgijo tarptautinės kategorijos (FIBA) krepšinio komisaro licenciją.
Kuo užsiima komisaras krepšinio varžybose? „Komisaras krepšinio varžybose – atstovas tos organizacijos, kuri vykdo varžybas. Komisaras kartu su teisėjais atsako už sklandžią varžybų eigą. Teisėjai dirba aikštelėje, o komisaras sėdi už stalelio tarp sekretoriaus ir laikininko bei stebi teisėjų darbą, žiūri, ar tinkamai fiksuojamas laikas, pildomas protokolas. Komisaras turi patariamąjį balsą kartu su teisėjais sprendžiant ginčytinus momentus, tačiau paskutinis žodis priklauso vyriausiajam teisėjui. Prieš rungtynes komisaras apžiūri krepšinio areną, patalpas, įsitikina, kad varžyboms yra deramai pasirengta. Rungtynių metu kartais tenka atsakyti į trenerių klausimus. Po rungtynių komisaras turi įvertinti teisėjų darbą, pateikti ataskaitą varžybų direktoriui, įsitikinti, ar yra visi reikiami varžybų dokumentai“, – savo darbo specifiką nupasakojo krepšinio varžybų komisaras.
K. Skerys neslepia džiaugsmo, kad artėjančiame Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvoje jam taip pat teks eiti šias pareigas. „Man tai – tam tikras laimėjimas, nes tokio lygio čempionate dar nėra tekę dalyvauti. Kokiame varžybų pogrupyje teks dirbti, kol kas nežinau. Tai paaiškės tik rugpjūčio 27 dieną“, – pridūrė jis.
„Kabinėjosi prie užsieniečių“
Septynis sezonus K. Skerys dirbo komisaru Eurolygos ir FIBA varžybose, jam teko dalyvauti daugelyje varžybų įvairiose šalyse. Vykdamas svetur, jis niekuomet nepraleisdavo galimybės įsigyti ir šiai progai skirtų ženkliukų. Brangiausiai už ženkliuką su varžybų logotipu jam teko mokėti 5 eurus.
Tarybiniais metais Vilniaus sporto rūmuose vykdavo Jurijaus Gagarino krepšinio taurės turnyras, kuriame dalyvaudavo ir užsienio šalių rinktinės. Kęstutis ne tik nepraleisdavo progos įsigyti turnyro ženkliuką – kartą pabandė su amerikiečių žaidėjais ir treneriais pasikeisti ženkliukais ir... pateko į didelę nemalonę.
Užkalbinęs amerikietį krepšininką ir pasiūlęs jam ženkliukų „sandorį“, staiga lietuvis sulaukė civiliai apsirengusio milicijos pareigūno dėmesio. Šis į ženkliukų mainus įsitraukusį jauną vyriškį išsivedė pro tarnybinį išėjimą ir perdavė milicijos ekipažui, budėjusiam šalia Sporto rūmų. Vėliau „prasižengęs“ aistruolis buvo nusivežtas į milicijos skyrių. Ten buvo surašytas protokolas, iš kurio Kęstučiui pavyko išskaityti svarbiausias rusų kalba surašytas eilutes: „Kabinėjosi prie užsieniečių, norėjo išmainyti įvairių daiktų.“ Laimė, viskas baigėsi sėkmingai – sulaikytasis buvo paleistas ir jam buvo pažadėta, kad šis incidentas neturės neigiamų padarinių jo darbui institute.
Visą gyvenimą artimai susijęs su populiariausia Lietuvoje sporto šaka K. Skerys sako pažįstantis visus lietuvių teisėjus, teisėjaujančius įvairaus rango varžybose. Jie aistringam kolekcininkui taip pat padeda pildyti ženkliukų kolekciją – atveža lauktuvių iš renginių, kuriuose jiems tenka dalyvauti.
Svajonė – 1939-ųjų ženkliukas
Kolekcininkas teigia pastebėjęs, jog ženkliukuose krepšinio tema dažniausiai dominuoja krepšys, oranžinis kamuolys, dažnai miesto, kuriame vyksta renginys, simbolis, kartais krepšininko siluetas.
Ženkliukų žinovas mena, kad tarybiniais laikais Lietuvoje vienintelis „Dailės“ kombinatas gamino ženkliukus. „Patys geriausi ženkliukai yra pagaminti iš karšto emalio. Šiems ženkliukams gaminti naudojamas rankų darbas. Presai štampuoja tik ženkliuko ruošinį, o jame esančios įvairių figūrų įdubos spalvomis užpildomos rankiniu būdu. Vėliau kaitinama ir šlifuojama. Kuo daugiau spalvų, tuo brangesnis ženkliukas. Vienos spalvos emalio ženkliukas kainuodavo 30 kapeikų, dviejų – 45 kapeikas, trijų – 60 kapeikų. Ženkliukai iš dažyto stiklo ar dažyto metalo nėra taip vertinami“, – aiškino kolekcininkas.
Brangiausias K. Skeriui ženkliukas tas, kurį užsitarnavo pats – kai Šiaulių moksleivių komanda, kurioje ir jis žaidė, užėmė antrąją vietą respublikos pirmenybėse.
Ypatingu atveju kolekcininkas pavadino ir ženkliuko, atspindinčio 1959 metų Maskvoje vykusio pasaulio moterų krepšinio čempionatą, atsiradimą jo kolekcijoje. Mat šį ženkliuką jam padovanojo pati pasaulio čempionė Jūratė Daktaraitė.
Didelė K. Skerio svajonė – įsigyti 1939-aisiais Kaune vykusių Europos krepšinio pirmenybių, kuriose Lietuvos komanda tapo čempione, ženkliukus. Šiam renginiui buvo išleisti du skirtingo dydžio ženkliukai.
„Kiekvienas ženkliukas – tam tikra akimirka visoje krepšinio istorijoje. Juk jis įamžina konkretų šios sporto šakos įvykį, primena aktyviausius jo dalyvius ir jam nusipelniusius žmones. Ženkliukai – savotiška priemonė, įprasminanti visą gyvenimą tave lydėjusį sportinį azartą“, – išdėstė savo likimą su krepšiniu susiejęs ir kelininko profesiją pasirinkęs K. Skerys.
„Jeigu reikėtų sukurti ženkliuką „Lietuva – krepšinio šalis“, kaip jis atrodytų?“ – paklausiau kolekcininko.
„Pavaizduočiau jame netradicinį, įdomų savos gamybos krepšinio stovą ir oranžinį kamuolį... galbūt Lietuvos vėliavos spalvų fone“, – atsakė save krepšinio žmogumi, o ne azartišku sirgaliumi laikantis Kęstutis Skerys.